Sakyk, Adomai

Ne paslaptis – granitas sunkiai kalba,
Tačiau – net jei suskaldytas,
Net jeigu rūdys geležį apsėda –
Žiūrėk, juo apsirėdęs laikas žvalgos,
Atėjęs pasibūti savimi,
Koks jis kadais. 
Ir nesvarbu, kaip beatrodytų –
Net jei skeveldromis išplėšytas, išmėtytas –
Jis į granitą iš visur pareis.

Sakyk, Adomai, ar tikėjai bet kada,
Kad Vilnius per tave
Į laisvę grįžti sumanys,
Kai laikas toks,
jog ir bažnyčiose  lyg sarmata
Į Dievą prie altorių melstis?

O miesto rytas jau seniai pamiršo pasibūt ramus,
Bet kregždės dar po dangų nardo –-
Greitai išskris į šiltesnius kraštus.
Ne emigrantės jos –
Jos laiką, būtį savo šitaip išgyvena,
Kad vėl atgal sugrįžtų į namus.
Tačiau šį kartą eiklesni kregždžių sparnai,
Paglostę trispalvę aukštai
Pakeltą nuo neaukšto pjedestalo

Rugpjūtis. Dvidešimt trečioji  jo diena

Mickevičiau, sakyk, iš kur toks parakas
Į kregždės skrydį trispalvę iškelti?