Rašyk
Eilės (73322)
Fantastika (2192)
Esė (1496)
Proza (10356)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







– Po galais, iš kur, jūs, rupūžės, imatės? – susikeikiau pleškindamas į monstrus jau ketvirtą neutroninių šaudmenų apkabą. Pataikiusi kulka sužibdavo mikroskopine saule ir akimirksniu virsdavo juodąja skyle, kuri prarydavo siaubūną ir visą materiją aplink kelių metrų spinduliu. Šiuuup užpildydavo tuštumą oras. Po kiekvieno sprogimo dėl didžiulio slėgių skirtumo ūžtelėjęs gūsis trukteldavo mane it guminiu lynu, kėsindamasis nuplėšti nuo uolos ir nusviesti į atsiradusią duobę. Gyvas iš ten jau neišsikapstyčiau.
Puikus ginklas! Su siurbliabačiais – tiesiog idealus rinkinys! Kabu sau žemyn galva kaip šikšnosparnis po akmeninio urvo skliautu ir pyškinu į monstrus, ordomis lendančius iš visų plyšių. Gerumėlis!
Žvilgtelėjau į energijos indikatorių – 4 iš 10. Jau reikėtų pagalvoti, kaip įsikrauti baterijas. Dar geriau būtų pasikeisti į naujas, bet šitam pragare turbūt beviltiška.
Įdomu, keliems dar pavyko prasmukti? Dviem, trims? Vargu bau daugiau – membrana nebūtų praleidusi. Apskritai keista, kad, be manęs, praleido dar kažką. Mane aišku – aš geriausias. O kiti? Kad padėtų man įveikti dar vieną lygį ir žūtų? „Visi už vieną, vienas – už visus“. Aha, kaip gi ne. Tai tiko anksčiau, bet dabar… Dabar mes ne kovos draugai, mes – konkurentai. Tad teisingiau – „kiekvienas už save ir prieš visus kitus“.
Galingas sprogimas tolumoje sudrebino urvą, kad net ėmė aižėti skliautas. Tikriausiai „malonės granata“ – delne detonuojamas sprogmuo. Labai galingas. Staiga vienas siurbliabatis atitrūko nuo skliauto drauge su geru gabalu uolos. Ups, špagatas. Sureagavau – atjungiau siurbimą. Dar akimirka ir būčiau galėjęs dešine ranka pamoti savo tolstančiai kairiajai – toks svoris būtų perplėšęs mane per pusę kaip varlę. Nebuvo kada šauti lyną, vos spėjau aktyvuoti gravitupsą. Antigravitacija pagavo mane kaip iš lizdo iškritusį paukščiuką ir švelniai nuleido ant žemės tarp dviejų akmens luitų. Akies krašteliu pastebėjęs žalią dėmę nesitaikęs iššoviau per petį. Siūbtelėjo oro banga. Nudiegė kairį mentę. Matyt, žaliasis sputarijas vis dėlto spėjo čirkštelti į mane savo nuodingų seilių. Kaip tik tarp dviejų šarvo plokštelių. Šūdas, medbotą išmečiau, kad atlaisvinčiau vietos šaudmenų apkaboms. Kaip sakydavo DžeiGO, vienas ilgiausiai išgyvenusių mano mokinių, „Geriausias vaistas nuo sužeidimų – negyvas monstras“.
DžeiGO žuvo devyniasdešimt antrame lygyje. Mirė žiauriose kančiose nuo angiopodo nuodų. Vos už kokių dešimties žingsnių nuo medboto. Galėjau jam padėti, paduoti medbotą. Bet nenorėjau. Per guvus. Mokiniai kartais praauga mokytojus. Bet nebūtinai pergyvena.
Likimas, gyvatė, kerštingas. Į kūną pakliuvus monstro nuodų lieka tik pora minučių priešnuodžiams susileisti. Žinoma, jei turi medbotą. Be jo man galas. Būtų gyvas DžeiGO gal padėtų. O gal ir ne.
Kojos darosi kaip vatinės, rankos nebenulaiko ginklo. Akyse – mėlyna migla. Ir žvėriškas galvos skausmas. Atrodo, tarsi stiklo šukėse išvoliotas smegenis čirškintų ant keptuvės. Susmukau už akmenų krūvos ir atsirėmiau į urvo sieną. Bent iš nugaros neužklups. Tik koks skirtumas! Jei nenutiks koks stebuklas, mane tuojau pribaigs koks dvylikanasris defelocepas arba tiesiog nusibaigsiu nuo nuodų. Kaip kvaila žūti priešpaskutiniame lygyje. Pereiti devyniasdešimt aštuonis ir užversti kanopas devyniasdešimt devintame!
Po paraliais, kas nors juk turi Centuriją įveikti! Septyniolika mėnesių kantriai iki čia žygiavau. Lygis po lygio, žingsnis po žingsnio, monstras po monstro. Analizavau visus įmanomus duomenis, planavau kiekvieną savo veiksmą, prieš žengdamas į naują lygį apmąstydavau galimus kovų scenarijus. Kitaip Centurijos neįveiksi. Ji juk irgi analizuoja kiekvieną žaidėją, nuo pat pirminės registracijos kaupia duomenis apie kiekvieno polinkius, įpročius ir silpnybes. Stebi, vilioja, masina kaip muses medumi. Perspektyvesnius leidžia toliau, giliau. Skystablauzdžius sutraiško jau pirmuosiuose lygiuose. Niam ir viskas. Ir keliauji į priimamąjį be jokių žaidimo prisiminimų. Jokių! Nulis. Tuštuma.
Žiauru? – Taip, bet tokios žaidimo taisyklės. Jas žinome visi, pasiryžę žengti į „Monstrų centuriją“, šio dešimtmečio ar gal net ir viso šimtmečio žaidimų topą. Niekas jau nebeprisimena, kada ir kas jį sukūrė. Centuriją žaidžia visi. Žengia į areną, kaunasi, pumpuoja adrenaliną, žūva. Tada visi prisiminimai apie žaidimą ištrinami iš žaidėjo smegenų, susimoki ir vėl gali žengti į areną. Kaip nuogas kūdikis į dilgėles.
Nežinau, kiek kartų žengiau į areną, nežinau, kokį tolimiausią lygį pasiekiau. Ištrinta. Tačiau šįsyk viskas kitaip. Kas sakė, kad perėjęs lygį negaliu grįžti į jo pradžią! Kam? Oi ne, ne tam, kad dar kartą patirčiau nuotykį ar dar vienam monstrui nurakčiau galvą. Ne. Mano tikslas buvo vasalai. Net monstrai žaidime veikia grupėmis. Kodėl negalėtų žmonės? Pasirodė, ne taip ir sunku rasti kitą žaidėją, norintį kovoti ir keliauti per žaidimą drauge. Išgelbėk kokiam naujokėliui gyvybę, pasidalyk ištekliais, nesavanaudiškai parodyk, kur paslėpta bonusų skrynutė, ir prašom – turi kovos draugą, sąjungininką, bičiulį, mokinį. Ir… kamikadzę. Taip, siunčiau juos į didžiausius pavojus. Kad pats apsisaugočiau. Kad išlikčiau. O ką, žūsta vienas, einu kito. Iki paskutinių lygių vasalų niekada nestigo. Neišsenkanti upė. Net jei naują vasalą po poros žingsnių surytų koks leviateras, uždusintų geltonasis rūkas ar įsiurbtų miniatiūrinė juodoji skylė, galima apsisukti ir grįžti kito. Vienintelis trūkumas – gaišatis. Bet, kaip sako senovės išmintis, neskubėk ir būsi pirmas. Ir štai aš visai arti tikslo. Ir be galo toli.
Mintys pamažėl, bet nenumaldomai stoja, kaip metro traukinys paskutinėje stotelėje. Turbūt čia mano paskutinė stotelė.
Palei sieną šmėstelėjo ryškiaspalvė dėmė. A, štai ji, mirtis. Pasirodo, gali būti graži. Pajutau lengvą dūrį į sužeistą petį. Neįstengiau nė sujudėti. Drugelis-vampyras? Kolibris-žudikas? Iškrypėliška Centurijos fantazija – siųsti mirtį su kolibriu. Tačiau skausmas ėmė trauktis, akyse nušviesėjo. Aišku, taip paprastai geriausiam žaidėjui numirti neleisi, ane? Išgydysi, suteiksi viltį, kad paskui su pasimėgavimu nužudytum pačiu įmantriausiu būdu. Špygą tau. Ne ant tokio užsirovei!
Apsidairiau. Tebesėdėjau nugara atsirėmęs į urvo sieną. Priešais ant akmens tupėjo gelbėtojas kolibris. Tiesiai prieš mažojo ginklo vamzdį. Lyg tyčia. Niekuo nepasitikėk. Spustelėjau gaiduką. Pažiro spalvotos plunksnelės. Viena oranžinė su sidabrinėmis dėmelėmis nusileido man ant rankovės. Pasirodo, Centurijoje gali būti dar kažkas gražaus, ne tik mirtis.
Kiek laiko aš taip kiūtojau, apdujęs nuo nuodų ir visiškai neapsaugotas? Dešimt minučių, dvidešimt, pusvalandį?! Tiesiog siūlyte siūlau: imkite mane ir žudykite, ir mane žudydami mėgaukitės. Tačiau nuo tada, kai šleptelėjęs nuo skliauto gavau nuodų dozę ir sulaukiau kolibrio samariečio, nepasirodė nė vienas monstras. Urvo neužliejo lava, neužgriuvo lubos, iš gelmių neišsiveržė žudančios dujos. Matyt, Centurija labai gudrius spąstus rengia. Ką nors nauja.
Tada ją ir pamačiau. Skoldė! Manoji Afroditė!
Sutikau ją, rodos, 34 lygyje. Išgelbėjau jai gyvybę. Tikrąja to žodžio prasme savo kūnu užstojau nuo mirties. Man kas, nuodingi pikilopodo spygliai atsimušė į setoninius šarvus, vienintelius, galinčius apsaugoti nuo šio monstro dūrių. Radau šarvus prie pat išėjimo. Grifonikso lizde. Narčiai gynėsi, bjaurybė. Užkapojo du mano vasalus, bet galiausiai nusibaigė. Puikūs šarvai. Tada grįžau atgalios naujo vasalo.
Jei ne aš, mergelei būtų buvę amen. Labai skausmingas amen. Naivuolė manė, kad ją apsaugos standartiniai šarvai. Vėliau parodžiau jai, kaip pikilio – taip meiliai vadinau vieną žiauriausių Centurijos žudikų – spyglys jos šarvą praduria kaip popierių. Kad žinotų, kokia dėkinga turi būti savo išgelbėtojui. Dėkinga iki mirties. Visa siela ir kūnu.
Buvo. Resurekcijos centre pasimylėjome. Dieve, koks kūnas! O kokia aistra! Gal realybėje ji ir kokia džiūsna nušiurusiais plaukais, visa prismaigstyta maitinimo ir šalinimo vamzdelių (ir pats tokius naudojau išeidamas į Centuriją), bet tarp Centurijos avatarių grožiu jai niekas neprilygo. Liaunas liemuo, apvalios standžios krūtys, tvirtos šlaunys, grakščios rankos. Iš veido – tikras angelas kaštoninių garbanų aureole. O tos juodos akys! …
