Einu

Einu gatve
Temsta...
Aplinkui jau pilka ir tamsu
o aš vis einu einu einu...
Ir rodos, niekad nebesustosiu.
Kojos vis sunkiau ir sunkiau
šlepsi purvinu ir akmenuotu gruntu.

Ima gausiai lyti.
Širdyje užgimsta keista ironija:
rodos, ir pats pasaulis verkia
Ši ironija sukelia silpną liepsnelę
mano apmirusioje širdyje.
Staiga imu juoktis.

Išsigąstu...
Jau seniai begirdejau šį skambų garsą.
Jis sugrąžina jau užmirštą laimės jausmą.
Sugrįžta ir seni prisiminimai,
sukeliantus begalinį širdies skausmą,
kurį taip įnirtingai ir sėkmingai
laikiau užspaudusi viduje.
Ir vėl bandau sugrįžti į buvusią nejautrą.

Bijau.
Dabar jau suprantu:
nebesugrįšiu.

Toliau einu.
Kojos dar sunkiau ir lėčiau
žlegsi dabar jau pelkėtu keliuku.
O taip norėčiau sustoti, pailsėti.
Bet vis einu einu,
nebe širdim,
bet kūnu negyvu.