Įsikliopinau. Rimtai. Visur tąsiausi su savimi gal dvidešimt lygių. Saugojau, globojau, mokiau. Gabi mokinė buvo. Pagaudavo iš karto, antrąsyk kartoti nereikėjo. Tik ir Centurija antro dublio nesuteikia. Jei ne aš, būtų tapusi kokio oriktodrako vakariene. Stebėtina, kaip apskritai taip toli atkeliavo. Turbūt dėl nuojautos – gebėjo nujausti artėjantį pavojų ir instinktyviai pasirinkti tinkamą būdą, kaip jo išvengti. Kartą net mane išgelbėjo: kažkaip užsižiopsojęs nesumojau, kad apversto pasaulio lygyje į lavos ežerą galima įkristi į viršų. Arba ežeras gali užkristi ant tavęs. Koks skirtumas. Skoldė paskutinę akimirką visą apsvilusį mane įsitraukė į savo erdvėlaikio burbulą – laikiną, bet tobulą apsaugą. Tada mylėjomės paskutinį kartą. Gal mokinė pamanė praaugusi mokytoją, o gal suprato, kad ne tik dėl gražių akių ją visur tampausi.
Išėjo neatsigręždama. Maniau, žuvo čia pat, kur nors gretimame tunelyje. Geriausiu atveju – kitame lygyje. Nuojautos nuojautomis, bet Centurijoje reikia ir įgūdžių, ir kantrybės. Kaip tik kantrybės Skoldei ir trūko. Visas kliūtis bandydavo įveikti tiesiog iš įsibėgėjimo. Keista, bet jai vis pavykdavo. Net tada, kai buvo akivaizdu, kad reikia kruopščiai pasirengti, viską suplanuoti, apgalvoti kiekvieną žingsnį. Ji nemąstė, o tiesiog darė. Kartais atrodydavo, jog Centurija jai tiesiog nuolaidžiauja. Gal žaidžia kaip katė su pele, o gal pasilieka užsigardžiavimui. Pavyzdžiui, paskutinei kovai. Paskutiniam mano išbandymui!
Prisitaikęs iššoviau salvę „gylių“. Nelabai tikėjausi va taip pirmu šūviu atverti sau kelią į paskutinį lygį. Tiesiog patikrinau savo varžovės budrumą. Savo didžiosios meilės. Savo mirtinos priešininkės.
Lengvai numušė mano „gylius“ „voratinkliu“. Gerai išmokiau. Supratau – bus nelengva. Bet, mergyt, vis tiek prieš mane neturi jokių šansų. Nudėsiu, nors ir myliu tave. Šiame žaidime nugalėtojas gali būti tik vienas. Tik vienas gali žengti pro Saeculo Porta – Šimtmečio Vartus. O tu tapai kliūtimi man iki jų prasibrauti.
Maniau, Skoldė griebsis slapstymosi taktikos. Bėgs, įlįs į kokį uolos plyšelį ir tupės ten kaip pelytė po šluota ir tikėdamasi, kad jos nerasiu. O kol ieškosiu, gal koks monstras susimylės ir mane pribaigs: „Eikš, brangute, štai tau auksinis raktelis nuo stebuklingųjų durų į laimę. Į pergalę. “
Klydau. Ji nė neketino slapstytis. Iš karto perėjo į puolimą. Užgriuvo mane visais savo ginklais ir nuviltos moters pykčiu. Neįvertinau jos. Kelis kartus jau maniau, kad man galas. Bet vis kokia nors smulkmena. O gal stebuklas. Kai abu ištratinom beveik visas savo atsargas, Skoldė susprogdino žiedinę miną man virš galvos. Tikriausiai buvo iš anksto spąstus paspendusi. Gudri ragana. Urvo skliautas pasipurtė ir akmenų lavina siūbtelėjo ant manęs. Apocalyptica. Harmageddon. Neturėjau jokių šansų. Bet visi akmenys krito greta. Stovėjau kaip druskos stulpas dulkių debesy ir negalėjau suprasti, ar esu laimės kūdikis, ar iškrypėliškos Centurijos fantazijos auka.
Neturėjau kada ilgiau apie tai mąstyti. Pamačiusi, kad akmenų griūtis manęs nepalaidojo, Skoldė šaukdama puolė mane su šviesos kardu. Tai buvo didžiausia jos klaida. Bet iš kur ji galėjo žinoti, kad ne vienus metus praleidau „Žvaigždžių karuose“ ir nedaug žaidėjų galėjo man prilygti kaunantis šviesos kardais! Ačiū dievui, Centurija netrina kituose žaidimuose įgytų įgūdžių.
Lengvai išsisukau nuo pirmų Skoldės kirčių, atmušiau antrą išpuolį. Neatrodė, kad kardu mojuoja pirmąsyk, bet greitai apčiuopiau jos silpnąją vietą. Ach, kokia staigmena – jai stigo kantrybės. O gal taip manęs nekentė, kad norėjo žūtbūt ir kuo greičiau pribaigti? Kad ir kaip ten buvo, pyktis jai nepadėjo. Per plačiai mojosi, per stipriai kirto. Atrėmiau kelis galingus smūgius – nė neįtariau, kad šiame dailiame kūne galėjo slypėti tiek jėgos – ir, kai Skoldė plačiai užsimojo dar vienam, galbūt lemtingam kirčiui, žaibiškai smeigiau jai į šlaunį. Truktelėjęs kardą į šoną atskyriau jos dailią koją nuo kūno. Skoldė suklykė iš skausmo ir virto ant šono. Kitą akimirką persivertė ant nugaros ir atstatė kardą pasirengusi gintis. Žemu smūgiu nukirtau jos grakščiąsias rankas iki alkūnių. Ji neberėkė. Plačiai atmerktomis akimis įsisiurbė man į veidą, atrodė, žvilgsniu nudirs nuo jo odą.
Meilė gailestinga. Nenorėjau, kad ji kentėtų. Priklaupiau prie savo Afroditės sudarkyto kūno ketindamas išleisti jos sielą atgal į realųjį pasaulį. Tada Skoldė sušnabždėjo:
– Padaryk tai iš tikrųjų – nužudyk mane realybėje. Tik taip įeisi pro Vartus.
Dūriau jai tiesiai į širdį.  
*****
Atsijungiau. Teisingiau, mane atjungė! Kaip čainiką nuo profių čato. Išmetė kaip kaip kaip… kaip musę iš barščių. Netvėriau pykčiu. Jam išlieti tiko ir archajiški posakiai.
Gulėjau patogiame krėsle savo bute. Šūdas šūdas šūdas! Iš priešpaskutinio lygio! Gyvą! Juk manęs nenužudė!
Stop. Pamažu grįžo protas. Man neištrynė atminties! Prisiminiau viską: kaip šniojau monstrus į kairę ir į dešinę, kaip variau per lygius prisidengdamas gyvais skydais, kaip gavau nuodų dozę. Gelbėtoją kolibrį, žudiką pikilį. Skoldę! Kaip ją žudžiau. Paskutinius jos žodžius: „Nužudyk mane realybėje. Tik taip…“
Tai neįmanoma! Centurija gyvų liudininkų nepalieka. Teisingiau, nepalieka jiems atminties apie save.
Nusitraukiau nuo galvos vizioskopą. Akis apžilpino šviesa. Prisimerkęs apsidairiau. Aš tikrai savo bute. Ir tikrai atsimenu, ką dariau Centurijoje. Taigi gal aš ten vis dėlto nežuvau, galiu sugrįžti ir užbaigti, ką pradėjau – įveikti Centuriją?
Sumirksėjo interkomo lempelė.
– Ekraną, – sukomandavau.
Priekinė siena sušvito melsva šviesa. „100-asis lygis. Nužudyk mane realybėje. Taip įeisi pro Vartus“, – švietė užrašas per visą sieną.
– Kas per… – vos nesusikeikiau. Pabandžiau atsistoti ir tik dabar susivokiau, kad vamzdelių ir laidų voratinkliu tebesu prijungtas prie IKAS – išsamaus kūno aptarnavimo sistemos. Vamzdeliai maistinėms medžiagoms tiekti ir atliekoms šalinti, laideliai visokiems jutikliams ir davikliams prijungti. Kuo ne laboratorinė žiurkė? Taip ir jaučiausi – kaip žiurkė, su kuria kažkas atlieka iškrypėlišką eksperimentą. Prakeikta Centurija!
Skubiai atsijungiau nuo IKAS. Sužybsėjo ekranas: „Paskutiniam lygiui įveikti turi 100 min. Laikas eina: 99: 59…58 …57“.
– Ką! Tu, suknista kale, su manim čia nežaisi!
Įniršęs sviedžiau į ekraną vizioskopą. Šis atšoko nuo sienos ir nuriedėjo po krėslu.
Nauja žinutė ant sienos: „Naudok GPS. Koordinatės SMSe. Raktas – piršto antspaudas. Nepamiršk ginklo. Ir pykčio. 98: 47…46…45“.
„Kvėpuok, – raminausi, – galvok“. GPS, piršto antspaudas – aišku. Bet kuo čia dėtas pyktis? Ir koks dar ginklas?!
Pyptelėjo siuntos indikatorius. Tikriausiai dronas ką tik įmetė paketą.
– Siuntą, – sukomandavau.
Iš angos kairėje čiūžtelėjo plastikinis vokas. Drebančiais pirštais atplėšiau pakuotę. Viduje gulėjo senutis S&W-57 alyvmedžio rankena. Neabejojau – užtaisytas.
„Paskubėk. 96: 12…11…10“, – interkomu su manimi bendravo pati Centurija. Tai kekšė, pasismaginti sumanė! Ką gi, iš Centurijos paskutiniame lygyje ir reikėjo laukti ypatingo iššūkio. O ar užkietėjusiam žaidėjui gali būti didesnis iššūkis nei kova idealioje tikrovės imitacijoje?!
– Aš priimu tavo iššūkį, tu, suknista monstrų valdove! – suriaumojau ir čiupau revolverį. Sunkus. Sunkesnis už bet kurį Centurijoje mano laikytą ginklą. O toks mažas. Ir juo man teks nudėti patį galingiausią Centurijos monstrą! Na, ir velniop, ir gerai. Reikia – nudėsiu. Susigrūdau revolverį į kelnių kišenę. Net nepažiūrėjau, ar nuleistas saugiklis. Būtų labai nemalonu, jei Centurijos nugalėtojas persišautų sau kiaušus. Bet ne tai rūpėjo.
Apsidairiau mobiliojo. Štai, šalia pulto. Neišsikrovęs. Gerai. Nė vieno skambučio ir tik viena žinutė? Per visą tą laiką, kol buvau Centurijoje?! Šakės. Na, ir draugai. A, taip, čia aš jų neturiu. Turėjau Centurijoje, bet visus paaukojau monstrams. „Ilsėkitės ramybėje. Žuvote dėl kilnaus tikslo. Už jus bus atkeršyta“, – galvoje skambėjo kažkokiame filme girdėti patetiški žodžiai.
– Taip, bus atkeršyta, – pakartojau garsiai. – Aš tave iškrušiu, – iškošiau pro sukąstus dantis.
„92: 31…30…29. Žr. SMS“, – priminė užrašas ant sienos.
Atsidariau žinutę: „TP-59/117. 4/54-942“. Tik tiek – koordinatės.
Įvedžiau jas į Uninavą. Paskutinius dešimt metų fiziniu pavidalu keliaujam tik pagal jį. Jį naudoja visi ir visur, turbūt net į savo buto tualetą nueiti.
Namas tolimame priemiestyje. Kelionė obusu truktų… Kiek? Pusantros valandos?! Šūūūdas! Tie išmanieji trantai niekada neveža tiesiai ten, kur reikia. Žvilgtelėjau į sieną: „91: 17…16…15“. Viskam kitkam liktų minutė! Suknista Centurija ir jos dar suknistesnė fantazija!
Pala, pala. Raminkis. Turiu būti kitas būdas. Galvok, galvele, galvok, kepurę padovanosiu!
Mintis! Telefone susiradau „iGo“ – kaip pasaulis seną navigacijos programėlę. Jep, veikia. „iGo“ leido pasirinkti, kaip norėčiau keliauti: viešuoju transportu, automobiliu (vau, turbūt tik muziejų prižiūrėtojams), pėsčiomis ar dviračiu. Žvilgtelėjau pro stiklinę pertvarą į valgomąjį. Ten ant sienos kabojo vertingiausias mano senienų kolekcijos eksponatas – tikras oranžinis dviratis. Veikiantis! Nusipirkau jį „eGulfe“. Tiksliau, iškeičiau į 26-tą Centurijos lygį. Kažkokiam tešliui naujokėliui suteikiau neapsakomo džiaugsmo. Minutei, kol monstras pietų meniu išstudijuos. Užtat gavau tokį raritetą! Tada net važiuoti juo pramokau. Žvengiau susiriesdamas iš tos pedalinės transmicijos. Bet dabar pravers.
Įvedžiau į „iGo“ koordinates ir spustelėjau dviračio ženkliuką. Sutrikusi programėlė mąstė gerą minutę. Suprantama – mieste dviračių takų jau kadai nebelikę. Vis dėlto galiausiai maršrutą sudėliojo: 17, 19 km, 57 min.
– Jich, – net kvyktelėjau iš džiaugsmo. Užmiršau ir pyktį dėl iškrypėliškos Centurijos fantazijos, ir laukiančią baugią akistatą su realybe, ir kas žingsnis į pimpalą pavojingai stuksenantį geležinį ginklo vamzdį. Svarbiausia – suspėti. Mestelėjau akį ekraną: „86: 38…37…36“. Spėsiu. Jei viskas klosis sklandžiai, dar liks laiko į monstrus papyškinti.
Paskubomis įspraudžiau savo sudribusį kūną į džemperį, įsimečiau į kuprinę vizioskopą, nusikabinau nuo sienos dviratį ir išdardėjau į gatvę.
Dievulėliau! Gyvenau čia dešimt metų, o pasijutau kaip į dangų pupa užsiropštęs Džekas: viskas aplinkui atrodė nepažįstama, svetima. Bet ko stebėtis! – Ryšiai per . com, prekės per . net, paslaugos per . org, net seksas per . sex. O čia – naktinis miesto gyvenimas: gatvėmis zujo obusai, virš jų kaip švytinčios gyvatės pirmyn atgal švysčiojo liuftzugai, milžiniškuose ekranuose ant namų sienų išsipusčiusios moterys ir orūs vyrai ragavo sveikatinimo kokteilius, po akacija tingiai raivėsi liūtai, dviratininkai lėkė vingiuotais kalnų keliais. Tik gyvų žmonių vos vienas kitas. Ir tyla. Vien pralekiantys liuftzugai kartas nuo karto suvirpindavo orą. Ne, vis dėlto tikrasis gyvenimas – ne čia, o ten, iš kur mane vos prieš pusvalandį taip brutaliai išspyrė. Ir kur aš tikrai sugrįšiu. Ne bet kur, o į pačią Olimpo viršūnę! Užguliau pedalus.
Minti dviratį pasirodė ne taip ir lengva. Ypač tokiam tešliui kaip aš. Paprasčiau ištaškyti būrį monstrų ten, nei čia keliolika kilometrų nuvažiuoti senoviniu dviračiu. Vis dėlto, kad ir maudė raumenis, širdis krūtinėje šoko kankaną, o siaura sėdynė šikną, rodos, perpjaus per pusę, dūmiau kiek įkabindamas. Pakeliui tai ant dangoraižio sienos, tai parduotuvės vitrinoje, tai obuso stotelės švieslentėje vis nušvisdavo skaičiai: „72: 12…55: 51…37: 04“. Ta gyvatė Centurija į žaidimą įtraukė visą miestą! Dar betrūko, kad iš kokios pavartės iššoktų cefalozauras ar iš liuftzugo strykteltų arachnoreksas. Galingiausią monstrą Centurija, žinoma, paliko pabaigai. Tik kaip aš jį pribaigsiu senoviniu 41 kalibro šautuvėliu?! Ai, bus matyti. Svarbiausia suspėti.
Gatvės šviesų pamažėl mažėjo, obusų retėjo, namai žemėjo. Kur ne kur pasirodė gyvas medis, žolės lopinėlis. Ir naktinis dangus. Jei būčiau turėjęs laiko, turbūt būčiau jame net kokią žvaigždę įžiūrėjęs. Neturėjau. Pirma įeisiu pro Vartus, o tada galima bus ir į žvaigždes pasižiūrėti, ir naujai sušvitusia žaidimų saule pasigėrėti. Mintis apie šlovę teikė jėgų.
Sparčiai artėjau prie tikslo, liko 1, 74 km… 510 m. Prakaitas žliaugė upeliais. Štai ko nebuvo kituose žaidimuose – prakaito! Pagarba žaidimo kūrėjams, aukštas lygis!
Sustojau prie geležinių vartų priešais apšiurusį plytinį pastatą. Navigacija parodė – čia. Antrame namo aukšte blausiai švietė vienintelis langas. Šalimais gatvėje isteriškai sumirksėjo reklaminis skydas. Grįžtelėjau: „9: 16…15…14“. JoKLMN! Užtrukau.
Nutrenkiau dviratį ir per duobėtą kiemą dvėsuodamas nurisnojau prie pagrindinio įėjimo. Čiupau durų rankeną. Užrakinta. It angiopodo užvytas ėmiau daužyti duris kumščiais: „Įleeeeiskiiit! “
Nieko.
Tik tada prisiminiau – piršto antspaudas! Apsidairiau: ant staktos blausiai švytėjo ekranėlis. Pridėjau nykštį. Durys klaktelėjo ir atsivėrė. Dvelktelėjo vėsa ir šlapimu. Priekyje blausi lempelė apšvietė laiptus. Nė vieno monstro. Net nejauku. Tada sumojau – vizioskopas! Greitai išsitraukiau jį iš kuprinės ir užsidėjau. Pasidarė geriau, pasijutau kaip viščiukas, prisidengęs galvelę gimtojo kiaušinio lukštu. Tačiau nė kiek ne aiškiau – tie patys blausiai apšviesti laiptai ir jokių durų, jokių monstrų. Keistas žaidimas. Na, bet ne aš muziką užsakau. Išsitraukiau iš kišenės revolverį ir žengiau į priekį.
Užkopęs į antrą aukštą patekau į ilgą koridorių. Čia kelią rodė ant grindų trasuojančios švieselės. Susimylėjo!
Vizioskopo kamputyje bėgo laikas: „6: 03…02…01“. Mažai! Bet negalima prarasti budrumo. Perskubėsiu, ir bac, aš lavonas. Likus vos keliems žingsniams iki Vartų.
Laikydamasis pasienio atsargiai nuslinkau koridoriumi. Jokių monstrų, jokių įmantrių spąstų. Bet štai durys. Masyvios, šarvinės. Virš jų švietė įmantrus simbolis – ant šimto kaukolių gulintis raudonas drakonas juodomis onikso akimis. Ach, štai su kuo teks susigrumti! Kaip anksčiau nesusipratau! Tarp žaidėjų seniai sklandė gandai apie raudoną drakoną onikso akimis – galingiausią monstrą, žudantį vienu juodos akies mirktelėjimu. Nedaug kas jį regėjo, ir tikrai dar niekam nepavyko jo įveikti. Štai paskutinis mano išbandymas. Aš pasirengęs!
Priglaudžiau nykštį prie ekranėlio ant staktos. Nieko. Kitõs rankos. Irgi nieko. Kitą pirštą. Nieko! Durys nereagavo į mano pirštų antspaudus. „4: 34…33…32“.
– Ach, tu šitaip?!
Atsitraukiau ir iš visų jėgų spyriau į duris. Net cyptelėjau iš skausmo, kažkodėl pernelyg tikroviško. Durys girgžtelėjo ir lėtai pakilo. Įvirtau vidun, pasiryžęs bet kokiam drakonui išmalti snukį, sutrupinti makaulę, nutraukti kiaušius. Ir sustingau – už pulto priešais sėdėjo Skoldė. Manoji Afroditė, kurią vos prieš porą valandų savo rankomis nužudžiau.
– Labas, Nolanai.
– Skolde? Juk tu… mirusi! – sulemenau.
– Ten – mirusi, čia – gyva. Centurijai nieko nėra neįmanomo. Beveik nieko, – Skoldė liūdnai šyptelėjo. Žiūrėjo į mane kerinčiomis juodomis akimis lyg norėdama išsiurbti mano mintis, jausmus, gyvastį. – Žinojau, kad ateisi. Nes tu – nugalėtojas*. Nes tik tu gali… – lyg sudvejojo, – … nužudyti mane antrą kartą.
– Ką?! Nenoriu tavęs daugiau žudyti. Atėjau nudėti paskutinio monstro, Raudonojo drakono, įveikti Centurijos! – rėkte išrėkiau.
– Aš ir esu Centurija. Drakonas. Tavo paskutinis monstras. Nužudyk mane, nužudyk iš tikrųjų. Tik taip įeisi per Šimtmečio Vartus. Paskubėk.
Vizioskopo kamputyje nenumaldomai byrėjo paskutinės minutės: „02: 45…44…43“.
Drebančia ranka atstačiau revolverį. Ir vėl nuleidau.
– Ne, negaliu. Aš tave… myliu… mylėjau.
– Tokią? – Skoldė ironiškai šyptelėjo. – Nusiimk vizioskopą.
Nusiimti vizioskopą? Ką, vėl nutraukti žaidimą?! Bet… Ai, velniop! Nusitraukiau vizioskopą nuo galvos ir nusviedžiau šalin.
Krėsle priešais visas apraizgytas laidais ir vamzdeliais drybsojo išpliuręs senis. Tikras taukų kalnas. Atrodė, jo kūnui iš krėslo pakelti prireiktų statybinio krano. Masyvi galva kreivai prilipdyta prie beformio kūno, įraudęs veidas su mėsinga nosimi užsibaigė ne smakru, o daugiarieviu pagurkliu, pro išsivėpusių lūpų kamputį nudrykusios seilės. Traiškanotomis akutėmis drimba spitrijosi į mane.
– Tik-tak, tik-tak. Turėtum paskubėti, kol Vartai neužsidarė, – ramiai tarė sunkiai stodamasis. – Nudėk savo paskutinį monstrą.
Skoldė – tai šis kliurka?! Vos nežiauktelėjau. Aš su ja… jais… JUO dulkinausi?! – Apmaudas ir pyktis užgniaužė kvapą.
– Nekenčiu tavęs! – iškošiau. – Nekenčiu jūsų!
Pirštas pats surado gaiduką.
Kulka pataikė storuliui į kaktą. Šlumšt, sudribo negyvas kūnas greta krėslo. Labai tikroviškai.
Užsimerkiau. Smilkiniuose kalė pneumatiniai kūjai. Sukandau dantis taip stipriai, kad viršutinis žandikaulis, atrodė, įsirėmė į kaktą. Nesąmonė. Skoldė, Centurija, drakonas, kolibris, šitas šlykštus nusipenėjęs paršas… Centurija, Skoldė, šitas…
Ir tada supratau: viskas yra žaidimas. Aš niekada nebuvau išėjęs iš Centurijos. Niekas niekada neišeina iš Centurijos.
Už nugaros išgirdau nusileidžiant šarvuotas duris. Tegyvuoja drakonas!
_____________
*Nolan - iš gėlų kb. ‘nugalėtojas’
2017-09-10 15:30
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-10-25 10:59
Sportbatis
O, kažkas žiūrėjo "Avaloną" :). O gal ir ne. Idėja juk sena kaip ir pats kiberpankas, ir tiesą sakant, čia atrodo netgi geriau.

Man labiausiai patiko tiesiog veiksmas. Nepertraukiamas, intensyvus, mirtinas. That's what sci-fi is about! Penki iš manęs :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-20 21:56
Crepuscolo
nusiųskit į konkursą, potencialus kūrinys laimėjimui
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-19 11:07
Damastas
Storulis ir yra  Centurija, Drakonas, Dievas. Jeigu gerai supratau.
Nenoriu, kad atrodytų pretenzingai, bet man tokia mintis atėjo išsyk ir niekaip aš jos negaliu atsipurtyti, jau kelintą komentarą niežti nagai, žodžiu pasidalinsiu, jeigu kam bus bent kiek naudos ar smalsumo:
„...Jis pats sprendžia savo būties prasmę, todėl moraliai atsakingas už savo veiksmus.” Tai sukelia vienišumo, pasimetimo, nesaugumo, būties beviltiškumo jausmą, mirties baimę. “Kaip sunku, kaip negera būti žmogumi!” Paskutiniuosius savo gyvenimo metus baimę sėjęs po visą Romos imperiją, prieš mirtį Kaligula sako: “Aš bijau. Kaip bjauru, niekinus kitus, jausti sieloje tą patį silpnumą. Bet tai nieko. Baimė neilgai trunka...”

Parašiau šitą nu gryn, kad neliktų netyčiom "trylika" komentarų. Nu gal prietaringas aš, kąšžinau (:
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-19 09:51
pikta kaip širšė
Sakyčiau mintis, kad storulis iš Centurijos atsiveda sau pamainą yra visiškai aiški.

Visokiausių niuansų galima ieškoti detalėse: kur prasideda ir baigiasi Centurija, ar yra kažkokia realybė, ar žaidimas yra absoliučiai visur. Kodėl storulis būtinai turi mirti, kad jo vietą užimtų kitas, kodėl negali tiesiog nulikti nuo kėdės. Jei Centurija valdo kiekvieną pirstelėjimą, tai kaip ji nesuvaldo Nolando ir storulio susitikimo. Jei susitikimo ji nevaldo (storulis turi šansą išsivaduoti prieš sistemos valią), vadinasi nėra tokia visagalė. Na ir panašūs niuansai.
Bet aš neįžvelgiu, kaip jų sudėliojimas (perdėliojimas) pakeistų pagrindinį akcentą. Na nebent kažkas labai išradingo būtų ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-18 23:56
Galaxy
Gal Damastui taip ir susiskaitė bet iki galutinio išrišimo man pritrūko aiškumo. Nes dabar buvo likę daugiau klaustukų. O bet kad tačiau tik jei žaidė iš esmės tik pats vienas storuliukas tai kaip jis galėjo atsirinkti kiečiausią žaidėją tipo nolanas buvo suktas šioks bei toks- nebuvo! Buvo tik pats storuliukas dievuliukas nes jis visus valdė ir priskyrė jiems veiksmus kaip marionetems. Ne?
Per painu biški man per painu...
Pasakė ta, kuri pati mėgsta viską užpainioti :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-18 16:25
Damastas
Nežinau kaip kitiems, bet man būtent taip ir susikaitė. Pabaigoje šiek tiek netikrumo įneša miglota dievo dilema ir "savižudybės" motyvai. Atskleidus daugiau, galėtų būti vienas įdomiausių/stipriausių kūrinio momentų.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-18 14:00
EgiZ
Ačiū visiems skaičiusiems, komentavusiems, interpretavusiems. Jūsų versijos iš esmės visų teisingos. O bet tačiau:
Kaip jums tokia?

Žaidimo valdytojas (tarkim, tas storas kliurka) iš esmės yra žaidimo dievas, valdo absoliučiai viską, kiekvieną žaidėjų pirstelėjimą. Žaidėjams tik sukuriama iliuzija, kad jie žaidžia žaidimą. Po teisybei, žaidimas, Centurija, žaidžia jais - kaip katė su pele.
Tarkim, jam pabosta žaisti kitais ir jis ieško kelio iš Centurijos. Savižudybė neįmanoma, nes sistema neleidžia Centurijai likti be valdovo (raudonojo drakono), tad reikia žmogaus,kuris galėtų jį nužudyti tikrai ir užimti jo vietą. Nolanas - geras kandidatas, nes nuo pat pradžių žaidžia niekšiškai, kitų žaidėjų gyvybė jam nerūpi. Siekdamas pergalės net mylimąją nužudo žaidime, kurią jam, žinoma, sumaniai pakiša pati Centurija. Tad gal nužudys ir tikrovėje? Tik kas tas paskutinis monstras, neįveiktas, neįveikiamas - raudonasis drakonas, senas drimba ar...?
"Apsižvalgyk aplinkui, pažvelk į save"... Nu, nerealiai geras tarybinis multikas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-18 01:09
Galaxy
Spoiler alert!
Gal todėl kad skaitau pirmą nakties bet ar man vienintelei kilo klausimas ar senis yra centurijos kūrėjas kurio tikslas buvo savižudybė nes užkniso egzistencija tarp virtualios realybės ir beprasmio egzistavimo išdribusiam kūnę apkarstyto vamzdeliais? If zou, tuomet kodėl adminas leidosi kad jam taip lengvai rankas kojas nukapotų? Ar čia tipo nužudyk kitą kietą žaidėją ir patapsi winneriu? Ar ten vartai atsidarys ir visgi koks nevirtualus drakonas išsliuogs? Ar jam ineš dabar lagaminėlį su milijonu? Bet kuriuo atveju čia prevencinis prieš priklausomybes. Per teliką rodė kad azijoj jau ir stovyklos vaikams priklausomiems nuo pc yra, gydo priklausomybių centruose.
P.s. Feikas turbūt turėti omeny gamer filmą.
O kūrinio vertinimas mano toks- nediskutuotinai geras jei jau aš pirmą nakties savo miego sąskaita skaitau :D
Soriukas jei ką nusišnekėjau, tiesiog fantazija įsisiubavo :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-15 17:56
Fake_writer
Kūrinį matau, kaip dviejų serijų filmą. Pirma dalis patiko (nepaisant tų mandrų pavadinimų gausos).
Antra dalis ne tai, kad nepatiko, bet man tai buvo tiesiog krūvos epizodų fantastinių filmų rinkinys. Viskas labai jau matyta ir tie  vaizdai miesto ekranuose persekiojantys herojų ir ypač tas storas apskretęs bičas sėdintis savo kėdėj laidų raizgalynėj, o online apsimetinėjantis seksi merga ir kabinantis bernus (tik nepamenu filmo pavadinimo taip greit).
Dar nelabai įtikino to pasaulio transporto problemos :) Bičas, švelniai tariant, ne sportininkas su dviračiu nuvažiuoja greičiau nei visos kitos priemonės. V žopu tokią ateitį tada :D.
Ir dar vis neduoda ramybės mintis ar jis visą kelią ir važiavo su tuo pištalietu kišenėj? Baisiai nepatogu turėjo būt :))
Ir pabaiga neįtikina. Jeigu Nolanui neištrynė atminties, tai jis gali lengvai pereit visą Centuriją iki 99 lvl su kokiu nors biču ir tiesiog paprašyti, kad anas jam duris pabaigoj atidarytų, kam tas dramatiškas maldavimas nužudyti? :)

Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-14 10:03
pikta kaip širšė
Miegojau su šituo tekstu :-) Vakar paskaičiau, po to ilgai galvojau.
Ir nieko įspūdingo nesugalvojau, žinok :-))

Visų pirma, tai tekstas nuostabiai skalsus. Puikiai dera visi pavadinimai (pasilinksminai, ane?), kurie mane paprastai erzina, bet šiuo atveju yra puikiai subalansuoti tarp „egzotiškas“ ir „suprantamas“. Gražiai įsipaišo veikėjo asmeniniai pastebėjimai bei komentarai. Pats Nolanas taip pat puikiai sukonstruotas veikėjas. Aiškiai perteikta jo pozicija, požiūris ir siekiai. Pati dinamika ir veiksmo rutuliojimas taip pat atitinka ritmą, tik man viena vieta šiek tiek prailgo: nuo sužeidimo iki kolibrio gelbėtojo man pasirodė per daug aiškinimo apie tai, kaip jis išnaudoja „mokinius“ savo tikslui pasiekti. Tas paaiškinimas vis kartojamas, nors nėra toks sudėtingas, kad nebūtų galima suprasti iš pirmo karto. Taip pat klausimas, ar tikrai artėjant „mirčiai“ vyrukas tiek daug galvoja. Gal norėtųsi greitesnio teksto toje vietoje, nors gal ir taip gerai – juk sakoma, kad prieš pabaigą visas gyvenimas prieš akis prabėga.

Su sesute M nesutinku dėl technikos aprašymų – jie puikiai dera prie veikėjo. Tai jam svarbus, todėl natūralu, kad jis apie tai daug galvoja/ kalba, be to tai nėra tokie jau tipiniai ginklai, kad apie juos galima būtų suprasti iš pavadinimų. Tą patį sakyčiau ir apie aplinką: juk pasakotojas yra veikėjas, kuriam svarbu tik pergalė, tai jei vyrukas, kuriam pimpalas šlaunį kutena, imtų postringauti apie rožinius saulėlydžius ir jį žavinčius prerijų tolius, būtų prieštaravimas jo personažui. Pačiame žaidime aplinkos pakanka, ją puikiai galima susidėlioti iš veiksmo (kiek ji yra svarbi), o jau realybėje tie aprašymai vėlgi natūraliai įsipina: jam ta aplinka nėra įprasta, todėl natūralu, kad jos pastebi (aprašo) daugiau. Taigi man šis aspektas taip pat neužkliuvo ir sakyčiau puikiai perteiktas.

Va dėl ko sutinku su sese Mėta yra pabaiga. Ten tikrai pritrūko kažko tokio nematyto, negirdėto, netikėto. Kaip sakė Ieva, "Maištininkas žuvo, tegyvuoja drakonas!" yra toks švelniai tariant girdėtas plot twist‘as, kad jo jau net nebegalima taip vadinti. Taip, sutinku su Cerera, kad kai pirmąkart atsiranda Skolde, neįmanoma numanyti, kad ji pasirodys esanti išpleręs senis, tačiau, kai Nolandas gauna užduotį nužudyti ją realybėje, jau aišku, kad žaidimas persikels būtent ten (kad ir kas ta realybė būtų). Kad Skolde nebebus Sklode, kaip ir Nolanas iš super kieto žaidėjo patampa vos pedalus paminančiu rubuiliu – nujaučiama beveik paraidžiui. Taigi va čia ir pakibau. Vis galvojau, kas gali tame kambaryje nutikti tokio, ko skaitant neįmanoma nuspėti. Jei pavyktų sugalvoti kažką tikrai negirdėto, kūrinys būtų praktiškai be priekaištų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-13 23:42
sesė mėta
Uf, dabar grįžtu pabrukus uodegą - ką tik buvau atvesta į protą, kad ko gero nesupratau pabaigos :(. Komentarą apie ją norėčiau atsiimti. Pabaiga gera.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-13 23:14
cerera
Šį kartą būčiau linkus nesutikt su Mėta,  na nebent tik dėl to, kad man irgi norėjosi kiek efektingesnio užbaigimo. Ne pačios minties, o išpildymo. Ai, na dar keletą monstrų iš arti visai nepakenktų pamatyt, tas tiesa.

Tačiau visi susidūrimai su Skolde man asmeniškai buvo cool ir labai pagyvino kūrinį. Ir ta jų kova, kai jis viską darė kitaip, nei Nolanas tikėjosi, ir tas jos nekantrumas – viskas tiko man ten, viską puikiai įsivaizdavau, lyg žiūrėčiau filmą. Gerą filmą ;-)
O kodėl ta pabaiga turi būt kaip iš giedro dangaus vis? Buvo užuominų, galima buvo susigaudyt, o ar tai yra blogai? Tarkime, kad kas iš tiesų yra Skoldė pradžioje nei įtart neįtariau, bet kai ji užsiminė, kad ją reikia nužudyt iš tiesų, tai žinoma, kad jau galima buvo pradėt gaudytis.
Ar tu nori pasakyt, kad iškart perpratai, kas ta mergina, kurią pats Nolanas ir ėmėsi mokyt? Vos tk pasirodė horizonte, iškart pasakei sau: ai, nu tai čia viskas aišku :-))) Arba, kad toji Skoldė galiausiai yra net ne moteris? Ar kad žaidimas persikels į realybę?
Na tada tu tikras Kašpirovskis :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-13 22:43
sesė mėta
Ech, kaip buvau pasiilgus rašykų tekstų :).
Tik dabar, atsiprašau, pasielgsiu taip, kaip čia elgiasi vienas veikėjas – imsiu visur matyt ką man primena. Mintis pasirodė panaši į: a) „Rick and Morty“ vieną dalį, b) Sebo idėją, kurią jis leptelėjo po mano vienu tekstu :). Dievaži, aš nesakau, kad Egis kažką specialiai bando kopijuoti/perrašyti/perinterpretuoti, bet na tiesiog tokios mintys kilo ir nesusilaikiau :) . Čia turbūt ir tas nelemtas deja vu kaltas :) Arba ta mistinė rašykų kolektyvinė sąmonė.

Na o dabar kabinėjamės:

Man čia buvo per daug technikos aiškinimo – koks ginklas kaip šaudo, kokia jo atatranka, kaip limpa batai ir pan. Ta prasme rimti fantastai (aš manau, kad čia daugiausia skaito rimti fantastai :) ) supras ir be tokio aiškinimo, o jei ir nesupras tai patys lengvai sugalvos kaip viskas veikia. Jei technikos aprašymus bent kai kur būtų pakeitę aplinkos aprašymai (na pvz. jei būtum nors trumpai užsiminęs kaip atrodo monstrai) būtų užkabinę daug labiau (bent jau mane).

Vengčiau ir tokių „Tik vienas gali žengti pro Saeculo Porta – Šimtmečio Vartus.“, „IKAS – išsamaus kūno aptarnavimo sistemos“. Skaitant iš karto kyla klausimas: kas yra teksto adresatas? Kam Nolanas pasakoja? Norėtųsi, kad jis pasakotų labiau betarpiškai, nes jei įsivaizduosim, kad jis pasakoja sau/artimiesiems/savo laikų gyventojams to aiškinimo gerokai per daug, o jei pasakojama prieš daug metų gyvenusiems, tai tada reikėjo aiškinti ir daugiau dalykų (bet nemanau, kad šis variantas geras).

Pabaiga nuvylė. Gal ne pati mintis – nors ganėtinai nuspėjama ją buvo galima kažkaip truputį efektingiau išsukt. Na bent jau užbaigti „Ir tada supratau: viskas yra žaidimas.“. Nebent nepagavau kampo ir po to sekę sakiniai buvo iš tiesų labai reikalingi.

Dar keletas smulkmenėlių:

„Apsidairiau mobiliojo“ – tokia ateitis, tokia technologija ir tik „mobilusis“ su SMS?

Vienoj vietoj pasirodė, kad Egiz pasimetė laikuose. Pati pradžia: „trukteldavo” – “Kabu – “pyškinu” – “Žvilgtelėjau”

Čia gal tik mano subjektyvumai, bet kovos scena su Skolde pasirodė per ilga – skaitant norėjosi praleisti.

O visa kita žavinga. Ypač šitie perliukai :) :

„Atrodo, tarsi stiklo šukėse išvoliotas smegenis čirškintų ant keptuvės“
„Tiesiog siūlyte siūlau: imkite mane ir žudykite, ir mane žudydami mėgaukitės. “
“pasijutau kaip viščiukas, prisidengęs galvelę gimtojo kiaušinio lukštu”

Ir šiaip klausimas: o Egiz žaidžia video žaidimus?!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-12 20:04
cerera
Labai vertas dėmesio, įtraukiantis jau nuo pat pirmos pastraipos ir įtikinamas kūrinukas. Bent jau nieko tuose žaidimuose nenusimanačiam asmeniui :-)))
Tavo Nolanas nerealus :-) Ir karingoji Skoldė, ir Centurija - visi!

Patiko virtualybės ir tikrovės priešprieša. Gerai perteiktas herojaus "apsėdimas", apskritai labai įtikinamas tas jo personažas.
2 k skaičiau :D

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-11 11:43
ieva3003
Jė, gėris. Tik nežinau, ar žaidėjai vadina viens kitą čainikais, mes jau vadindavome nubais. Dar keletas pavadinimų užstrigo.
Nuoširdžiai - iki paskutinės akimirkos tikėjausi, kad vis tik gyvo senio žaidėjas nenužudys. Ką tai sako apie kūrinį? Įtraukiantis. Ir smagu atsiminti "Maištininkas žuvo, tegyvuoja drakonas!" animaciją. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-10 23:06
Damastas
Skaičiau - 5.
Jeigu būti labai priekabiam, man kiek pritrūko dar daugiau konkrečiai veikiančių stegocefalų ir archeopterodaktilių, ir kitos bajaurasties. Viename epizode apsjaunamas herojus, kitame jo "draugė" vos negavo strėlių, tačiau kažkodėl nėra pojūčio "čia" ir dabar", ypač kūrinio viduryje daug pasakojamojo žanro, nors viskas prasideda ir baigiasi in action.
Kitas momentas - "žaidimas žaidime". Pabaigoje ne iki galo aišku ar viskas vyksta realybėje ar vis dėlto žaidime, nes yra ir reality detalių ir žaidybinių elementų, žodžiu, yra lengvas pojūtis, kad kažkas nesuvaldyta arba sau aiškiai neapsibrėžta prieš aprašant sceną.

Bet išjungus šitą savo kritinio skaitymo ydą, man patiko istorija, ji išdėstyta raštingai, personalijos įtikina, įtikina žaidėjo cinizmas ir išlikimo logika. Pagrindinis trūkumas būtų gana nuspėjamas ir žinomas siužėtas. Vis dėlto atlikimo kokybė atperka tuos nedidelius kilusius klaustukus.  Beje, nebūtinai užkliūsiančius dar kam nors :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą