Benkartai

BENKARTAI


KAPITONAS IŠEINA Į JŪRĄ

Tamsa iš viršaus susiliejo su tamsa iš apačios. Jei vandens purslai ir dangaus šviesuliai nedrumstų tamos, tada ji atrodytų vienalytė ir neturinti ribų. Taip pat iš toli atskrieja nedideli šviesos signalai, rodantys kad ten yra laivai. Naktis rami, todėl žvejybiniame traleryje „Nida“ naktinė pamaina truputėli apsnūdusi. Trečiasis šturmanas laikydamasis šturvalo stebėjo jūrą. Antrasis šturmanas baigė pamainą ir pyldydamas jūrinį žurnalą, tyliai pasakojo savo gyvenimo sunkumus.
Pastebėjai, kapitonas pradėjo gerti? – Pasiteiravo 2 - šturmanas.
Taip. Turėjo ateiti, bet... – Atsakė 3 - šturmanas.
Labai keista, penkiolika metų dirbu su juo ir tokių dalykų nėra buvę. Labai atsakingas Nikolajus Antonovičius. Per tiek darbo metu nė lašo neišmaukė, galvojau, kad jis yra apstinentas. Visada buvo pasitempęs, tvarkingai susišukavęs barzdą. Savo darbą atligdavo nepriekaištingai. Manau, kad kažkokia velniava su žmona bus nutikusi, mechanikas Jofe Fiodoravičius tai man pasakė. Jis su kapitonu Nikolajumi Antonovičiumi yra tolimi giminės. Gal žino ką šneka, o gal be reikalo liežūvį laido.
Bet kokiu atvėju, būtų geriau, jei neapkalbinėtų žmonių. – Pastebėjo 3 - š. Žvejybinis traleris skverbėsi į jūrą. Kartais vėjo gūsis pakeldavo bangos kraštą ir blokšdavo į laivo nosį. Maži lašeliai pakilę į orą nudažydavo blankia spalva beveidę tamsą.
Tu teisus, bet sunku suvaldyti liežuvį mūsų amato žmonėms. Norisi pasikalbėti, taip ir ištysta liežuvis pusę jūrmylės. – sugirgždėjo durys, įėjo žmogus. Pašnekovai akies krašteliu žvilgtelėjo link durų ir nutilo. Durų neuždarė. Žmogus ramiai vaikštinėjo. Apžiūrėjo prietaisus. Priėjo prie šturmano padėjėjo. Spoksojo tiesiai į akis. Aukoholio tvaikas pykino padėjėją. Bet jaunuolis sučiaupė lupas, stengėsi išlikti ramus, nors kapitono žvilgsnis labai trigdė. Padėjėjas pasitempė ir žvelgė į jūrą, tarsi nematydamas priešais save stovinčio žmogaus. Kapitonas Nikolajus Antonovičius užsimojęs kumščiu smogė 3 – šturmanui į ausį. Jaunuolis susmuko netekęs sąmonės. 2 šturmas nustojo rašyti.
Slabak. – Paniekinamai įvertino kapitonas. Apspjovė gulintį žmogų ir priartėjo prie 2 šturmano. Nikolajus ketino sumušti ir jį, bet šturmanas buvęs boksininkas, stambus vyras, greičiau sureagavo ir smogė iš apačios kapitonui į žandikaulį. Nuo smūgio pakilo į orą, nukritęs ant žemės kelis kartus apsivertė. 2 - šturmanas išsigando. Galėjosi spontaniško veiksmo. Laukė kas bus toliau. Kapitonas atsistojo. Rankomis masažavo žandikaulį. – Narmalna. – Įvertino kapitonas ir išėjo. Šturmanas iškvietė gyditoją. O kapitonas nuėjo į savo kajutę. Pasiėmė degtinės butelį ir gurkšnojo tiesiai iš butelio, neužkasdamas. Burbėdamas rausėsi po savo daiktus. Ant stalo psidėjo lagaminą. Į vidų sukrovė kas pakliuvo po ranka. Į duris pabeldė. Nikolajus Antonovičius negirdėjo, ramiai gėrė degtinę ir mąstė, smegenimis, kurios nebesugebėjo atskirti realybės nuo košmaro.
Nikolajau Antonovičiau, čia aš Jofe, ar galiu užeiti? – Kalbėjo balsas iš už durų. Kapitonas ramiai gurkšnojo ir nekreipė dėmesio į išorinį pasaulį. Neramios mintys kankino, todėl neberūpėjo kas dėdasi už jo asmenubės ribų. – Kapitone čia aš... – Balsas suskambo netoli. Kapitonas atsipeikėjęs pamatė giminaitį. Jam liepė ateiti šturmanas.
Oi, Jofe, kaip gerai, nors tu manęs neišdavei. Išgerkime.
Atleiskite kapitone, gerti negaliu, esu užsikodavęs.
Nekalbėk taip. Kam be prasmės skaudini? Geriau paimkite mano kūną ir sušerkite žuvelėms. Neveidmainiauk ir būk arba priešu, arba draugu.
Kapitone, atleiskite, nesuprantu.
Ar žinai ką reiškia Nida?
Tai - miesto pavadinimas.
Ne.
Tai - mūsų tralerio pavadinimas.
Ne.
Nežinau, kapitone.
Kad žinotum ką reiškia „nida“, turi žinoti šventą kalbą. Tai reiškia „atstumtoji“. Kai moterei prasideda menesinės, vyras neturi teisės liestis prie jos, tol kol ji neapsivalys nuo kraujo. Kaip pradėjau dirbti šiame traleryje, šis pavadinims glumino ir juokino. Čia aš tapau atstumtasis, mano žmona mane atstūmė, nes aš esu „Nidos – atstumtosios“ kapitonas.
Nesuprantu apie ką kalbi.
Aš mylėjau savo vaikus. Sužinojau, kad jie yra benkartai. Tai skaudina. Nebenoriu būti atstumtųjų kapitonu. Einu namo. – Kapitonas pačiupo lagaminą, užsidėjo kepurėlę, prieš veidrodį pasitaisė sutaršytą barzdą. Išėjo iš kajutės.
Nikolajau, kur jus einate?
Namo, mano mielas sūnėnai. – Kapitonas pakilo į denį. Persisvėrė per bortą ir nukrito į jūrą. Jofė Fiodarovičius metė gelbėjimosi ratą, bet už burto buvo tik nerami ir triukšminga tamsa. Nubėgo pas šturmaną ir pranešė, kad kapitonas už borto. Buvo liepta apsukti tralerį. Kapitonas Nikolajus Antonovičius minutę plūduriavo jūros pavirčiūję. Apsukant tralerį susidarė sūkuriai, srovė nutempė žmogų po traleriu. Sraigtai suplėšė kapitono kūną. Norėjo išgelbėti, bet tik priartino žūtį, bet niekas apie tai nesužinojo. Nuleido pripučiamas valtis. Ilgai ieškojo žmogaus už borto.
Žmogus taip greit neskęsta. – Tikino senas jūreivis. – Jis turi būti netoliese, gal srovė į šoną nunešė? Noriu keiktis. Oi, kur kapitonas... Tamsa trugdo, nieko nematau.
... Jofė užėjo į kapitono kajutę. Atsisėdo į krėslą, kur prieš kelias valandas sėdėjo Nikolajus Antonovičius. Apžiūrėjo ant staliuko gulėjusius daiktus. Akys žiūrėjo, bet nieko nematė, smegenys mąstė, bet nieko konkretaus sąmonės nepasiekė. Siela nerimo, liūdėjo dėl artimo žūties.
Ką čia darai? – Paklausė kapitono padejėjas. Mašinistas neskubėdamas atsistojo.
Gedžiu...
Man sakė, kad tu paskutinis kalbėjai su kapitonu.
Taip.
Ką jis sakė?
Nežinau. Nieko nesupratau. Kažką apie šventą kalbą ir atstumtuosius. – Jofe pasikasė pakaušį. Jam skaudėjo galvą, norėjosi miego. Šios nakties nuotykis išvargino. – Paskui pasakė, kad eina namo.
Eik ilsėkis. Kapitono kajutę užrakinu. Rytoj peržiūrėsime daiktus. Sudarysime komisiją. Apklausime liudininkus. Eik miegoti. Už kelių valandų tavo pamaina. – Jofė nužingsniavo savo kajutės link. Į gultą griuvo nenusirengęs. Užsnūdęs sapnavo vienišą Nidą.

GEDULO AKMUO NESKESTA

Uosto vartai – du betoniniai liežuviai nutysę į jūros gilumą. Tarp dviejų betoninių molų plaukdavo laivai iš jūros į uosto teritoriją ir atgal. Šiauriniame mole žvejodavo megėjai. O pietiniame mole su malonumu vaikštinėdavo miesto gyventojai. Audrų metu molu vaikščioti draudžiama. Bet pasitaiko vyrų kurie nekreipdami dėmesio į perspėjimus, pasitikėdami savo jėgomis nueina iki pusės molo, o po to bangos nunešami į jūrą. Esu matęs kaip bangos dūždamos į betoną ir akmenis pavirsta aštuonių metrų purslų kalnu. Baugus vaizdas, bet atsiranda nutrūtgalvių kurie nebijodami šoka į fortūnos glėbį. Kas nesaugo savo gyvybės, kodėl ją turėtų saugoti Kūrėjas. Dažniausiai tokie patrakeliai žūna. Molas nutysęs apie kilometrą, keturių metrų pločio takas, iš šonų chaotiškai sukrauti stambius granito luitai, betono kūbai ir iš betono išlietos daugiakampės figūros. Visa tai susipynusi kietų kūnų masė – apsauga nuo bangų mūšos. Mūsų mieste čia priimta pastatyti nedidelį paminkliuką, jūroje nuskendusiems jūreiviams, kurių kūnų nepavyko surasti.
Kapitono Nikolajaus Antonovičiaus žmona užlipo ant molo. Jos devynių metų sūnus jau buvo užlipęs ir nubėgo molu. Moteris dairėsi ieškodama berniuko.
Mama štai jis, nesijaudink, jis vikrus, nieko neatsitiks – Ramino našlės dukra Rūta.
Kvailys, ausis jam nuplėšiu. Čia pavojinga. Nevaldomas pasiutelis.
Juk jis berniukas. Tai normalus elgesys. – Motina išklausė dukrą. Nepritarė jos išsakytai įdėjai, bet nekomentavo. Nužingsniavo molu. Vėjas draskė juodą vualį nuo galvos apdangalo. Rūtos juodą skrybelaitę vėjas nuplėšė ir nunešė į jūrą. Ji gailiai stebėjo kaip bangos nešą ją į krantą. Grįžtant Rūta surado savo skrybelę krante. Permirkusi, aplipusi smėliu ir kriauklemėmis. Kompanijos, kur dirbo kapitonas Nikolajus, atstovai nešė juodo granito, nedidelę piramidę. Ant jos buvo išgraviruotas Kapitono vardas, pavardė, gimimo ir mirties metai. Našlė uždegė žvakelę, kuria po minutės užgesino vėjas. Kompanijos atstovai perskaitė kapitoną šlovinantį tekstą. Rūta susigraudino. Našlė ramiai žvelgė į jūrą, kartais su nerimu žvelgdavo į sūnų, kuris nesidomėjo gedulinga procesija. Kapitono giminaičiai pasakojo šiai situacijai būdingas istorijas. Berniukas bandė nulipti nuo molo. Tai pastebėjusi mama siuto, bet nedryso rėkti. Berniukas užšoko ant didžiulo betoninio luito.
Rūta, pagauk jį, aš bijau. – Sušnypštė našlė. Sesuo prisiartino prie molo krašto.
Mažyli, ateik, prašau. – Beniukas nusišypsojo, nekreipdamas dėmesio tesė ekspediciją. Rūta matė, kad su aukštakulniais nesaugu lipti ant slidžių akmenų. Nusiavė, basa prišoko prie berniuko. Sučiupusi mažyli už rankos partempė ant molo. Mažylis muistėsi, bet sesuo stipriai sugniaužė riešą.
Skauda, paleisk.
Tu išdykauji. Taip negalima elgtis. Susikaupk. Jei būsi šalia, tada paleisiu.
Nepaleisk jo. – Paprašė mama. Berniukas prarado viltį ištrūkti. Po kelių minučių nustojo inkšti, susitaikė su esama padėtimi. Stebėjo nuobodžią ir nesuprantamą susirinkimą. Jam aiškino, kad tėvelis mirė, teoriją berniukas suprato, bet ką tai reiškia praktiškai dar nežinojo. Tėvelio dažnai nebūdavo namie, o žodžiai, kad daugiau niekada jo nematysi, buvo neaiški abstrakcija. Pasilenkęs pasiėmė nedidėlę betono atplaišą nuo molo. Pavartęs tar pirštų sumanė mesti į jūrą. Bet dabar jūra atrodė nepasiekiama. Gedulo ceremonija pasibaigė. Suaugusieji patraukė kranto link. Berniukas spyrė į juodo granito piramidę, ji apsivertė. Spyrė antrą kartą. Akmeninis paminkliukas nuslydo nuo molo, atsitrenkė į betono kūbą ir bildėdamas nusileido. Pasiekęs vandenį užstrigo tarp blokų.
Ką padarei, parazite tu? – Sukliko įsiutusi našlė. Sučiupo berniuką. Skaudžiai įgnybė.
Manęs prašė...
Tavęs prašė, kad nugriautum paminklą? – Šaukė mama.
Taip.
Kas?
Tetukas, prašė. Norėjo pasiimti su savimi.
Pakvaišai. – Mama jautėsi nejaukai stebint pašaliniems asmenims, kurie ramiai stebėjo vyksmą. Našlė susivaldė, nors buvo labai išerzinta. Pačiupo berniuką ir nutempė molu į krantą.


Įžuli širdis

Pavasarį išbadėjusios vovėraitės piktos ir įžūlios. Nesibaimindamos praeivių nulipa nuo saugių parko medžių ir prisiartina prie maitintojų. Močiutės su anūkais mėgsta ateiti į parką, pamaitinti voveračių. Vikrus padarėliai mikliai čiumpa metamas maisto atliekas. Miela stebėti, kaip jos griaužia sudžiuvusią duonos kriaukšlę. Kartais vovėraitės susipeša, berniukams ir mergaitėms patinka žiūrėti gyvulėlių stumdynes ir gaudynes. Būrys, sudarytas iš kelių šimtų padarėlių pasidalina ir išsilaksto po parką, kai lodamas atskuodžia šunpalaikis. Jis bando sučiupti padarėlius, bet dažniausiai nesugauna nei vieno. Laukiniai gyvūnai vikresni už namisėdas.
Ella vaikštinėjo su sūneliu po parką. Berniukas buvo sužavėtas voveraičių gausybės. Tarsi šunelis lojo ir vaikė mažyles, kartais bandydamavo įsiropšti į medį. Tik mama jį sulaikydavo. Prie porelės prisiartino vyriškis. Pasisveikino su Ella.
Labas dėde Sauliau. – Pasisveikino berniukas su vyriškiu. – Ten vovelės į medį sulipo. Padėk man įlipti į medį, aš tau vovelę sugausiu.
Svaikas mažyli. Negaliu tau padėti. Pabandyk įlipti sąvarankiškai. – Mama nenoromis paleido berniuką. Vaikas nulėkė prie medžių. Bandė įsikarti, bet nuslysdavo nuo storo ir slidaus kamieno. Išsipurvino striukę ir kelnes. Mama trumpam nekreipė dėmesio į mažylį. Vyriškis pabučiavo Ellą. Ji specialiai atvyko į šį miestą, nes tikimybė sutikti pažystamų čia buvo maža. Jau kelis mėnesius jie nesimatė. Tai kėlė nerimą moterei.
Kodėl manęs nelankai? – Švelniai ir su paslėptu nepasitenkinimu paklausė Ella.
Manau, kad ta    ip reikia... Turi praeiti trys mėnesiai gedulo. Po to galėsiu tau pasipiršti.
Kvailystė. Kol buvo gyvas vyras, tol nesigėdidamas lankeisi, o jam mirus nustojai. Neprotingas tu. O tekėti už tavęs vis tiek nesiruošiu, nes neteksiu išlaikymo iš valstybės, o tu su savo muzika nieko neuždirbi. – Paskutinė pastaba užgavo vyriškio savimeilę, todėl atsakė nemąstydamas.
Kol buvai draudžiama... labiau viliojo. – O ši frazė suerzino moterį. Kelias minutes pora nesikalbėjo. Mąstė, kad jo partneris yra visiškas egoistas. Saulius nuėjo pas berniuką. Padėjo užlipti ant šakos.
Nukelk jį, kam taip elgiesi. Bijau, jis užsigaus. – Baiminosi mama.
Juk jis berniukas, jam reikia judėti, taip geriau vystosi kūnas ir smegenys.
Nukelk, aš pykstu, nukelk. – Berniukas suskubo lipti į viršų. Mikliai užsiropštė į aukštį kur Saulus jo nebepasiekė. – Žiūrėk ką padarei. – Su tramdomu įtužių kreipėsi į vyrą. – Mažyli, tuč tuojau nulipk. – Berniukas nekreipė dėmesio. Jam smagu buvo lipti. Jis galvojo tik apie voveraites, kurios mikliai peršoko, ant gretimų medžų. Po 15 min. berniukas nusileido. Saulius padėjo nulipti. Mama barė dėl išpurvintos strukės ir kelnių.
Prašau, nebark mažylio, man skauda širdį, kai tu jį skraudi. – Paprašė Saulius. Berniukas jautė dėkingumą dėdei, nes jis jį gina, o mama klauso. Parko gale buvo viežbūtis, ten kelioms dienoms apsistojo trijulė. Kelias dienas vaikas nerūpestingai žaidė, mama netrugdė, nes dėdė Saulius jį visada gelbėjo.
Tu mano sūnus. – Pasakė vyras berniukui, jis net neižgirdo, nes žaidė.
Sauliau, ką kalbi? Baik, daugiau taip nedaryk. – Sudraudė Ella. – Mes susitarėme, kad nesakysi jam tokių dalykų.
Jis nesuprato.
Vis tiek nenoriu, kad tokius žodžius bertum vaikui į ausį. Tai kompromituoja mane. Mūsų krašto įstatymai ne tokie kaip kitur. Jei valstybė sužinos, kad vaikai ne Nikolajaus, atims iš jų visą Nikolaujaus turtą, nes tik tiesioginiai giminaičiai gali paveldėti. Aš nieko neturiu. O jie benkartai... Nereikia apie tai garsiai kalbėti. Kitą savaitę eisiu pas advokatą, reikia sutvarkyti paveldėjimo dokumentus.


ALE ELLA

Suirus tarybų sąjungai Airidas Šaulys grįžo į tėvynę iš sibiro. Jis buvo tremtinių vaikas, gimęs sibire. Iki „peristroikos“, net negalvojo grįžti į Lietuvą. Lietuviškai kalbėjo prastai, o jo žmona sibirietė ir vaikai, tuo metu rokavosi tik rusiškai. Ella vyriausioji Airido duktė, o jaunesnioji Sofija.
Man gerai sekėsi. Gavau valstybinį darbą. Dirbau Lietuvos saugumui, o oficialiai firmos tarnautoju. Atlyginimas didelis ir dvigubas. Pasiėmiau paskolą. Per vyresniosios dukros gimtadienį paskambino tetos ir liepė skristi į Petigorską. Kas nutiko, klausiu. Reikia, atsako.
Atvažiuok pas mus, paaiškinsime. Blogai su tavo tėvu. – Pasakoja tetos. Važiuoju į Rusijos ambasadą. Vizos negaunu.
Mano tėvas merdi, prašau padėkite. Gal nespėsiu jį pamatyti. – Įkalbinėjų ambasados darbuotojus. Viena moteris išklausė ir padėjo. Bet į Petigorską bilietas tik už 9 dienų. Nuvažiavau pas tetas. – Mielos tetos, - sakau joms įėjęs. – Padariau nusikaltimą. Ambasadoje, norėdamas sugraudinti darbuotojus, pasakiau, kad mano tėvas merdi.
Sėskis Airidai. – Jos mane sudina. Duoda išgerti valerijono lašų. – Tavo tėvas šiandien ryte... mirė. – Po pusvalandžio nurimau. Tuo metu jau buvau iškentėjęs du infarktus. Buvau nusilpęs. Paskambinu į Petigorską tėvo sugyventinei. Paklausiau ar gali laidotuves atidėti iki mano atvykimo.
Ar pasiutai, - Šaukia tėvo sugyventinė. – Jis dvi dienas mirė, ir tik šiandien numirė. Jau pradėjo pūti. Visas butas prasmirdo. Negaliu laukti. Šiandien laidoju.
Tokiu atveju nėra prasmės skristi į Petiagorską... – Paskambinau žmonai. Ji atvažiavo manęs paguosti. Vakare pavargęs ir nusiminęs važiavau namo. Nelemtas vakaras, nes tėvo mirties diena sutapo su vyresniosios dukros gimtadieniu. Grįžome namo. Butas pripyldytas triukšmingos muzikos ir girtų paauglių. Tai erzino, bet tvardžiausi. Norėjau liūdėti dėl mylimo tėvo. Išjungiau muzikos grotuvus. Į mane susmigo nepatenkinti žvilgsniai.
Prašau. – Kreipiausi į girtus paauglius. Iš kišenės išsitraukiau pinigų kuokštą ir atkišau į neblaivius asmenis. – Prašau, ramybės. Štai pinigai, duodu jūms, keliaukite į naktinius klubus, linksminkitės mano sąskaita, bet prašau, namus palikite, nes šiandien mirė mano tėvas. Šiandien mirė Ellos senelis. – Mano prašymas nepadarė gero įspudžio. Jaunuoliai murmėjo, nes nutraukiau puotą. Į priešakį įšlėkė girta Ella.
Geriau, kartu su seneliu ir tu būtum nudvėses. – Su neapykanta iškošė ji. Susierzinau. Automatiškai pakilo ranka ir vožė jei antausį. Ant manęs užšoko keli jaunuoliai ir nustūmė į šoną. Ella išbėgo iš namų. Po kelių minučių namuose buvo tylu. Aš, žmona ir jaunesnioji duktė tylėdami išsiskirstėme. Kitą dieną mane suėmė milicija. Darbo metu užpuolė trys vyrai. Surakino rankas ir kojas. Apkaltino, kad žiauriai sumušiau savo dukrą, bandžiau ją išprievartauti duše, tik atsitiktinai atėję, pasveikinti Ellą su gimtadienių, draugai išgelbėjo. Mane ilgai kankino. Tampė po teismus. Darė ekspertizes. Tikrino psichologai ir psichatrai. Netekau darbo. Įlindau į skolas. Ištiko dar du infarktai. Praradau žmonių pasitikėjimą. Buvau niekinamas aplinkinių. Perėjau melo detektorių patikrinimus. Ella visada sukliūdavo. Psichologai patvirtino mano nekaltumą. Bet Ella vis melavo ir melavo. Įkalčiau rodė, kad ji meluoja, bet teismas nenorėjo to pripažinti. Pasiūlė sudaryti taikos sutartį. Atsibodo kariauti. Atleidau jei, ir paprašiau atleidimo. Ji iki šiol neatsiprašė. Neiškenčiau ir grįžau į sibirą. Ella liko Lietuvoje... – Papasakojau nedindelę dalį informacijos, kurią sužinojau apie Airidą. Iš šios atkarpos galime susidaryti nuomonę apie Ellos sielą. Šis personažas man nepatinka, todėl atkeršysių, ir sukūrsiu jei blogą pabaigą.

Mėlynuodegis

Berniukas stengėsi sučiupti šunelį. Vargšas gyvunėlis palindo po lova ir urzgė. Dažniausiai berniukas nesidomėjo šuneliu, nes prieš kelis metus įkando, kai berniukas nemokšiškai ir grubiai žaidė su gyvu padaru. Šią įstoriją nepamiršo berniukas ir šunelis. Berniukas bijojo, o šunelis urzgė. Tokie nedraugiški sąntykiai tesėsi ilgai ir niekada nepasikeitė. Kartais berniukas vaikydavo keturkojį, o tas slėpdavosi po lovą ar drabužių spintoje.
Džimi, išlysk. Neskriausiu tavęs. Nebijok, aš juk tavęs labiau bijau. – Berniukas įkalbinėjo, bet Džimis nemanė lysti ir tik įspėjamai urzgė. Jis žinojo, kad jei berniukas lenda prie jo, tai nieko įdomaus nelauk. Šunelis įsispraudė tarp lagamino ir sienos. Berniukas atsinešė šluotą ir jos galu bandė užkabinti Džimį. – Nebijok, ateik. Aš tau uodegą nudažysiu. Būsi pats gražiausias šunpalaikis mieste. Tau visos kalytės ausytėmis mojuos. Močiutės sakys, kad esi pats gražiausias šunsnukis, kokį jos tik yra mačiusios. – Berniukas įkalbinėjo, bet šunelio tai nesužavėjo. Gyvūno nepavyko iškrapštyti iš įtvirtinimo. Berniukas nenusiminė. Pasiėmė guašą ir tepliojo ant popierias dėmes. Pamiršo Džimį. O šunelis taip pat užsimiršo ir išlindo iš įtvirtinimų. Berniukas cyptelėjo iš laimės. Šuo suprato padaręs strateginę klaidą, bet buvo vėlu. Vaikas užmetė anklodę ir įkalino patinėlį. Berniukas prispaudė padarėlį. Atidengė pasturgalį ir mėlynu guašu tepliojo baltą uodegą, nekreipdamas dėmesio į urzgimą. Šuo stipriai nesigynė. Iškentėjo grožio procedūrą ir kai buvo paleistas spruko į drabužių spintą. Ten spalvotą uodega ištepliojo berniuko mamos vasarinį lietpaltį. Vakarė sesuo Rūta pastebėjo, kad Džimis pagražėjo. Jei napatiko, net truputėli supyko.
Kodėl nuskriaudei Džimį? – Paklausė ji berniuko.
Neskriaudžiau.
Kodėl nudažei jam uodegą?
Man leido.
Kas?
Tetukas.
Nu... Idiotas... – Susierzinusi tyliai sušnibždėjo sesuo.


MAUDYNĖS
Šunelis inkštė. Berniuko menininko sugebėjimų jis nepastebėjo, bet Rūtos gebėjimą suteikti diskonfortą, nepastebėti negalėjo. Mergina nusinešė Džimį į dušą ir šilta srove sušlapino uodegą ir puse kūno. Kodėl ji taip keistai elgėsi suprasti buvo ne šuns proto galimybėms. Suakmenėjo ir kantriai kentėjo nemalonią prausimosi procedūrą. Nemalonus šampūno kvapas privertė gyvunėlį nusičiaudėti. Bet niekas jo nepaguodė. Rūta susierzinusi prasė. Guašas išsiplovė, bet balta uodega įgavo melsvą atspalvį, jo nepavyko pašalinti. Suskambo durų skambutis.
One, Berniuk, atidaryk duris. – Berniukas patenkintas pribėgo prie durų. Dažniausiai jam neleidžia daryti durų, o dabar net paprašė. Stenėdamas suko spyną, bet atrakinti nesisekė. Rūta šį vakarą turėjo koncertuoti muzikos mokykloje. Ją koncertui paruošė mamos meilužis Saulius Poetas. Reikės dainuoti vieną dainą. Ji norėjo parodyti publikai daugiau, bet koncerto organizatoriai neleido. Ji manė, kad atėjo Poetas, truputėli nusiminė, nes dar nespėjo persirengti, o jos vokalo pedagogas ir akomponiatorius jau atvyko pasiimti jos į koncertą. Mergina palikusi šunį duše skubiai nužirgliavo prie laukinių dūrų. Nustūmė Berniuką ir atrakino.
Laba diena Rūta. - Pasisveikino vyras.
Laba diena... – Rūta išsigando. Balsas buvo girdėtas, bet vyro nepažino.
Ar mama namie?
Tuoj sugrįš.
Ar galiu užeiti.
Nežinau...
Rūta, kas tau? Neprisimeni dėdės Jofės?
Ai, dėdė Jofe. Atsiprašau, pamiršau apie jus. Mama sakė, kad turite ateiti. – Šunelis išlėkė iš vonios kambario ir nusipūrtė šlapią kailį. – Oi, parazitas. Bėk iš čia. Dėde, užeikite. Prašau. Gal norite arbatos.
Taip. Jei turi, norėčiau žalios arbatos. – Vyras užėjo ir įnešė kartuninę dėžę. – Kur galiu padėti? Čia kapitono Nikolajaus Antonovičiau... Tėtės... Daiktai. Man buvo liepta juos pristatyti. – Berniukas džiagėsi dėde, jis iškarto jį atpažino. Jofė pakėlė neklaužadą ant rankų. – Mažylį, turiu tau dovanėlę, tik pamiršau...
Pamiršai atnešti? – Susirūpino Berniukas.
Ne, atnešiau, bet neatsimenu kurioje kišenėje. Ką daryti?
Žinau, reikia patikrinti visas kišenes.
Gerai sugalvojei, patikrink striukės kišėnę. – Berniukas nuslydo nuo rankų. Patikrino kišenė ir surado nedidelę mašinėlę.
Čia man?
Taip mielas, mažyli.
Ačiū, dėde. – Berniukas nuvažiavo žaisti su naujuoju žaislu. Dėdė atsisėdo virtuvėje prie stalo. Elektrinis arbatinukas ūžė gamindamas karštą vandenį.
Dėde Jofe, atleisk man, neturiu laiko su jumis plepėti. Padarysiu arbatą ir lekiu persirenkti į koncertinę suknelę. Šiandien dainuosiu savo muzikos mokykloje.
Kokią dainą?
Klasikinę džiazo kompoziciją. Visiems žinoma ir gal jau nuvalkiota daina. Tik dažniausiai ją atlieka vyrai. Kontraaltu šios dainos atlikimas skamba neįprastai. Štai arbatos pakelis, cikrus puodelis, šaukštelis, atleisk dėde, skubu. Turi ateiti mokytojas, jis nusiveš mane į mokyklą.
Mokytojas tave vežioja į koncertą? Neįprasta mūsų krašte mokytojui vežioti mokinių...
Jis mamos draugas...
A... Supratau.
Atleisk dėdule. – Rūta nuėjo persirengti. Dėdė pasidarė arbatą. Į laukines duris pabeldę ir įėjo vyras. Jas pamiršo uždaryti, paliko truputėli praviros. Jofė priėjo ir sutiko vyrą stovintį kambaryje. Abu nustebę žiūrėjo vienas į kitą.
Jūs tikriausiai Rūtos mokytojas? – Paklausė Jofe.
Ką? Ak, taip. O jūs kas toks būsite?
Jofe Fiodarovičius, Nokolajaus Antonovičiaus giminaitis. Atnešiau kapitono asmeninius daiktus. Tik po tijų mūnesių grįžome į gimtą miestą... po nelaimės, todėl tik dabar... Štai dėžė. – Poetas apžiūrėjo dėžę. „Sauliau, susipažink su dėde Jofe“, šaukė Rūta iš kito kambario. Vyrai paspaudė vienas kitam letenas. „Sauliau, paskambink mamai, pasakyk kad dėdė svečiuojasi. “ Poetas mobiliuoju telefonu paskambino, o Jofė nuėjo į virtuvę gerti arbatos.
Aš pasiruošusi. Dėde, ar gražiai atrodau. – Dėdė pakraipė galvą vertndamas išorinį grožį. Nenorėjo atsakyti, nes „mergaitė“ jau buvo subrendusi, patraukli moteris. Šis faktas glumino.
Keista tave matyti taip atrodant, tu jau užaugai... – Rūta nebuvo patenkinta šitokiu atsąkymu.
Sauliau, jau laikas važiuoti. – Sukomandavo Rūta. Atvažiavo su naujaja mašinėle Berniukas. Poetas pasilenkė ir šypsodamasis apžiūrėjo nematytą žaislą. Maloniai pasikalbėjo su berneliu.
Ella netrukus grįš, prašė jūsų palaukti. – Pranešė mokytojas.
Gerai, pažaisiu su Berniuku kol ji sugrįš. – Muzikantai atsisveikino ir iškeliavo. Jofė išgėrė arbatą. Iš užančio išsitraukė didelį voką. Iš jo išbėrė lapus ir nuotraukas. Tarp jų pirštu paklaidžiojo ir atrado ieškotą objektą, tai buvo Sauliaus Poeto nuotrauka. – Aišku. – Sumurmėjo. Sudėjo turinį į voką. Berniukas privažiavo. Fofė atsisėdo ant grindų.
Stokite, ar turite teises? Aš pagrindinis šios gatvės milicininkas. Man būtinai reikia pažiūrėti ar vairuotojai turi teises.
Štai. Pačios geriausios teisės visame bute. – Berniukas atkišo delniuką. Milicininkas paėmė menamas teises.
Labai geros, sutinku, iš kur gavote tokias geras teises?
Mokloje, mokytoja davė.
O iš kur ji gavo?
Nežinau.
Aš taip pat tokių norėčiau. – Pavydžiai paskė milicininkas. – Ar žinai kur yra turgus?
Gal.
Prašau, nuvažiauk ir nupirk kombikormo, nes kolūkyje alksta karvytės, o traktorius sulūžo. Tu vienintelis, su tokiomis teisėmis ir tokia mašinėle, todėl gali greitai nuvažiuoti ir nupirkti.
Galiu.
Puiku. Ten turgus, – milicininkas parodė po stalu, – o ten karvytė. – Parodė pirštu į Džimį.
Brrbrrrrrbrrrrrrrrrbrrrrrrržžžžžžžžžžžžžžžžžž – Nurūko vairuotojas. Atvežė kombikormo. – Štai, dėde, komkombas. Bet karvytę pašek pats. Po to kai jos uodėga pamelėnavo bijau prie karvės prieiti. Gali man įkasti.


Vaikų koncertas
Muzikos mokykloje brniukams ir mergaitėms buvo liepta eiti į koncertų salę. Vaikščiojo sekretorė ir ragino mokytojus nutraukti pamokas, nes reikia sukūrti auditoriją pasirodymui. Taip darydavo visada. Jei mokykloje vykdavo koncertas, tada direktoriaus sekretorė pereidavo per visą mokyklą ir visus vaikus, kuriuos tik surasdavo nuvydavo į koncertų salę. Taip dirbtinai būdavo sudaromas įspūdis, kad kažkas domisi kultūra. Vaikai mėgdavo koncertus, nes nereikėjo sėdėti pamokose. Saulius ir Rūta vėlavo į koncertą.
Nesijaudik, mes pasirodome 25 numeriu. Į sceną įšeiti reikia tik po pusės valandos. Spėsime. Tu tekstą moki gerai. Pasistenk atsipalaiduoti. Laisvai elkis scenoje. Šiek tiek vaidybos, tik kukliai, neskeryčiokis rankomis, tarsi malkas kapodama. Atrodo nenatūraliai ir juokingai. Tik viena daina, net sušilti nespėsi, o jau nuo scenos teks nulipti. Vieni juokai. Kai užlipsi ant scenos nežiūrėk žiūrovams į veidus. Kokia nors mimika gali sutrigyti ir pasimesi. Todėl žiūrėk į salės galą truputi virš galvų. – Mokino Poetas. Atvyko į mokyklą. Užlipo į antrą aukštą. Budinčioji stovėjo prie durų. Apžiūrėjo Saulių, jos žvilgsnis rūstus ir nepalankus. Saulius priėjo prie jos. – Kelintas numeris dabar?
14 – atsakė moteris. – užeikite.
Ne. Salėje sėdėti nepatogu. Aš ir čia puikiai girdžiu. – Poetas atsisėdo salės prienagyje. Atsidarė cocacolos buteliuką.
Mane troškina, ar galiu gurkštelti? – Paprašė Rūta.
Gali, bet nerokomenduoju. Čia dauk cukraus. Kekia glandoms. Paliksiu truputi, jei norėsi gurkštelsi po koncerto. – Saulius užsimanė į tuoletą. Tai reiškia, kad jis taip pat truputėli nerimauja. Apsivalęs nusiramino. Su malonumu klausėsi vaikų atliekamos įvairių žanrų muzikos. Pripažino, kad kai kurių vaikų, atlikimo technika – aukštesnio lygio nei jo. Rūta buvo baigusi fortepijono klasę. Vokalo atlikimas buvo debiutinis.
Eikite, jūsų eilė. – Pasakė budinčioji. Saulius pakilo nuo kėdės ir įžengė į salė. Nustebo gausi publika. Neužteko sėdimų vietų. Vaikai sėdėjo ant palangių ir laiptų. Rūta sekė išpaskos. Vyras užlipo ant scenos. Atsisėdo už fortepijono. Klavišai buvo šiek tiek aukštesni nei pianino, prie kurio jis buvo pratęs. Truputėli pasigailėjo, kad neprasigrojo prieš koncertą, tam kad priprastų prie kitų atlikimo sąlygų. Trumpa abėjonė šiek tiek sutrigdė. Teko valia sukaupti dėmesį. Rūta atsistojo šalia fortepijono. Ją trigdė juokiantys vaikai, pirmoje eilėje. Vokalistė suraukė kaktą, padarė rūsčią mimiką ir pradėjo dainuoti. „Kikia nemaloni veido išraiška“, pastebėjo Saulius, “reikės jei pasakyti, kad taip nedarytų“. Akomponiatorius kelis kartus suklydo, bet nepasimetė, nes klaidos buvo ne esminės, tikriausiai niekas to nepastebėjo, improvizuodamas užtušavo netikslumus. Rūta sudainavo puikiai. Padarė gerą įspūdį vaikams ir mokyklos personalui.


Dovana
Namo grįžo Ella. Berniukas pasitiko mama džiaugsmingai šaukdamas ir rodydamas mašinėlę. Motina meiliai pabučiavo mažylį ir tarė: „aš taip pat turiu tau dovaną. “ Berniukas džiaugėsi. Strikinėjo ir nekantravo, kada ji atsidurs jo letenose. Ella įteikė dėžutę.
Čia knyga? – Nusivylęs paklausė berniukas.
Ne, tai kompiuteris, galėsi žaisti daug įdomių žaidimų.
Idomu. O aš mokėsiu?
Išmoksi. Vaikai greitai išmoksta. – Už kelių minučių berniukas žaidė. Jofė padavė dokumentą, paprašė, kad apžiūrėtų velionio vyro daiktus ir pasirašytų, kad visi daiktai esantys sąrašė - gauti. Ella pasirašė netikrindama. Atidarė dėžę ir abžiūrėjo turinį. Susigraudino. Pasakojo, kad ilgisi Nikolajaus.
Ar galėtume pasikalbėti virtuvėje? – Paklausė Jofė. – Noriu pasakyti dalykus, kurių nereikia niekam girdėti, išskyrus tave. – Moteris suintriguota ir sutrikusi nuėjo į virtuvę. Uždarė duris. Jofe paprašė arbatos. Mąstė nežinodamas kaip pradėti kalbą. Arbatos paprašė tik tam, kad kažką pasakytų.
Jofe, kalbėk.
Gerai. Po to kai kapitonas Nikolajus Antonovičius įšoko į jūrą nuėjau į jo kajutę. Ant stalo aptikau laiškus... Nesąminingai perskaičiau ir supratau, kodėl kapitonas pradėjo gerti. Laiškus sudėjau į perplėštą voką, kuris buvo šalia. Jame buvo kelios nuotraukos ir atmintukas 16 GB. Štai... – Jofė iš užančio išsitraukė voką. – Pamaniau, kad jei apie tai sužinos kiti, tada pakenks tau ir vaikams. Ir bus suteršta kapitono garbė. Todėl nusprendžiau voką paimti ir paslėpti. – Jofė išėmė vieną laišką. – Šį laišką parašė tavo meilužis Adolfas Koš iš Mūrmansko. Jo dukra susirgo vėžiu ir mirė prieš kelis metus. Jam galvoje atrado piktybinį auglį. Šios nelaimės pastumėjo jį apmąstyti... Jis mano, kad yra Visagalio baudžiamas už nusikaltimus. Todėl parašė tavo vyrui maldaudamas atleidimo. Prieš dvidešimt metų buvo tavo sesers vėstuvės. Po šventinės vakarienės, tavo vyras pasiūlė vargšui jureiviui pernakvoti pas jus. Tuo metu dar neturėjote vaikų, gyvenote bendrabutyje. Paklojote gultą šalia radijatoriaus, tame pačiame kambaryje kur nakvojote patys. Nikolajus išgėręs truputėli daugiau, nei įprasta užmigo. O tu suviliojai jūreivį. Jis truputįli priešinosi, bet nesėkmingai. Pasidavė aistrai, net du kartus. Ryte pajuto sąžinės graužatį. Negalėdamas pažvelgti Nikolajui į akis užsidarė bendrabučio duše. Tu su vyrų išėjai į darbą. Tada Adolfas atsipūtė. Ramiai rinkosi mantą. Ketino pasprukti, bet tai darė neskubėdamas, todėl apsižioplino. Suvaidinusi, kad negaluoji išsiprašei iš darbo ir grįžai namo. Užtikai Adolį išeinant. Įkalbėjai jį pasilikti ir ištvirkavai iki sugrįžtant Nikolajui. Kaip padarai nusikaltimą, du, tris kartus, tada sąžinė nutyla. Adolis išvyko į Murmanską. Susirašinėdavote meilės ir aistros kupinais laiškeliais. Štai tavo parašyti... Kas puse metų atvažiuodavo Adis aplankyti jūsų. Svetingas Nikolajus jį visada priimdavo, o tu kelias dienas susirgdavai ir neidavai į darbą, kad galėtum paištvirkauti. Po kurio laiko atsitiktinumo dėka, Adolis sužinojo, kad tokių meilužių tu turi ne vieną ir ne du. Parašė tau laišką, kad nutraukia sąntykius su tavimi. Taip jūsų romanas baigėsi. Adolis tvirtina, kad Rūta yra jo duktė. Jis nusamdė seklius kurie tave šnipinėjo kelių metų laikotarpyje. Pavyzdžiui štai Sauliaus Poeto nuotrauka. Pažiūrėk. Yra ir kitų. Atmintuke įrašyti tavo pokalbiai su meilužiais...
Koks tavo tikslas. Kam visa tai, man sakai. – Piktai nutraukė Ella.
Turtas priklauso Kapitono Nikolajaus Antonovičio vaikams... O yra įtarimų, kad jie ne jo vaikai. Tokiu atvėju, remiantis mūsų šalies įstatymais, dalykas turi būti ištirtas. Jei išaiškėtų, kad jie benkartai, tada daug ką prarastų.
Tu nori atimti iš jų turtą.
Ne, bet nauja mašina ir garažas man praverstų.
Supratau.
Pajuokavau. Man iš tavęs ir vaikų nieko nereikia. Tiesiog norėjau pamatyti begėdiškas akis. Kodėl taip negražiai elgeisi? – Ella sucypė ir nutilo. Norėjosi iškabinti Jofei akis. Sutrypti ir sunaikinti, bet susivaldė, nes bijojo erzinti jį. Jofė per daug žino. Moteris iš įsiučio ir nevilties apsiašarojo. Gailiai verkė. Gailėjosi savęs, ne vaikų, ne nuveiktų blogų darbų. – Paliekų šį voką tau. Kopijų neturiu. Gali būti rami, tavęs neišduosiu. Tikiu, kad pati save pražudysi, nes per stipriai mėgsti fizinius malonumus. – Moteris norėjo jį prakeikti, bet nurijo keiksmažodžius. Jofė atsisveikino su berniuku ir išėjo. Ella čiupo voką ir keikdama suplėšė. Keikė Jofe, Nikolajų Antonovičių ir visus savo meilužius, kuriuos tik atsiminė. Keikėsi baisiais žodžiais, nekontroliuodama pykčio.
Mama, kodėl taip kalbi. – Klausė išgasdintas berniukas. – Aš bijau.
Dik iš čia. – Sušuko motina. Jos veido mimika buvo baisi. Pyktis padarė panašią į žiaurią raganą. Berniukas pravirko.

Nesuprantamas elgesysy

Kas nutiko? – Klausė Saulius. – Tave užgavo? Kodėl taip... – Vyras nutilo, nežinojo, kaip užbaigti sąkinį. Ella raudojo veidą slėpdama delnais. Susilenkūsi kūkčiojo. Susitaršė plaukai slėpė mimikas. Saulius plaštaka prisilietė prie moters. Ji susierzinusi agresyviai atstūmė. Styktelėjo ir nudūmė į miegamajį. Poetas susierzino. Kartėlis ir apmaudas smaugė. „Tikriausiai ji prisiminė vyrą ir dėl to susikrimto, aš jei nereikalingas“, mąstė meilužis. Tai atribucijos klaida, nes Ella pergyveno tik dėl savęs. Saulius išėjo pro laukines duris. Neskūbėdamas leidosi laiptas. Pravėrė laukines duris. Saulių kažkas sučiupo už pečių.
Kodėl išėini? Tu nori mane palikti? – Išsigandusi ir priekaištingai kreipėsi Ella.
Ne, tik pamaniau... Kad tu nori... – Vyriškis nežinojo ką atsakyti. Truputėli apsidžiaugė, kad moteris vijosi jį. Kartu grįžo į butą. Po penkių minučių Ella vėl pravirko. Ši kartą grubiai pati išvarė meilužį iš namų. Saulių tai įskaudino. Jis nesipriešino, tik nesuprasdamas damos veiksmų išėjo į lauką. Įsėdo į atomobilį. Skausmas materelizavosi ir spaudė adomo obuolį. Užvedė mašina. Prie mašinos pribėgo moteris. Supykusi ir išsigandusi. Saulius atidarė duris.
Nepalik manęs. Man dabar tavęs labai reikia. Man sunku. – Maldavo moteris.
Tavo elgesys beprotiškas. Ko iš manęs nori?
Atleisk, man sunku mąstyti.
Kas nutiko? – Moteris įsėdo į automobilį.
Prašau, nuvešk mane kur nors į ramią vietą, ten papasakosiu. – Saulius užvedė mašiną ir nuvažiavo prie jūros. Visą kelią moteris kažką įtemtai mąstė. Vyko vidinė kova. Veidas nebuvo gražus. Kai supygdavo suspausdavo lūpas ir žiaurumo mimika subjaurodavo fizinį grožį. Prie jūros Ella išoko iš automobilio ir nubėgo į kopas.
Durna boba. Kas jei darasi. – Murmėjo vyriškis vydamasis. Po kelių minučių Ella sušalo ir pati sugrįžo į automobilį. – Ką tas vyras pasakė? Toks įspūdis, kad išprotėjai.
Jis viską žino. Kad tu esi brniuko tėvas. Šantažuoja mane. Reikaluja pinigų.
Daug prašo?
Labai daug.
Supratau...
Tu turi „negerų“ draugų, nusamdyk juos, kad Jofę pamokytų.
Pagalvosiu...
Būtinai, tai reikia padaryti. Kitaip gyvenimo nebus. Jis labai įžulis ir blogas žmogus. Kaip tokius žemė nešioja, nesuprantu. Prakeiktam Jofei, net vaikų negaila. Kraugerys jis. Pamokyk jį... Tu vyras, tu privalai... Nebūk ištiželiu. Tu juk tikras vyras...

Žaidimas

Berniukas žaidė kompiuterinius žaidimus nevaržomas suaugusių globos. Tai buvo malonu. Paskutiniuosius kelis mėnesius suaugusiųjų sąntykis Berniuko atžvilgiu pakito. Jie mažiau juo rūpinosi, tai buvo malonu, ir mažiau mylėjo, o tai kėlė nerimą. Mama rūpinosi savimi, mažyli prisimindavo, tik tada kei reikėdavo išbarti. Tai negatyvus dėmesys, bet vis dėl to dėmesys. Jei nepavyksta gauti jo kitais būdais, samonė pasitenkindavo ir negatyviu dėmesiu. Kelias savaitęs berniukas žaidė ir patobulėjo. Draugai, kieme išmokino atrasti nemokamą internetinį ryši ir prisijungti. Atsivėrė naujos galimybės. Vaikas susirado virtualių draugų. Anksčiau, klausdavo, kodėl vaikai nežaidžia lauke slėpynių, nespardo kamuolio, nežaidžia krepšinio, nelaipioja po medžius. Dabar suprato, kad turtingesnių tėvų vaikai žaidžia namuose virtualius žaidimus. Tik neturtingų, ar tėvų kurie rūpinasi atžalomis, vaikeliai dūksta lauke ir gyvena tikrą gyvenimą. Svajonės, mąstymas skiriasi tų mažylių, kurie stato namą medyje iš apylinkėse surasto medienos laužo, nuo tų kurie stato virtuolius namus, rajonus, miestus. Aš manau, kad apsimoka gyventi tikrą gyvenimą. Siūlau, kiekvienam mažiau laiko praleisti prie kompiuterio, ar televizoriaus. Nežiūrėti kaip kiti gyvena, o pačiam gyventi. Nes virtuali tikrovė daug pavojingesnė už realų gyvenimą. Dėl kelių priežasčių: a – tai netikra; b – ten yra pavojų kurie sugriauna gyvenimą tikrovėje.
Berniukas gavo internetinę nuorodą į filmuka paskelbta yuo tube. Paspaudė nuorodą.
Labas. – Pasakė lapė. – Ar tu mėgsti žaisti? Tavęs nemyli tėtis ir mama? Tave paliko mylimi žmonės? Neliūdėk. Žaisk ir džiaukis. Parodysiu tau kur tu būsi mylimas ir gerbiamas. Tu turi tapti melynuoju banginiu. Tai rimtas žaidimas. Ir tik atkakliausi žaidėjai gali jį laimėti. – Po lapės monologo rodė niūrių urbanistinį peizažą. Miestas, gamyklų vaizdai be žmonių. Pilkas pasaulis ir monotoniška muzika kūrė kraupų įspudį. Vaizdas po truputėli kito ir atsivėrė miško vaizdas. Taip pat niūrus. Medžiai be lapų. Darėsi šalta ir nejauku. Virš šio klaikaus vaizdo praplaukė banginis. Jis nevaržomas ir laimingas sklandė dausose. Jo nekaustė pilka nykuma. Atplaukus žinduoliui muzika pasidarė tyra ir maloni. – Ateik. – pakvietė balsas. – Ten tavęs laukia jaukūs namai.
Berniukas išjungė filmą. Nuorodos siuntėjui parašė komentarą: „Kokia čia nesąmonė“. Kas kelias dienas Berniukas gaudavo nuorodas su kvietimu žaisti. Tai darė manipuliatorius norėdamas pakenkti kiekvienam, kas tik leis sau kenkti. Berniukas to nežinojo, todėl sutiko truputėli pažaisti.


Karklynas
Kiekvienoje šalyje savotiška geografija ir gamta. Kai gyveni vienoje vietoje, net neitari, kad pasaulis kuris supa gali būti kitoks, kad tavo vieta, kam nors gali būti neįprasta. Pripranti prie žolių, smėlio, dirvos, medžių, krumynų ir manai, kad tai įprastas, nusibodęs peizažas. Todėl nustoji vertinti paprastą vaizdą, tarsi senai perskaitytą įkirėjusią informaciją. Šis efektas trugdo džiaugtis tuo kas yra, trugdo pamatyti grožį, trugdo pamatyti egzistavimo stebuklą.
Sugriuvus sovietų sąjungai, miesto vyduryje liko laukas. Urbanizacija dvidešimt metų apėjo šį didelį sklypą. Ten suvešėjo gamta. Karklai sparčiai augo ir savo stiebeliais padengė visą plotą. Arčiau jūros užaugo laibų berželių giraitė. Žiemojantys paukščiai ten suko lizdus. Sezoniniai, klajojantys sparnuočiai ilsėdavosi ir po kelių dienų vėl tęsdavo kelionę. Civilizacija visiškai nepaliko šios oazės, nes žmonės vežė ten šiukšles. Esu kelis kartus, atsitiktinai ten užklydęs, prieš dešimt metų, kai dar turėjau laiko pasivaikščiojimams. Prisipažinsiu, įspūdis nejaukus, norisi iš ten sprukti, nes šiuklių peizažas užgožia gamtą.
Vasarą ten susisukdavo guolius vargdieniai. Iš šakų ir skarmalų pasidarydavo palapines. Išpjaudavo nedidelę aiškštelę ir taip pasidaryda kiemelį. Prie parduotuvių prisirinkdavo išmetamo kartono ir medinių dėžių. Juos suplešę kūrendavo, taip virdavosi valgį.
Prieš penkis metus ši oazė buvo sunaikinta. Lietuvoje vyko pasaulinis krepšinio čempionatas, todėl šioje karklų karalijoje buvo nuspręstą pastatyti sporto areną. Benamius išvaikė. Karklus iškirto. Tik beržynėlį paliko. Tai nedidelis plotas. Kelis metus buvo tarsi parkelis, bet iškirsti karklai vėl suvešėjo. Ten grįžo sena tvarka – laukinė gamta ir šiukšlės.
Jauni berniukai taip pat mėgo šią vietą. Ateidavo pažaisti, pasimušti, pasistumdyti, pasvajoti, pasikarstyti po berželius. Eiti reikėjo netoli, o pakliuvęs jausdavaisi ištūkęs iš miesto. Arnoldas gyveno netoli, jis sumanė šiame miškelyje pasistatyti namelį. Pasikvietė klasės draugą Vilintą. Jis taip pat gyveno netoli. Dvi savaites vaikštinėjo po giraitę ir ieškojo tinkamos vietos. Kiekvieną dieną svajotojai keitė planus, būsimo namo brėžinį. Tempė surastus pagalius ir lentgalius, kurie jų manymų pravers statybose. Galų gale nusprendė, kad paprasčiau ir saugiau daryti „žeminė“. Nutarė iškasti gilią duobę, lubas užkloti lentomis ir pagaliais, o po to užkasti. Tai sutvirtins ir užmaskuos „bunkerį“. Bet nesuradę kastuvo taip savo svajonės ir neįgivendino. Savo planais pasidalino su Luku, taip pat klasės draugas. Jis užsimanė apžiūrėti miškelį ir vietą, kur turėjo būti vaikų slėptuvė. Tai atrodė pasiutusiai įdomu, romantiška ir verta tikro berniuko dėmesio. Visi trys pabėgę iš pamokų, prie parduotuvės rado kelis butelius. Pridavė ir gavo centų, už kuriuos nusipirko vieną bananą. „Kai bunu sotus, vaisai atrodo įprastas dalykas, bet tada buvome išalkę, todėl vienas bananas atrodė didingai... “ pasakojo Lukas. Pasiekę karklyną – beržinėlį – šiukšlyną, vaikai nuvalė kvadratinį metrą nuo šiukšlių. Išrovė žoles. 
Čia bus mūsų požeminis namas. – Aiškino Arnoldas.
O kaip jį iškasti? – Paklausė Lukas.
Su lentomis. – Aiškino Arnoldas.
Nieko neįšeis, žemė kieta, o lentos netinka šiam darbui. – Pasakojo Vilintas.
Gaila, kad mes ne kaime gyvename, ten kastuvą kiekvienas vaikas turi.
Sugalvojau. – Sušuko Lukas. – Surinkime tarą, pridavę užsidirbsime pinigų ir nusipirksime kastuvą. – Pasiūlymas patiko, bet Arnoldas ir Vilintas abėjojo, ar pavyks, nes jie neturi valios taupyti pinigų, visada, viską išleidžia niekučiams. Giraitės viduryje buvo aukštelė. Kas ją padarė nežinia. Ji buvo patogi nusikalteliams, nes patekus čia galėjai pasislėpti nuo pasaulio. Į ją vedė žolėmis apaugęs keliukas. Nežinantis ir neatidus žvilgsnis jo nepastebės. Į aikštelę tyliai įreidėjo automobilis. Išlipo skustagalviai jaunuoliai ir dairėsi aplinkui.
Tyliai. Gulkitės ant žemės. Čia mafija. – Paaiškino Arnoldas. Vaikai atsigulė. Kol nejudėjo, tol nusikalteliai jų nepastebėjo. Vaikinai paskambino ir pranešė, kad vieta „švari“. Po penkių minučių į aukštelę įvažiavo automobilis. Jame sėdėjo pagyvenęs vyriškis, tai buvo Saulius Poetas. Jaunuoliai slampinėjo pakraščiais dairydamiesi aplink. Po minutės atvažiavo dar vienas automobilis. Poetas priėjo prie atvykusios mašinos. Tarėsi dėl Jofės. Prašė paslaugos už pinigus. „Jis blogas žmogus, reikia truputėli nuskriausti. “ Pokalbis vyko ilgai, bet nepasakosiu, nes dabar rūpi vaikų likimas. Lukas neiškentėjo ir pradėjo muistytis.
Ėėėėėė, - subliovė jį pastebėjęs skustagalvis.
Bėgam. – Sukomandavo Arnoldas. Berniukai pašoko ir neatsisukdami nulėkė į skirtingas puses. Nusikalteliai kažką šaukė, bet vaikai nesuprato žodžių reikšmės. Jie džiaugėsi, kad niekas jų nesiveja. Namo grįžo išsigandę. Kitą dieną susitiko mokykloje ir nuterė statybas perkelti į kitą vietą. Jau užsiminiau, kad šis projektas taip ir liko neįgivendintas.

Dėdė Sioma

Prieš keturias dienas bendravau su pagyvenusiu vyru. Jis daug sportuoja, todėl stiprus iki šiol, bet sveikata girtis negali. Padabros priepuoliai sukausto sąnarius ir visi jo raumenys netenka prasmės, nes tuo metu, net vaikščioti negali. Kankinasi galiūnas. Pirmą kartą su jauo mačiausi prieš dvyliką metų. Jis parvežė mane į bendrabūtį. Tuo metu mokiausi universitete. Klabėjo neautraliomis temomis. Bet jo gestai, kalbėjimo maniera kėlė nerimą. Pasamonė tyliai šnibždėjo: saugokis, šis žmogus pavojingas, gali tau pakenkti. Jis nebuvo melagis, sukčius, bet ir nebuvo doras pilietis, jis papraščiausiai buvo plėšikas. Atvirai užpuldavo ir nuskriaudęs pasiimdavo, ko jam reikia. Jau tuo metu pas plėšikavimu neušsiminėjo. Jis buvo vienas iš nusikaltelių grupuočių vadovu. Jam buvo patikėti jaunieji grupės nariai, pradedant nuo 16 iki 25 metų amžiaus jaunuoliai. Banditai jį vadino „dėdė Sioma“. Dėdė treniruodavo jaunuolius kovoti. Turėjo nuosavą sporto salę. O paaugliai nuolankiai vygdydavo visus nurodymus. Šiuo metu dėdė jau pensininkas, bet iki šiol jo raumenys tvirti. Manau, jei man smogtų į galvą, užtektų... antro karto nereikėtų.
Prieš keles dienas jis pasakojo, buitinę situaciją, kuri įliustruoja jo būdą. Iš tos istorijos supratau, kad nuojauta neapgavo. Šalia Dėdės Siomos reikia elgtis atsargiai, kalbėti taktiškai ir nedaug. Nes klaidų jis neatleidžia.
Tu įsivaizduoji, mane parduotuvėje kasininkė apgavo, 30 kapeikų nedavė. – Pasakojo jis. – Sėdau į mašiną. Važiauoju, o viduje nervas ima. – Tarp kitko važinėjasi su pačia brangiausia mašina mieste. Tai rodo, kad finansų jam pakanka. – Galvoju, kam jei tuos pinigus paliksiu, geriau, vargdieniui atiduosiu, o ne surauktai katei. Ar ne teisingai mąstau? Apsisukau ir grįžau į parduotuvę. Sakau jei: tu apvogei mane. Gražink 30 kapeikų. O ji nenori. Sakau, daryk kasos inkasaciją. Ten yra mano pinigai. Nenorėjo, tad atidavė. Aš turiu kur pinigus dėti, kam man juos barstyti kur pakliūva? – Dėl kėlių centų jis sugaišo daug laiko. Džiaugiausi, kad su juo neturiu jokių reikalų. Aš nesu pedantiškas, gal kur būčiau apsiskaičiavęs ir kokio rublio ar dviejų nadavęs... gaučiau į galvą. O kas būtų jei suma būtų didesnė? Net neįsivaizduoju. Kalbant jis juokauja, bet jei nusikalbi, jo mimika pasikeičia, ir atrodo, kad jei tučtuojau neužičiaupsi, tada pats kaltink savo kvailą makaulę. Todėl stengupsi tylėti. Jei jis pasako juokelį šiek tiek juokiuosi. Jei kalba rimtai, suraukęs kaktą klausausi. Po to pasitraukiu į šalį ir nusipurtau tarsi norėdamas atsikratyti išgirstos informacijos. Iš jo giminių pasakojimų žinau, kad Dėdė impulsyvus. Vienas iš pavyzdžių yra tai, kad supykęs savo velionei žmonai ne sykį galvą daužydavo su taburete. Apskritai žmonos sumušimą jis nelaikė smurtu. Kartais ir nepažystamo suluošinimo Sioma neapibrėždavo, kaip smurto, o kaip auklėjimo priemone.
Daugiau nenoriu detalizuoti apie šią asmenybę. Manau, kad nedidelė pažintis leis suprasti tolesnę pasakojimo eigą. Saulius Poetas užsakė nusikaltelius, kad nuskriaustų Jofe. Jaunuoliai atvažiavo prie Jofės namų. Tai buvo daugiabutis namas. Jautėsi stiprūs. Vienas jaunuolis nuėjo į laiptinę patikrinti, ar Jofė namie. Dėdė Sioma iš parduotuvės nešėsi prekes. Jaunuoliai stovėję šalia mašinos užkabinėjo, šaipėsi iš praeinančių žmonių. Tai suerzino Dėdę. Jis grįžo namo. Penkias minutes pagulėjo ant sofos.
Ne, taip nepaliksiu. – Murmėjo Sioma. Jis gyveno antrame aukšte. Išėjęs iš buto prisiartino prie avarinio išėjimo. Ten iš lauko pusės stovėjo mašina. Jaunuoliai išlipę vis dar juokavo. Sioma grįžo į namus. Į plastikinį maišėlį pripylė 5 litrus vandens. Išėjo į laiptinę. Iš maišėlio truputėli lašėjo. Pakilo į pati aukščiausią daugiabučio aukštą. Priėjo rpie avarinio išėjimo. Pravėrė langą. Nusitakė į atomobilį ir švelniai mestelėjo maišelį su vandenių. Buuuuum. Pataikė. Jusijuokęs grįžo į butą. Jaunuoliai išsigandę atšoko nuo automobilio. Netikėtas pokštas juos sutrigdė. Maišelis įlenkė stogą, skilo priekinis stiklas. Išsitaškęs vanduo sušlapino juos. Iš pradžių, net nesuprato kas nutiko. Nusiminę sėdo į atomobilį ir nuvyko pas gaujos vadą parodyti nuostolį. Bandė išsisiaiškinti kas nuostolį padarė, bet nesėkmingai. Vakare jie vėl atvyko tykoti Jofės, bet ši karta be automobilio. Objekto nebuvo namuose. Susėdo ant suoliuko gliaudyti saulėgražų. Kelias valandas sėdėjo nieko nepešę. Jofė tarsi žinodamas kad jo laukia nesiskubino grįžti.

Dėdės panelė

Jaunos merginos siekia laimės. Dažniausiai trokšta standartinių dalikų, kuriuos suformuoja visuomenė. Papraščiausiai nori buitinio konforto, nes tai vertina pilka masė. Materija reikia sukaupti, vienmečiai retai, kada sugeba sukaupti turto, kuris galėtų patenkinti nebrandų egoistą. Dažniau turto sukaupia vyresnio amžiaus žmonės. Įvyksta socialiniai mainai. Jauna panelė parduoda savo kūna, už tai gaudama konfortą. Bet laimė nutolsta dar toliau. Paprasti, netoliaregiai žmonės laimės ieško materijoje ir niekada ten jos neras, nes laimės nerasi fizikiniame pasaulyje. Dėdė Sioma turėro panelę. Jaunutę ir naivią. Ji jau suprato kad pardavė sielą, o laimę matys kaip savo ausis, bet kaip situaciją ištaisyti ji nežinojo. Naudojosi gyvenimo malonumais ir tyliai kentė kūno ir sielos prievartą. Tokia greito konforto kaina. Dėdė, tik kartais ją mušdavo. O ji privalėjo maskuoti smurto žymes. Niekam nepasiskūsi. Nes jei prasitars, bus blogiau. Ji tai suprato matydama socialinį dėdės gyvenimo foną.
Grįžtat iš soliariumo dėdės Siomos panelė Katia prie įėjimo į daugiabutį sutiko jaunuolius. Vienas potencialus meilužis užstojo kelia. Moteris ne pirmą kartą bendrauvo su storžieviais, todėl nepasimetė. Demonstaratyviai ir garsiai kalbėjosi su įžuliu vaikėzu. Berniokai kvailai juokavo ir patys juokėsi iš savo nesąmonių. Dėdė Sioma išgirdo šurmulį. Atsinešė trilitrinį stiklainį raugintų agurkų.
Galvakojai, snargliai lenda prie mano katytės. – Tyliai murmėjo dėdė. Nusitaikė ir numetė stiklainį įžuliam vaikinui ant galvos. Jauna mergina išsigando. Spiegdama bėgo į šalį. Vaikinas sužeistas suklupo. Agurkai, vanduo, stiklo duženos išsibarstė po aikštelę. Vienas jaunuolis įbėgo į laiptinę ketindamas pamokyti užpuoliką. Ten jau laukė dėdė Sioma. Jaunuolis pašoko, spyrė ir atšoko nuo kieto senolio. Dėdė keliais smūgiais sulaužė jaunuoliui šonkaulius ir žandikaulį. Kiti gaujos nariai išgaravo. – Snargliai, minkštaklyniai. – Keikėsi dėdė. Telefonu iškvietė savo sėbrus. Sužeisti jaunuoliai buvo nugabenti į garažą. Pririšo už kojų ir pakabino žemyn galvą. Mušė papraščiausiu lentgaliu. Niekam iš tos kompanijos nebuvo gaila sužalotų žmonių. Rodos, kuo labiau niekino kūnus, tuo labiau siuto. Atvažiavo jaunuolių kuratorius. Dėdė keikė jį ir jo skytablauzdžius pakalikus.
Nurimk. Kam taip kalbi ir kam nuskriaudei mano žmones.
Ko jie lenda prie manęs ir mano žmonos? Kiaušus už tai reikia nupjauti.
Nurimk. Pats kalbi daugiau nei reikia. Tai vis dėl pykčio. Viena diena prisivirsi košės. Mano žmonės ne dėl tavęs atėjo. Jie turėjo užsakymą. O tau atrodo, kad pasaulis tik aplink tave sukasi.
Ko ten jie slankiojo.
Reikia pamokyti blogą žmogų.
Kokį.
Kažkokį Jofe.
Kuo Jofė joms užkliuvo? Jis mano kaimynas. Protingas vyras. Keistas, bet nieko blogo nedaro. Kas jums jį apkalbėjo.
Toks Poetas.
Prisiklausėte poezijos... – Dėdė nusijuokė. Du nukankintus kūnus nuvežė slaugyti. Jofės nuskraudimo klausymas buvo atidėtas. Į garažą buvo pristatytas Saulius Poetas. Po nedidelio tardymo išaiškėjo, kad vienintelė priežastis, dėl kurios norėjo, kad Jofė būtų nuskriaustas, buvo moters nepakenčiamas zyzimas.

Pasimatymas
Natali yra pagyvenusi senmergė. Nesmagu jei kiekvieną diena žvelgti į pasaulį. Vienatvė slegia, o būvimas tarp žmonių vargina ir erzina. Paauglystėje suklydo vertindama save ir aplinkinius. Per daug griežtai vertino kitų eslgesį ir per daug atlaidi buvo sau. Žmonėms ji atrodė išdidi. Po truputėli, aplinkiniai atsiribojo, nuo nuolatos zirziančios panelės. Nebuvo malonu justi jos priekabų žvilgsnį ir laukti kol būsi apkaltintas dėl kokios nors Natali nesekmės. Gal būt perdėtas puikavimasis savimi, ir tuo pačiu metu nepasitikėjimas savo jėgomis, stiprino norą gintis, nors niekas nepuolė. Subrendusi ji siekė karjėros. Tapo žinoma savo srities specialistė, bet nemylima kolegų, dėl savo keisto būdo. Namuose vienatvė tiesiog varė iš proto. Kelias dienas gulėdavo lovoje, verkdavo, nesiprasdavo, nevalgydavo, tik monotoniškai kartodavo: „Nebenoriu būti viena, aš pavargau būti viena“. Jei įkirėjo kalbėtis su savo siela, bet priimti kitą, realų žmogų, su jo privalaumais ir trūkumais, taip pat buvo nepasiruošusi. Todėl iki 40 metų išgyveno su savo užsispirimu ir nenoru keistis.
Aš pamenu kai ji mokėsi konservatorijoje. Buvau ją pamilęs, nors ilgai bendravome, bet neįždrysau prisipažinti. Karta ji paklausė, ar aš ją mylių.
Negaliu atsakyti. – Susigėdau. Dar nebuvau pasiruošęs atverti sielos.
Prašau, pasakyk. Nebijok.
Ne, negaliu. – Ji ilgai kamantinėjo, o aš nepasidaviau. Dar buvau drovus ir nesugadintas, heleniškos kultūros, paauglys. Natali nutilo. Mes stovėjome autobusų stotelėje. Atvažiavo jos autobusas. Mergina neatsisveikinusi įlipo į autobusą ir nuvažiavo. Nuo tos dienos vengė su manimi bendrauti. Nevaikštinėjome po parką. Neplepėjome apie gyvenimą. Nediskutavome apie klasikinę rusų kompoziturių kūrybą. Tik rašiau laiškus, į kuriuos ji neatsakinėjo. Po pusmečio nustojau kvaršinti galvą. Įsimilėjau kitą pianistę ir po metų mes susituokėme. Gimė sūnus. O tada Natali sąntykis pasikeitė. Ji vėl atgijo, troško su manimi susitikti. Kviesdavosi į savo koncertus. Bet aš turėjau šeimą ir jos griauti nenorėjau. Paskutinį kartą męs buvo susitikę gimus pirmagimiui. Vaikštinėjau po miestą stumdamas vežimėlį su savo kūdikėliu. Praeidamas pro universiteto dailės galeriją išgirdau muziką. Kai buvai konservatorijos studentas, dažnai su Natali ten grodavome. Muzika liovėsi ir už akimirkos iš galerijos išėjo Natali.
Laba diena, Natali. – Pasisveikinau. – Gražiai grojai.
Oi, čia tu. Ateik rytoj į konservatoriją. Bus mano rečitalis.
Pažiūrėsiu... – Atsakiau, nors ateiti neketinau. „Kodėl anksčiau su manimi taip nekalbėjai“, pamaniau. – Žiūrėk, mano sūnus. – Parodžiau į vežimėlį. Vaikelis pravirko. Natali susierzinusi žiūrėjo į kūdikį. Prašė, kad būtinai ateičiau paklausyti koncerto. Vaikas verkė. Atsisveikinau ir nuvažiavau savo reikalais. Aš nuoširdžiai mylėjau Natalį, net tada man skaudu buvo ją sutikti, bet šeima man yra didesnė vertybė už vienadienį susižavėjimą. Kitą dieną jutau nerimą, norėjosi nulėkti į konservatoriją, bet susivaldžiau. Iki šiol tai buvo paskutinis mūsų susitikimas...
... Natali sedėjo restorane ir gėrė arbatą. Lygus pilkšvi plaukai pedantiškai sušukuoti ir surišti į kuodą. Nusiėmusi akinius laukė pasimatymo. Kairė akis truputėli žvairavo. Nugara iškrypusi, dėl neteisingo sėdėjimo pozicijos prie fortepijono.
Labas vakaras, jus Natali? – Pasisveikino vyriškis.
Taip. – Moteris užsidėjo akinius ir apžiūrėjo pašnekovą.
Jofė Fiodaravičius. Atsiprašau, kad priverčiau laukti.
Tai ne jūsų kaltė. Atėjau truputėli anksčiau, nei buvo sutarta. – Vyras atsisėdo priešas moterį. Kelias sekundes tylėjo, nedrįsdamas apžiūrėti moters. Nusišypsojo ir pažvelgė į moters veida. Jos griežtas tiriantis žvilgsnis sutrigdė. Bet taip ir turi būti.
Kaip jaučiatės? Ar esate laiminga? – Paklausė Jofe ir nusišypsojo.
Nežinau. Apie tai negalvojau. – Rimtai atsakė Natali.
O, tai svarbus klausymas. Juk nuo jo daug kas priklauso. – Jofė manė, kad laimingu žmogumi daro siela, kuri nepriklauso nuo išorinių aplinkybių. Vadinasi laimingu žmogumi gali būti bet kas, bet kur, bet kada. Tik reikia į visas situacijas rasti požiūrio kampą, iš kurio bet kuri gyvenimiška situacija, gali būtų įvertinti teigiamai. Natali mąstė, kad laimė priklauso nuo išorinių dalykų, todėl Jofės klausymo nesuprato, nes koks skirtumas, ar mąstai apie laime, ar ne. Ji arba yra, arba ne.
Jofe, tu nori sukurti šeimą?
Taip.
Kodėl?
Taip reikia... Tik sąntuokoje vyras susijungęs su žmona, tampa tikru žmogumi.
Tai paistalai. Kodėl nori sukūrti šeimą?
Na... Aš tikiu tuo ką kalbėjau. Manau, kad šios priežasties pakanka.
Ir viskas?
Taip. Na, dar yra išorinė priežastis. Mane verčia visuomenė sukūrti šeimą. Draugai ragina.
Supratau. – Tai buvo pirmasis Jofės ir Natali pasimatymas. Dar kelis kartus jie buvo susitikę. Nesisekė jiems bendrauti. Jofė nieko neišmanė apie Skriabino, Rachmaninovo, Prokofjevo, Šostakoviačiaus muziką. O Natali nieko neišmanė apie lankstumą ir atlaidumą. Paskambino piršliui ir pranešė, kad daugiau susitikti vienas su kitu nepageidauja. Tą vakarą (po pasymatymo) namo Jofė grįžo vėlai.
Ei, kur buva? – Paklausė kaimynas, kai Jofė rakino namų duris.
Restorane. – Atsakė Jofė.
Aišku, žiūrėk... šiandien pas tave buvo atėję...
Kas?
Nesvarbu. Norėjo tau į kailį duoti. Bet aš viską sutvarkiau.
Kaip keista, kas tai galėtų būti? Nesuprantu... Ačiū dėde Semionai.
Būk sveikas.
Mediatorius

Mediatoriui „Lapinui“ nesisekė... Kelias aukas stengėsi privesti prie savižudybės. Žalos, savo manipuliacijosmis padarė daug, bet tai nebuvo užfiksuota socialinuose tinkluose, todėl negalėjo pasipuikuoti prieš kitus niekšus. Vieną jaunuolį „lapinas“ įbaugino. Jis vygdė visus nurodymus. Viena iš užduočių buvo eiti į pavojingas vietas. Vygdydamas užduotį, tai yra įlipęs į medį pamatė panelę... Norėdamas pasipuikuoti pasikabino ant šakos. Išgirdo trakštelėjimą. Akimirka nesvarumo būsenos ir žiežerbos iš akių. Girdėjo, kaip išgasdinta mergina pabėgo. Palikdama likimo valiai. Nesusiprato iškviesti pagalbos. Jaunuolis pabudo. Rankose laikė šaką. Galvą padėjęs ant betoninio bordiūro, tarsi ant pagalvės. Skausmo nejuto. Apsidairė aplinkui. Tylėdamas nukiūtino namo. Motina nepastebėjo traumos, nors jaunuolio elgesys buvo pakitęs, nes lotynų amerikos tele novelės ją domino labiau už realų gyvenimą. Jaunuolis visą vakarą nekalbėjo. Sedėdamas žiūrėjo pro langą.
Kas nutiko. – Paklausė jaunuolio tėvas.
Nieko... – Atsakė jaunuolis ilgėsingai žiūrėdamas pro langą.
Nemeluok, matau, kad kažkas netaip.
Viskas gerai.
Kas buvo?
Nieko nebuvo.
Tavo akys išsiplėtusios. Gal narkotikus vartojai.
Ne. – jaunuolis atsiduso.
Tai kas atsitiko. Kodėl tu toks?
Viskas gerai.
Ei motin, ateik. Žiūrėk kas vyksta. – Atėjo mama. Nepatenkinta.
Kas vėl nutiko? – Suirzusi kreipėsi motina.
Žiūrėk kas tavo sūnui yra.
Nieko jam nėra. Vaikas kaip vaikas. Beprasmės jį puoli.
Aš nepuolu. Atsimerk, jis serga. Kas nutiko? – Tėvas suėmė jaunuolio veidą.
Iškritau iš medžio.
Iš kokio?
Darželyje.
Iš kokio aukščio?
Gal dviejų aukštų...
Siaubas. Ką susitrenkei?
Galvą. – Juonuolį nuvežė į ligoninė. Konstatavo smegenų sutrankimą. Tris savaites išgulėjo ligoninėje. Jaunuolis pasveiko. Liko sužalotas visą gyvenimą, nes dažnai kentė stiprius galvos skausmus. Ši trauma, atsitiktinai, išplėšė iš manipuliatoriaus rankų, nes kol sirgo vaikinas nežaidė, o pasveikęs nebenorėjo.
Antras atvejis nuskambėjo Lietuvoje, bet niekas nesužinojo, kad tai lapino darbas. Šalia Šiaulių, važiuojant link Kuršėnų, tris kilometrus nuo miesto yra kolektyviniai sodai Švendrelės. Ten gyveno Kurmienė. Vasarą atvyko jos anūkė su drauge iš Vilniaus. Gyveno savaitę. Maudėsi prūde. Vaikštinėjo po mišką. Artimiausia parduotuvė buvo kitoje gyvenvietėje. Reikėjo pereiti kuršenkelio plentą. Perbristi ringuvos upelį. Pereiti pievą. Perlipti per traukinio bėgius. Truputėli paėjėti ir viskas. Vilnietė pamatė bėgius... Papasakojo Kurmienės anūkei, kad žaidžia tokį žaidimą, kur reikia nusižudyti. Jos metas jau atėjo ir mediatorius grasina, kad jei nenusižudys, tada jis nuskriaus jos artimuosius. Mergaitė nutarė šokti po traukiniu. Paprašė, kad draugė telefonu nufilmuotų žūtį ir įdėtų į feisbuką. Ten buvo dvi traukinių linijos. Vienas traukinys pravažiavo vilkdamas ilgą sastatą. Mašinistas pamojavo kumščiu ir signalizavo, kad merginos pasitrauktų nuo antro kelio. Jos nepastebėjo, kad iš nugaros atvyko kitas krovininis traukinys. Mašinistas signalizavo, bet merginos nekreipė dėmesio. Stabdė sąstatą, bet dėl inercijos taip greitai nepavyko sustoti. Vieną merginą perkito pusiau, kitai nupjovė galvą ir kojas. Žūties niekas neužfiksavo. Dėl to „lapinas“ sielojosi. Būtų buvęs efektingas performensas. Mašinistas išprotėjo, nes jam nuolatos vaidendavosi kraujas. Močiutė Kurmienė išvirė barščius ir laukė sugrįžtant anūkės su drauge. Man pasakojo, kad ji iki šiol kiekvieną diena verda berščių sriuba ir laukia kol sugrįš anūkė. Išeina į lauka. Nerimauja. Tik sutemus nusiminusi eina miegoti, o ryte pamiršta... Po pietų Kurmienė vėl verda barščių sriuba ir vėl laukia anūkės.
Žuvusi vilnietė turėjo vaikiną, kuris dėl draugės mirties sielojosi. Susirgo depresija. Po metų pavogė iš tėvų 1000 rublių ir prisigėrė. Parašė savo draugams liūdnas žinutes. Atsisveikino su visais. Nuėjo į Vilniaus traukinių stotį ir palindo po traukiniu. Taip sutapo, kad jo draugai tą vakarą šventė būdami Švendrelės soduose. Sunerimę skambino savo bičiuliui. Kai suprato, kad draugas nusižudė keikėsi. Labai įsiuto. Jie buvo 5 – iese. Šaukdami ir raudodami išėjo pasivaikščioti į mišką. Keliavo link Kužių. Pakeliui sutiko benamį. Ant jo išliejo savo apmaudą ir įtūžį. Suspardė vargšelį. Jis mirė. Po kelių dienų rado jo lavoną, bet milicija neišsiaiškino, kas jį nužudė.
Lapinui į letenas pateko Berniukas. Suaugusieji paliko jį interneto globai. Todėl visi privalumai ir pavojai pakvietė Berniuką į savo virtualų pasaulį, kur galioja savos taisyklės. Net suaugę žmonės neturi jėgų pasipriešinti informacijos srautui, nes jos daug, o laiko, įgudžių ir intelekto išanalizuoti mažai. Todėl internetinė priklausomybė žalinga ir pavojinga, nors ir virtuoli, tai yra realiai neegzistuojanti. Iš to matome, kad vaizduotė daro įtaka tikrovei.
Berniukui buvo įsakyta lipti į pavojingas vietas. Žaloti rankas. Klausyti keistos muzikos. Berniukas apsimetinėjo. Jam buvo smagu nepaklusti, o kartais imituoti, kad paklūsta ir vykdo užduotis. O į medžius, Berniukas mėgo laipioti, todėl šią užduotį vykdė daug kartų per dieną.

Daugiau nei reikia

Ella stovinuoja prie veidrodžio ieškodama patvirtinimo, kad ji yra gražiausia, nuostabiausia moteris pasaulyje. Stebėda savo atvaizdą tuo įsitikina. Bet po akimirkos dėmesys užkliūna už spuogų kairiojo smilkinio srityje. Susierzinusi vėl ieško pliusų, o ne minusų. Tikra optimistė. Ignoruoja senatvės požymius. Jei jau 45 metai. Ji solidi dama, bet sąmonėje save tapatina su 15 metų mergina. Jei Elai primintumėte tikrajį jos amžiū sukeltumėte didelį apmaudą, o gal net isterijos priepolį. Geriau to nedaryti. Tokios moterys yra grožio klišių aukos. Jos nesupranta, kad kiekvienas amžius yra gražus. Aklai tapatindamos grožį su jaunyste, padaro save nelaiminga.
Aš daug investavau į savo oda. – Viena vakarą pareiškė ji man. Nustebau, nes nemėgstu su ja bendrauti. Tiesą sakant vengiu jos draugijos. Bet tą kart nesusivaldęs atsakiau, kad ši investicija nuostolinga, nes neišvengiamai išvaizda devalvuosis, laikui einant. Ella įsiuto. Džiaugiuosi, kad bendravome per internetą, nes būtų tėkę kentėti isterišką, karštligišką materialių vertybių ginybą, bandymą pateisinti. Nepamenu detalių. Bendravimas su šiuo žmogumi kelia pasibjaurėjimą, todėl stengiausi kuo greičiau užmiršti pokalbį. Atsimenu tik tai, kad ji išdidžiai pareiškė, kad jei turėtų pakankamai pinigų darytūsi plastines operacijas, kad pajaunitų savo atrodymą.
Net jei visus pasaulio turtus sukiši į savo mėsos atrodymą, galų gale ji vis tiek supus. Tad kam to reikia? – Prieštaravau. Ji daug kalbėjo, aiškino, bet įtikino materializtinio savęs, aplinkos, egzistencijos pasaulėžiūros teisingumu, tik save.
Ella ištrina veidą kremu. Neramai vaikšto po kambarį. Vėl stebi savo odą. Žavisi, bet trumpai. Kažką pastebėjo ant barzdikaulio. Nuvalo vieną sluoksnį kremo sluoksnį. Ima kitos rūšies kremą ir vėl maliavojasi veidą. Ji atkakli moteris. Tiek atkakli, kad tokia savbė išryškina kvailybę. Net jos sūnus juokiasi iš mamos, suprazdamas, koks žalingas atkaklumas suderintas su aklumu. Ella stengėsi pagražinti savo plaukus.
Aš tokia atkakli, norėdama išgauti tinkama savo plaukų atspalvį dažausi net 17 kartų. – Po šių bandymų pradėjo slinkti plaukai. Bet ši užsispyrelė iš padarytos žalos nieko neišmoko. Trupai nusikirpo plaukus, kad užmaskuotų plaukų retėjimą. Jei pasisekė, kad tokia šukuosena, populiari tarp jaunų merginų. Nors kirpėja rekomendavo cheminiais dažais nebegadinti plaukų, nes rizikuoja nuplikti, ši herojė atkakliai tęsia kurybinius atspalvių iškojimus. Mane stebina vienas dalykas, tokie bandymai akivaizdžiai daro žalą jos išvaizdai, bet ji pati labai patenkinta rezultatu. Tikriausiai matydama save mato ne tikrovę, o tai ką nori matyti. Kaip žmonės save apgaudinėja? Kalba apie materiją, o jos nemato. Materialus savęs suvokimas toli nuo objektyvios tikrovės. Nes matome, skonį ir kvapą, prisilietimą juntame, girdime ne materiją, o smegenys gauną elektros signalą ir iššifruotą informaciją suvokiame. Kur vyksta tikrovės suvokimas? Ne odoje, ne akyje, ne ausyje, ne nosyje, ne liežuvyje. Mes juntame, matome, girdime smegenimis. O tiksliau siela, per jusles refleksuoja išorinį pasaulį. Bet daugelis žmonių taip prisirišę prie kūno, kad nepastebi pagrindinės savęs sudėtinės dalies, tai sielos. Net jei surysi visą pasaulio kombikormą, sielos nepasotinsi. Siela alksta, kankinasi. Daugelis žmonių jaučia dvasinį alkį, ir malšina jį materija, tiksliau malonumais. Tai žmoniškumą žudanti klaida.
Šiandien prisiminaiu, kad Ella ne visada buvo materialistė. Pažinojau ją prieš daug metų, kai tik sukūrė šeimą Su Nikolajumi. Ji buvo kukli, draugiška, paslaugi, įdomi, intelektuoli moteris. Labai nustebau. Kokia metamarfozė, kas ją paskatino prarasti dvasines vertybes, kurias ši moteris turėjo. Įtemtai masčiau. Atrodo, kad prisiminiau lemtingą lūžį. Vyro namuose nebuvo tris mėnesiu. Buvo išėjęs į jūrą. Tuo metu dirbo trčiauju šturmanu. Ella laimėjo loterijos bilietą. 10 tūkstančių rublių. Tuo metu tai buvo milžiniška suma. Buvo laiminga. Nekantraudama laukė vyro sugrįžtant. Netikėtai susirgo. Plaučių ligomis. Odos ligos. Specifinėmis ligomis būdingoms moterims. Daug pinigų pareikalavo rūpinimasis savo sveikata. Gydytojai buvo nustebę, nes visi tyrimai rodė, kad moteris sveika. Tad iš kur tie ligos požymiai, išoriniai simptomai. Tik viena gyditoja pareiškė, kad tikroji šių ligų priežastis psichosomatiką. Tokia deagnozė sukėlė neapykantą Ellos sieloje.
Tu ką, mane beprote laikai? Ką nematai mano odos? Aš išsigalvojau savo spuogus ir auglius krūtinėje? – Ji iškeikė gyditoją. Man keista, bet kai pasibaigė pinigai, pasibaigė ir visos ligos. Pranyko simptomai. Tuo remiantis, drįstu manyti, kad daktarė buvo teisi. O pinigai buvo išvaistyti per puse metų. Ji rengėsi prabangiais rūbais. Matinosi geriausiais produktais. Lepino save kaip tik mokėjo. Gal netikėtas praturtėjimas, materijos kiekis išmušo Ella iš dvasinės pusiasvyros. Materialus žmogaus pradas paėmė viršų. Pinigai baigėsi, o poreikis išliko. Nebenorėjo grįžti į pirminę būseną. Tuo laikotarpiu susirado daug draugių. Todėl nesinorėjo prarasti dėmesio ir efimerinės laimės. Tuo metu ji susirado meilužių kurie apmokėdavo jos poreikių patenkinimą. Ellai atsinaujino įvairių ligų simptomai. Gal būt siela keršijo kūnui, todėl įsivaizduodavo ligą kuri tapdavo realybe.
Klausau. – Su apmaudu atsiliepė Ella į telefono skambutį, nes buvo priversta nutraukti savęs studiją.
Kalba progimnazijos direktoriaus pavaduotoja.
Kas nutiko?
Privalau pasakyti dėl jūsų sūnaus. – Pavaduotoja susijaudinusi atsiduso. – Šiandien po antro pamokos ėjau iš mokyklos ir pamačiau jūsų sūnų... Jis užsilipo ant grotų. Labai aukštai, gal net iki atro aukšto. Man vos širdis iš krūtinės neišoko. Įsivaizduojate, bandė užlipti ant stogo. Pašaukiau jį. Nusluogė kaip katinas ir šypsosi. Sakau, o jei būtum nukritės, kas už tai atsakytų? „Aš pats“, atsako ir šypsosi. Negalmima taip, sakau, o jis atsako „man tėtis leidžia“. Prašau, pakalbėkite su juo. Taip negalima. Jis judrus vaikas, bet tai pavojinga. Jei susižeistų, pasėkmės gali būti labai liūdnos.
Pakalbėsiu. Būtinai pakalbėsiu.
Suprantu, kad jis labai turi daug energijos, nelanko sporto būrelių, tad neturi kur tos neregijos išlieti... Rizikuoti nesaugu. – Berniukas mėgo laipioti ir karstytis kaip beždžioniukas. Bet save dažniausiai tapatindavo su kačiuku. Dažniai miauksėdavo, net pamokų metu.
Miauuuuu. – Surikdavo Berniukas. – Mokytoja, man skauda uodegytę.
Tu neturi uodegytės. – Prieštaraudavo matematikos mokytoja.
Taip visi man sako, bet jei ji man skauda, vadinasi ji yra. Kai būnu linksmas aš ją vizginu.
Tada tu šuniukas, o ne kačiukas. Kačiukai nevizgina uodegų.
Miau, tai didžiausias kačiukų įžeidimas.
Netrugdyk vesti pamokos.
Miau. – Tokie žaidimai, kartais įsiutindavo mokytojus. Šis kačiukas pradėjo labai daug laipioti, nes jį skatino „lapinas“, bet apie šią priežastį niekas nežinojo. 

Bazė
Berniukas sustojo ant laiptų terasos atsikvėpti. Jo klasės draugas Vilintas pasivijo pralėkė ir šokdamas, kas tris – keturias pakopas nudūmė į apačią. Berniukas garsėjo gebėjimu akimirksniu nubėgdi laiptais žemyn. Vilinto šuoliai sukėlė pavydą ir norą parodyti, kad niekas taip nemoka kaip Berniukas slysti laiptas. Dažniausiai įsikipdavo į turėklus ir keliais šuoliais nusliuokdavo. Vaikelis šoko. Nespėjo įsikibti į porankus. Kojos supainiojo. Rankomis susilpnino smūgį į pakopas. Susitrenkė kelius. Kulversčiu apvirto, trenkėsi į apatinę laiptų terasą šonu.
Oi – sudėjavo trečiokas. Vilintas grįžo pažiūrėti garso priviliotas. Nustebęs stebėjo Berniuką, kuris apsikabinęs kojas tyliai kentė skausmą. Ši nelaimė pakėlė Berniuko autoritetą kitų berniukų tarpe, ne daug kas taip užsigavęs nepravirkti. Sužeistasis atsistojo, šlubuodamas nušliažė į klasę. Apsimetinėjo, kad nieko nenutiko, tuo žavėdamas klasės draugus. Kiti berneliai pavydėjo ir norėjo taip pat nusiristi nuo laiptų, kad galėtų išdidžiai pasakyti, kad tai smulkmena. Arnoldas Padauža ir Lukutis Nutruktgalvis pasiūlė Berniukui prisidėti prie jų kompanijos ir statyti bazę. Vaikelis išgirdęs pasiūlymą pagyvėjo ir pamiršo galūnių skausmą. Po pamokų nužingsniavo už prekybos centro „Melynasis Banginis“. Ten buvo vasarą išdžiūvanti pelkė. Prieš kelias savaitęs vaikai prisitempė medinių palečių, lentgalių, išmestų baldų. Pelkės viduryje buvo nedidelė sausuma. Ten sukrovę surinktą šlamštą ruošėsi statyboms. Išguldę meldus dėjo lentas. Tai turėjo būti slaptas tiltas. Lipant vaikai daug kartų klupo, prasmegdavo iki pusės į pelkę. Draugai gelbėdami dažnai patys įpuldavo į klampynę. Berniukas, net kelis kartus su portfeliu, praradęs pusiausvyrą krito į vandenį. Grūdamas stvėrėsi už meldų lapų. Jie aštrūs kaip peiliai supjaustė jauną mėsytę. Kraujas liejosi laisvai, bet Berniuko noras statyti bazę tik sustiprėjo. Buvo labai įdomu. Daug juokėsi. Vaikai jautėsi laimingi.
Aplink pelkę buvo bankrutavusios gamyklos teritoriją. Apleisti grūvantys pastatai kartais priglausdavo iš miesto atklydusius benamius, bet ilgai jie ten negyvendavo. Buvo nepatogi vieta. Toli kėblinti, o ir nejauku... Arčiau miesto prieš 7 metus buvo pastatytas prekybos centras „Melynasis banginis“. Statybų teritorijoje buvo senosios gamyglos ventiliacinų sistemų šachtos. Ten statybininkai atrado žmonių palaikus. Iškivietė kriminalistus. Buvo suskaičiuota apie 200 palaikų. Po 1991 metų valstybėje kilo suirutė. Padidėjo nusikalstamumas. Bankrutavus fabrikui, teritorija ištuštėjo. Tai buvo paranku nusikaltėliams. Į šakchtą sumesdavo savo aukas. Apie 1998 metus nusikalstamos grupuotės buvo išnaikintos. Daug žmonių nukankino... Prieš metus, šalimais buvo pastatytas kitas didžiulis prekybos centras Depo. Jo statybų aipkštelėje buvo rasta apie 40 palaikų. Ši informacija oficialiai nepaskelbta, todėl patvirtinimo žiniasklaidoje nerasite. Nežinau kodėl, bet milicijos vadovybė uždraudė skelbti šią informaciją. Aš tai sužinojau atsitiktinai. Saugumo sumetimais detalių netikslinsiu.
Vaikai statė bazę. Jie nežinojo tai ką žinote jūs, todėl jautėsi saugiai ir laimingi.


Nikė

Jofė gėrė raudoną arbatą ir klausėsi W. A. Mocerto „mažosios nakties serenados“ atliekamos nežinomo kamerinio orkestro. Piršlys pasiūlė naują pažintį: buvusią pienistę Nikė iš Šiaulių. Pagalvojo, kad reikia apsišviesti bendraujant su kultūros atstove. Riuošdamasis susitikimui tris dienas klausėsi klaisikinės muzikos. Šiuo metu gilinosi į klasicizmo laikotarpio sukūrtus šedevrus.
Nikė buvo 39 metų. Baigusi Šiaulių konservatoriją. Jauna būdama vedė. Susilaukė dvynukų. Po kiek laiko įstojo į kažkokią sektą. Paliko vyrą su vaikas. Lietuvai įstojus į sąjungą vyras ir vaikai išvyko į užsienį nežinoma kryptimi. Į sektą įstojo dėl jos vadovo, nes buvo jį įsimilėjusi. Pagyvenęs manipuliatorius kelerius metus naudojosi naivia mergina. Po to numirė. Nikė prisiminė apie prarastą šeimą. Troško susitaikyti su vyru, bet jo ir vaikų pėdsakai nuvedė į neapibrėžtą nežinę. Išgyventi materialiniai, socialiniai sunkumas susargdino moterį. Kelis mėnesius gydėsi psichiatrinėje ligoninėje. Po to stengėsi grįžti į sociumą. Tai buvo sunku. Reikėjo išmokti gyventi išnaujo. Pradėti nuo nulio žinant, kad ji turėjo gerą gyvenimą, kurį neatsargiai sugriovė. Šis žinojimas skaudino, bet iš kitos pusės sudaužė lūkesčius, dėl kurių anksčiau tiek daug kankinosi. Ji nebelaukė pasakų princo, manė, kad gali būti laiminga net su paprastu, neturtingu, negražuolių, neprotinguoliu vyru. Ji manė, kad gali pasitenkinti minimumu. Tai yra, kad vyras nesmurtautų, negertų, neturėtų priklausomybės azartiniams žaidimams, internetui, narkotikams, socialiniams nukrypimams.
Pirmasis pasymatymas buvo nevykęs. Nikė gėdinosi, apie save neatviravo. Jofė plepėjo kaip užvestas. Pasakojo juokelius. Vienas apie kitą susidarė neadekvatų požiūrį. Gerai, kad piršlys perspėjo neskubėti daryti išvadų iš pirmo pasymatymo, nes dažnai jaudulys sumaišo mintis. Todėl dažnai pasakomi dalykai kurie neatspindi asmenybės. Arba nutylima, tai nereiškia, kad asmuo tylenis...
Antrojo pasymatymo metu Jofė prakalbo apie Mozartą. Papasakojo trumpą kompozitoriaus biografiją. Nikei tai nebu įdomu. Ji jautė diskomfortą, nes senai prarado pianistės kvalifikaciją surišusi gyvenima su sektantais. Net jaunystės metais ji nemėgo muzikos.
Nikė nukreipė pokalbio temą apie Jofės darbą. Vyras pakraipė galvą. Papasakojo kelis nuotykius įvykusius keliaujant jūromis. Pasymatymo pabaigoje Nikė padavė laišką.
Kas tai? – Jofė paėmė smulkiai išrašytą lapą.
Laiškas. Trumpai papasakojau apie save. Gėdijausi savo gyvenimo istorijos. Jei nori tapti mano vyru, privalai žinoti, kas aš ištikrųjų esu.
Tu nuostabi moteris.
Malonu, kad taip sakai, bet gal kitaip manysi, po to kai sužinosi kaip gyvenau paskutinius 20 metų.
O kodėl pasirinkai tokį būdą?..
Kai kuriuos žodžius gėda ištari. Raustu, o lūpos susičiaupia. Verbalinių būdu negaliu pasakyti kai kurių dalykų.
Hm... – Jofė neskubėdamas skaitė. Kai vyras perskaitė pusė laiško Nikė pačiupo ir išplėšė laišką. Dalis popierias buvo vis dar Jofės rankose. – Kodėl tai padarei?
Persigalvojau. Nenoriu, kad viską apie mane žinotum. Man nejauku.
Aš nesu teisėjas... Tavo elgesys intriguoja.
Prašau gražink laiško skiautę.
Ne. Tai mano laiškas. – Vyriškis sulankstė skiautę. Šypsodamasis įsidėjo į kišenę. Nikė norėjo užpulti ir išplėšti popiergalį, bet suprato, kad neįveiks. Kaip mergaičiukė maldavo gražinti. 15 min., vyko tarsi žaidimas. Nikė suprato, kad laiško neatgas, su apmaudu pasidavė ir nustojo prašyti. – Eime, palydėsiu namo.
Nereikia.
Lauke buvo tamsu. Šviesūs debesys dangstė tamsią sklauto bedugnę.
Žiūrėk, ten trys žvaigždės. Tai Oriono diržas. – Jofė rodė į žvaigždyną. – Matai viena žvaigždelė truputėli mažesnė, netokia ryški.
Matau. – Nikė apsimetė matanti.
Dovanoju šią žvaigždę tau. – Moteris nusišypsojo mąstydama įronišką mintį.
Po kelių dienų Jofei paskambino piršlys ir pranešė, kad Nikė nebenori tęsti pažinties.
Ieškosiu ieškoti kitos. Sukūrti šeimą nera lengva. – Ramino piršlys. – Kantrybės. Dangus skyrė tau moterį jau nuo lošio, reikia tik ją surasti.
O iš kur žinoti, kad dangus skyrė būtent tą, su kuria ruošiesi sukūrti šeimą?
Parašyta, kad jei likimas jus suvedė, ir sugebėjote susituokti, vadinasi tai tavo pusė.

Adi

Du girtuokliai miegojo prie jūros. Auštant rasa padengė žemės veidą. Pirmasis pabudo riebus 35 metų vyras. Truputėli užspringo knarkdamas. Todėl dusdamas pasisuko ant šono. Apdujęs žvalgėsi aplink. Apsivertė ant kito šono. Žvilgsniu sutiko kolegos veidą.
Juozai, per naktį barzda užaugo? – Nustebo Adis. Pasilenkė arčiau norėdamas apžiūrėti barzdotą dėdę. Adžiui dėl kažkokių priežasčių barzda ir ūsai neaugo, tol minutėlę pajuto pavydą. Ant Juozo kaklo žandų tupėjo spiečius graugerių uodžių. – Ai, chi chi. Štai kur tavo barzdos paslapti. – Riebuilis užsimojo ir skambiu antausiu nuvijo kraugerius. Tariamas barsdočius pabudo ir įsiutęs puolė mušeiką. Kelias minutes galinėjosi. Laimėjo draugystė. – Atleisk, aš tau gero norėjau. Uodus nubaidžiau. Žiūrėk kaip tave sugėlė. Sutinai taip kad kaklo nebesimato. Pagurklis kaip pas nupenėtą keulę. – Juozas pasijuto blogai.
Kodėl iš tavęs nei lašo neišgėrė? – Irzo barzdočius.
Nežinau, neskanus tikriausiai.
Po penkių minučių pasigadė pripučiamos – motorinės valties. Palapinėje nerado vaikų. Sunerimę lakstė po jūros krantą šaukdami jų vardus. Abu manė, kad vaikai nuskendo, bet šios hipotezės neišakė. Tik po pusvalandžio išgirdo garsus sklindančius iš salos jūroje. Susidomeję klausėsi. Viltis išvysti savo sūnus užgimė. Šalia salos buvo sudužusio laivo likučiai. Denis vis dar buvo virš vandens. Ten berneliai žaidė jūrininkus. Juozo sūnus buvo kapitonas ir vadovavo laivui audros metu. Paskui kapitonu buvo Adi sūnus, jis vadovavo laivo manevrams tais pačias žodžiais kaip ir bičiulis. Apie pietus išalko. Įsėdo į motorinę valtį ir parplaukė į krantą. Ten jų laukė išsiįlgę tėvai. Pamatę juos nevalingai norėjosi apsukti valtį ir pasislėpti saloje.
Ar išprotėjote? Kodėl negrįžote?... Šaukėme jus kaip išprotėję. Juozas balso stemples patempė. – Beniukai buvo nubausti. Vakarui atėjus Adi paiūlė perkelti stovyklą prie nedidelio ežerėlio. Per kelias valandas ten nuvyko. Pastatė palapines. Įkūrė laužą. Vyrai gėrė alų, o vaikai kramsnojo ant laužo keptomis pusžalėmis, o kartais sudegusiomis bulvėmis.
Matai kokie randai. – Pasipuikavo Adi, atkišęs savo kojas į Juozo sūnų.
Oho, kas nutiko?
Prieš pusmetį buvau įšėjęs į jūrą su savo traleriu. Degutu dažiau virves ant denio. Pasikeitė šturmanai. Nepastebėjęs, kad esu ant denio, atsuko laivą prieš bangas. Norė apsukti tralerį. Banga persirito. Mane pačiupo ir bloškė į bortą. Deguto bačka trenkė per kojas ir sulaužė. Suklikau taip, kad net kapitono bokštelyje išgirdo. Tai tikriausiai mane ir išgelbėjo, nes jei ne... Būtų net nepastebėję, kad atsidūriau už borto. Atsipeikėjau Barenso jūroje. Metė gelbėjimosi ratą. Įsikabinau, bet virvės supuvusi nutrūko. Tada pradėjo traukti tinklus. Jie iškilo į paviršių. Sugebėjau įsikabinti į juos. Partempė. Su kabliais įsitraukė į vidų. Nunešė į mašinų skyrių ir padėjo šilčiausioje vietoje. Buvau sustiręs. Iškvietė pagalbą. Iš norvegijos atskrido malunsparnis. Nuleido trusus ir įsikėlė pas save. Nuskridome į Oslą. Ten padarė operaciją kojoms. Abi buvo lūžusios. Kad nepasakočiau incidento paaukštino ir davė 8 mėnesius papildomai apmokamų atostogų.
Sunku patikėti, tu plaukiojei atviroje Barenso jūroje. Kaip tu nesušalai?
Aš šiltakraujis. Man visada karšta. Net žiemą vaikštau be kepurės. Tau parodysiu. Kad nebijau šalto vandens. – Berniukai susidomę stebėjo Adį. Jis nulėkė prie ežero ir šoko į vandenys. Berniukai išsgandę šaukė. Po kelių sekundžių Adi išniro.
Po vandeniu radau kamuolį. Tik negalėjau jo pakelti. Keistas. Plaukuotas. Rytoj jį ištrauksiu. Galėsite pažaisti. – Kitą dieną Adis ištesėjo pažadą. Ištraukė keistajį kamuolį. Bet tai buvo žmogaus galva ir kūnas taip pat. Juozas iškvietė miliciją. Adi buvo apdovanotas už drąsą. O skenduolio amenybės nepavyko nustatyti. Aišku, kad jis buvo nužudytas. Po ekspertizės varkšelis buvo palaidotas valstybės lėšomis. Ant nežinomo žmogaus kapo parašyta, kad čia palaidotas vyras, jam galėjo būti kažkiek metų, ir mirties metai. Mačiau šį kapą. Tai - Saulius Poeto kapas. Jo žūties aplinkybęs įsivaizduokite patys.

Mirties šnabždesys
Chava paragavo draudžiamą grūdą, dėl to į jos kūną įdėjo gyvybės ir mirties mechanizmą. Kai Chava pastoja, tada iš jos kūno išeina gyvybė, jei ne, tada kas mėnesį iš jos kūno išeina nesubrendęs lavonas. Šiuo gyvybės ir mirties ciklu paženklintos visos moterys. Kai kraujas išsiskiria iš gimdos, tada moteris – paliesta mirties angelo. Net jei kraujas neišsiskyrė iš organizmo, o liko makštyje. Nėra skirtumo, ar kraujas ištekėjo menstruacijų metu, ar ne...
Ella ruošėsi darbo pokalbiui. Persirengė kelis kartus, bet nerado tikamo apdaro, kuris išryškintų joje puikią moterį ir darbininkę. Veidrodyje, ant suknelės pastebėjo tamsią dėmelę. Kartais moterys randa kraujo dėmes, ant drabužių, kūno ar patalų. Tai taip pat daro ją „mirties palytėtą“, tik, kad išsiskyrimą nelydėjo pojūtis, kurio ji papraščiausiai nepastebėjo. Moterys skirtingos ir pojūčiai individualūs. Ji turi tarsi įsiklausyti į savo organizmo fizinius procesus, taip padės suprasti save, pastebėjus procesus ir juos lydinčius pojūčius. Vienos moterys jaučia, kaip atsiveria gimdos kaklelis, kitos, drebulį, trečios tarsi vidinį viso kūno kraujavimą ir t. t.
Ella priėjo prie lango, susilenkusi apžiūrėjo dėmės spalvą ir formą. Jei dėmė yra:
1 – raudonos, juodos, oranžinės, rožinės, rudos, rausvos, ar kitos spalvos turinčios rausvą atspalvį;
2 – rasta dėmė yra ant balto, šviesaus audinio;
3 – dėmė randasi tokioje vietoje, kur yra tikimybė, kad kraujas pateko iš gimdos;
4 – dėmės matmenys, ne mažesni už 19 mm;
... tada prezumcija, kad prasidėjo potencialios gyvybės mirties procesas. Rasta dėmė Ellą nustebino ir sujaudino, nes šiuo metu nesitikėjo ją aptikti. Jos būvimas liudijo apie vykstančius procesus organizme, kurių pati moteris dar nežinojo.
Kaikuriose kultūrose, moterys alegoriškai tapatinamos su mėnuliu. Nes daugelio moterų ciklas sutampa su mėnulio mėnesio ciklu. Jei kraujas tris kartus pasikartojo, apytiksiai tą pačią mėnulio mėnesio dieną, toks ciklas vadinasi „mėnesiniu pastoviu ciklu“. Yra dar vienas porūšis ciklo susijio su laiku, kai mensruacijos kartojasi ta pačia laiko atkarpa, pvz.: kas 40 dienų. Antras tipas susijęs nepastovus laiko atžvilgiu, bet pastovumą galima nustatyti pojučių, kurie lydi prieš menstracinį periodą. Šio tipo moterų yra daugiausiai. Galimi pojūčiai prieš prasidedant kraujavimui: riaugėjimas, žaksėjimas, dujų išsiskyrimas, virpulys, įpatingas čiaudėjimas, nugaros ir kojų skausmas, galvos maudulys, sunkumas kituose kūno organuose, emocinis nestabilumas, bėrimas, balso pasikeitimas.
Ella susijaudino. Dar karta persirengė. Pastaruoju metu jos emocijos nepastovios. Mirė vyras, dingo meilužis, mažėja ištekliai pragyvenimui. Teigiami ir neigiami išgyvenimai stipriai jaukia moters ciklą. Hormonų pakitimas atpalaidavo balso klostes. Moteris juto kaip po truputėlį žemėja balso tembras. Po kelių valandų ji kalbėjo tarsi sirgtų laringitu, ar ant glandų būtų mozuoliai. Klerkiantis balsas stebino ir nesiderino su išpuoselėtu kūnu. Moteris raudo, skėsčiojo rankomis, teisinosi prieš darbdavį, bet nieko negalėjo padaryti, nes šis procesas buvo jei nepavaldus.
Mano balsas gyvena savarankišką gyvenimą. – teisinosi ji. Ella koketavo, švelniai flirtavo kalbėdama dėl darbo su personalo specialistu. Šiek tiek persistengė, nes sudarė įspūdį, kad ji ieško ne darbo, o artumo. Grįžusi namo moteris pastebėjo kelis spuogus, kurie prasiskverbė pro makiažą ir sudarkė jos dirbtiną grožį. – Manęs dėl negražios odos nepriims į darba. – Virkavo moteris. Jos nepriėmė, bet priežastis ne ta... pusė valandos apžiūrinėjo spuogų dydį ir spalvą. Ella susierzino. Vėlai grįžo berniukas. Šlapias, purvinas, aplipęs pienių pūkais, patenkintas ir laimingas. Moteris visą pagiežą išliejo ant sūnaus. Berniukas šiek tiek nusiminė. Bet vakare atsigulęs sapnavo, kaip su draugais statė medinį namelį.

Puota
Šiaulių miesto dviračių gamykloje vyko šventė. Darbininkai su antrosiomis pusėmis rinkosi didžiulėje salėje. Vaikus palikę vaikams skirtoje patalpoje, kur juos prižiurėjo nusamdytos auklės, žaidimus organizavo aktoriai, juokino klaunai. Saugę sujaudinti minios bruzdesio sėdosi ant eilėmis sustatytų kėdžių. Gamyklos kolektyvas šventė. Prieš 47 metus, sovietmečiu buvo įkurta gamykla ir gyvuoja iki šiol. Sovietų sąjunga sužlugo. Po kelių metų patekome į naują sąjungą, o gamykla atlaikiusi ekoniminių krizių negandas vis dar sėkmingai funkcionuoja. Prieš 17 metų dalį gamyklos įsigijo Didžiosios Britanijos korporacija. Buvo atnaujinti gamyklos įrenginiai, pertvarkyta valdymo, personalo sistema. Viskas buvo pritaikyta taip kad ši gamyklėlė neštų pelną. Pagrindinė produkcija pradėjo keliauti į Didžiają Britaniją, dalis į Prancuziją.
Gamyklos vadovybė pasakojo nuobodžią gamyklos istoriją, pompastiškai išpūsdami jos indelį miesto, šalies ir ES ekonomikai. Po ilgų kalbų piniginėmis dovanomis ir kelialapiais į Turkija visai šeimai buvo apdovanoti kelliolika pasižymėjųsių darbininkų.
Atsivėrė durys į gretimą salę. Užgrojo pop muzika. Darbininkus pakvietė į salė vaišintis. Malonios jaunos panelės šypsodamosios nešiojo taures raudono vyno. Darbo žmonės nedrasiai sugūžėjo į puotų salė. Buvo paruoštas švediškas stalas. Mėsos gaminiai atskirai, žuvies ir t., t. Iš pradžių žmonės valgė gėdindamiesi, bet išgėrę kelias vyno taures prarado santurumą. Niekas nešoko. Dar varžėsi savo kolegų. Po kelių valandų taip pat nešoko, ne dėl to kad varžytūsi, o dėl to kad buvo per daug įšgėrę nemokamo vyno, prie vyno buvo nepratę, bet sunku atsispirti kai duoda nemokamai. Nors patys suprantate, kad nieko nemokamai nebūna... Dar buvo įvykusios kelios muštynės, bet apsaugos darbuotojai jas greit nuslopino, o mušeikas išmetė iš puotos. Įsižeidę vyrai nužirgliavo į barą ir ten tesė išgertuves. Ten taip pat susimušė, šį kartą sekmingiau. Patys gavo ir kitiems davė į kaulus.
Vadovybę šventė atskiroje patalpoje. Aplinka daug prašmatnesnė ir kilnesnė. Neaprašinėsiu patiekalų, tuščių kalbų, kurios nesusijusios su kūrinio esme. Supažindinsiu su vienu personažu, svarbiu šios istorijos veikėju. Tai pagyvenęs britas. Jau 17 metų jis periodiškai gyvena Lietuvoje, prižiūrėdamas gamyklos strateginius planus. Pramoko vietinę aborigenų kalbą, taip britas ją vadina. Pamėgo lituvišką alų ir cepelinus, todėl nutuko, o kodėl prapliko, - nežinau. Nosis keitos formos, nes prieš kelis metus naktį šlaistėsi girtas po miestą,  vietiniai paaugliai - plėšikai nutarė palydėti namo, ir už paslaugą apšvarinti kišenes. Britas pasipriešino ir už nedėkingumą gavo į nosį. Jam buvo apie 50 metų. Sveikata ir fizine jėga nepasižymėjo. Arogantiškas vyras skanavo brendį. Pasyviai dalyvaudamas sambruzdyje. Šiek tiek nusiminimo galėjai pastebėti žvilgsnyje. Tostai ir sveikinimai skambėjo aplink, bet vyras tik šyptėldavo. Sarkastiškos mitys sukeldavo šią mimiką. Po iškilmingų pietų visi pakilo nuo stalo ir išėjo į kitą puošnią salę. Ten žmonės gurkšnodami gėrimus susiskirstė į grupeles. Britas ir kelį solidūs pagyvenę vyrai nužingsniavo į gamyklos direktoriaus kabinetą.
Čiarli, kodėl jus toks nelinksmas? – Kreipėsi gamyklos direktorius įėjus vyrams.
Susimąstęs. Liūdesio nejaučiu. – Atsiliepė Britas. – Man nesiseka žaisti. Jūs tai žinote, mano brangusis. Jau dvi savaitės praėjo, o mano žaidimų partneris prapuolė.
Sumprantu. – Atsakė direktorius. Kiti du vyrai patenkinti nusišypsojo. – Tai neproblema, tai išlaidos. Manau, kad galiu jūms padėti.
Mielai priimu jūsų pagalbą.
Duokite žaidimų dalyvio duomenis, mano komanda suras jį.
Brangusis, tavo žodžiai paguodė. Man dar yra viltis šitą šunyti iki vasaros išerzinti.
Taip .
Visi vyrai linksmai pasikalbėjo apie žaidimą, jo eigą ir rezultatus... Lietuva garsėja savižudybių skaičiumi per metus. Buvo įkurtos organizacijos, kurios gelbsti visuomenę nuo suicidizmo. Keleta įtakingų verslininkų ir politikų sugalvojo planą kaip plauti pinigus iš įvairių ES fondų. Visos schemos, kaip pasisavinami pinigai nežinau. Tačiau kūrinio esmei tai nekenkia. Žinau tik tiek, kad buvo sugalvotas žaidimas, kuris skatina jaunus žmones nusižudyti. Mediatoriai, vadovaujantys žaidimui, vadinami lapinais. Jų tikslas kuo daugiau žmonių privesti prie savižudybės. Už kiekvieną „sėkmingą“ atvejį gaudavo apdovanojimą. Nedidelę piniginę premiją ir didžiulį autoritetą, kitų lapinų tarpe. Lapinai žaizdavo ne dėl pinigų. Jie gaudavo pasitenkinimo jausmą, kad tavo rankose kažkieno likimas, jie gadavo dvasios džiagsmą pajutę mistinė valdžią asmeniui. Buvo malonu manipuliuoti žmogaus jausmais, suvokimu, vertybėmis. Kiekvienas lapinas turėso savo pasiteisinimo schemą.
Britas sakydavo:
Ai, mieli draugai, esu egoistas. To nesigėdiju, nes tokioje religinėje sistemoje užaugau. Esu kaip ir jus visi stabmeldys, tikintis, kad mūsų dievas yra benkartas. Nuo vaikystės su pasibjaurėjimu stebėjausi, kaip dvasininkai įsivaizduoja, kad geria savo stabo kraują, ir valgo jo kūną. Paskui pripratau, nes supratau, kad mums Die-vas reikalingas, kad patenkintų troškulį ir alkį. Jis mums reikalingas, kad patenkintų egosmo troškulį ir alkį. Jei savo die-vą mes ryjame, tai nieko blogo, jei stiprus žmogus suris silpnesnį. Po to kai kunigas išgėrė įsivaizduojamo kraujo, kas jam sutrugdys lieti žmonių kraują?
Kaip patogu turėti tokį stabą? Labai patogu, mano brangieji draugai. Juk jis benkartas. Tai moralės anuliavimo simbolis. Už homoseksuolizmą, sąntykius su vedusiomis moterimis Malanų istatymas skiria mirties bausmę. Už nusikaltimus lytinėje sferoje Jų Dievas skiria sielos sudrąskymą. Po to atėjo mūsų herojus – benkartas ir mus pateisino. Todėl mes jį sudievinome. Jis pats žmogus sudraskyta siela. Nes gimė iš draudžiamų lytinių sąntykių. Išvertus žodį „benkartas“ į lietuvių kalbą, bus „sūnus nuplėšta siela“. Tai sudurtinis žodis. Šventoje kalboje žodis „ben“ reiškia sūnus, o „karet“ tai dvasinė bausmė skiriama Kūrėjo, už tam tikrus nusikaltimus.
Heleninė civilizacija pasidavus amoralumui, todėl benkarto religija labai patogi, nes nuramina sąžinę. Tik Malaniečia trugdo džiaugtis, nes jų egzistavimas parodo, kad mes elgiamės kaip benkartai – besieliai padarai. Mes tikime, kad be sąžinės galima būti žmogumi, o malaniečiai teigia, kad sąžinė padaro kalbančią būtybę žmogumi. Sąžinė baisus išradimas, nes stabdo visos žmonijos egoizmo viešpatavimą.

Bėgimas
Labas rytas. – Pasisveikino moters balsas. – Ar kalbu su Ella?
Taip, su kuo turiu garbės bendrauti?
Jus trugdo iš įdarbinimo agentūros Hedeks. Jusų teiraujasi Šiaulių dviračių gamyklos personalo skyrius. Norėtų jūms pasiūlyti darbą. Ar jus tai domintu?
O kokioms pareigoms?
Gamyklos personalo skyrius elektroniniu paštu pranešė, kad domisi jūsų kandidatūra, bet kokio darbo pobūdis neprašyta. Šiek tiek keista, bet nusprendžiau pasikalbėti su jumis, gal jus sudomins. Nusiūsčiau jūsų rekomendacinį laišką, jei tiks, galėtume susitikti kontoroje ir pasirašyti tarpininkavimo sutartį.
O iš kur jie sužinojo apie mane?
Nežinua. Ar jus domina pasiūlymas?
Pabandyti galima. Per galvą neduos. – Po kelių dienų Lapinas gavo duomenų apie Ella ir jos šeimą. Gamyklos direktorius atnešė Berniuko adresą. Lapinas Čiarlis buvo patenkintas. Pasiėmė 3 dienų atistogas ir išvyko į pajūrį. Mašina vairavo privatus vairuotojas. Britas džiaugdamasis kelionės metu nusigėrė. Už kelių valandų pasiekė pajūrio viešbutį. Čiarlis netekęs samonėje gulėjo automobilio salone apvėmęs kostiumą, baltus baltinius. Nunešė girtuoklį į viešbūčio kambarį. Nurengė ir paliko ilsėtis. Britas pabudo anksti. Pykino. Keigdamas Didžiosios Britanijos karalienę pakilo iš patalo. Prisiekė, kad nusikąs sau galvą jei dar šį rytą nesutiks savo aukos. Skubiai nusiprausė po dušu. Išgėrė kavos puodelį ir iškeliavo. Taksi atvėžė prie namo kur gyveno Ella. Išmanuoju telefonu susirado kelias Berniuko nuotraukas. Laukė. Susierzinęs kramtė apatinę lūpą. Norėjosi gerti, bet nedrįso palikti posto. Iš laiptinės ėjo vaikai ir žmonės. Dirgliai apžvelgdavo kiekvieną praeivį. Susierzino, nes Berniukas tikras begėdis, verčia laukti. Išėjo vaikas panašus į išsvajotajį Berniuką. Vaikas nulėkė pagrindinės gatvės link. Tai sujaudino ir išgasdino britą. Jis uždusęs vijosi vaikėzą. Spjaudydamas seilęs įšoko į miesto autobusą. Neramiai apžvelgė kelieivius. Tarp jų Berniuko nepastebėjo. Suabejojęs panoro išlipti, bet durys užsivėrė ir autobusas pajudėjo iš vietos.
Nusikasiu sau galvą, jei to berniūkščio čia nerasiu. – Su apmaudu murmėjo šlykštus britas. Riebiais pirštais padavė kelias monetas sumokėdamas už bilietą. Neskubėdamas slinko į galą. Pamatė bernelį kuris ramiai krapštėsi nosį ir susidomėjęs apžiūrinėjo radinius. Telefone pažiūrėjo ieškomo atvaizdą. Susijaudinimo apimtas vos nesuklupo. Užmynė jaunai panelei ant kojos. Ji plūdosi. Nekreipdamas dėmesio prisėlino prie Berniuko. Užsimerkė. Kelis kartus giliai įkvėpė, mąstydamas ką dabar daryti. „ Reikia pasekti, neišsiduok mielas Čarli“, pasakė sau. Nekontroliuodamas ištiesė ranką ir sučiupo Berniuką už peties. Abu buvo nustebinti šio incidento. Vaikas pasimuistė. Ištrūkti nepavyko.
Paleisk. – Su augančiu nerimu paprašė vaikas. Britas sumišės nepaleido ir nežinojo ką daryti, bet paleisti nesinorėjo. – Paleisk. Paleisk iškrypelį. – Suklykė vaikas. Pagyvenęs vyras atitraukė ranką. Tu ne taip supratai, norėjo pasakyti, bet tik kvailai nusišypsojo. Paskui dar labiau sutriko. Lapinas suraukė antakius. Norėjo rūstumu išgasdinti vaiką.
Ei seni, ko lendi prie vaiko? – Pasiteiravo vyriškis rūščiai žvelgdamas. Čiarlis išsigando. Atsitraukė. Nebuvo sugalvojęs, ką tokia minutę reikėtų pasakyti. Pagalvojo, kad išmintinga bus patilėti ir pasišalinti. Autobuso durys atsivėrė, Berniukas spruko pro jas ir nurūko į mokyklą. Britas taip pat išlipo iš autobuso ir svajingu, meiliai palydėjo tolstantį vaiką. Mokykloje draugas pastebėjo paveikslėlį ant Berniuko peties. Tai buvo lipdukas su lapės nuotrauką.
Kas čia?
Lapė. – Atsakė Berniukas nerimo apimtas. Tą dieną jis daug lakstė po koridorius, taip laužydamas mokyklos vidaus taisykles. Pergriovė daug vaikų, kelias mokytojas ir socialinę darbuotoją, kuri bandė jį sulaikyti. Berniukas troško išsivaduoti nuo įtampos, kurią sukėlė keistas įvykis, o bėgimas buvo geriausė priemonė kuria žinojo visi leliukai.

Valgiai
Pavasaris suderino vasaros kaitrą ir žiemos vėsumą. Ilgai šlaistantis gatvėmis temperatūrų kontrastai susargdina. Pavėsyje įspūdis, kad drėgmė ir žiemos šaltis klastingai braunasi į nugarą. Atvirose vietose saulė kaitina ir rodos, kad pats vidurvasaris. Britas bastėsi tarp sovietinės statybos miegamojo rajono daugaaukščių. Iškankintas žvarbaus skersvėjo ir saulės kaitros, suplukęs pasiekė progimnaziją kur mokėsi mielas Berniukas. Iš mokyklos vedė du išėjimai. Britą kankino dilema, prie kurio iš jų tykoti aukos. Pabandė patekti į mokyklą, bet abu įėjimai buvo užrakinti elektronine spyna. Stovėdamas prie pagrindinio įėjimo mąstė kaip patekti į mokyklą. „ Ką ten veiksiu jei pateksiu? “, susimąstė klastūnas. Į šį klausymą atsakymo nerado, bet nutarė pasiduoti fortūnai, jis stengsis, o rezultatas koks bus, toks bus. Prie stiklinių durų priėjo pagyvenusi dama puriais išdraikytais plaukas. Kukliai pasidažiūsi. Netidarydama durų apžiūrėjo britą. Čarlis pasitraukė nuo mokyklos ir nuėjo į stadioną. Nuliūdęs slinko link parko, kuris buvo šalia mokyklos. Šiek tiek pasivaikščiojęs vėl grįžo prie mokymo įstaigos. Oranžinę uniformą vilkintys greitosios pagalbos darbuotojai ėjo iš mokyklos.
Ar kas negero su vaikučiais nutiko? – Su apsimestiniu rūpesčių paklausė Britas medicinos darbuotojų. Greitosios pagalbos vairuotojas nieko neatsakė. Užsidegė cigaretę ir nuėjo link greitosios pagalbos mašinos. Storulis dar karta kreipėsi į moterį. Ji sustojo. Įsiklausė į klausymą. Paaiškino, kad mokyklos valgykla gamina valgį ir ne pertraukų metu, kai valgykla aptarnauja tik mokytojus ir mokinius, už nedidelę kaina, žmonės iš gatvės gali užeiti nebrangiai papietauti. – O man galima?
Jei norite, galima ir jūms.
Kai gerai, kaip tik esu sušalęs ir išalkęs. Ačiū už informaciją. Geros dienos, brangioji.
Prašau...
Britas drasiai priėjo prie paradinio mokyklos įėjimo.
Kuo galėtume padėti? – Pasigirdo moters balsas iš mikrofono šalia durų.
Laba diena, norėčiau papietauti valgykloje, jei galima. – už kelių sekundžiu atšoko durys. Britas jas atidarė. Užėjęs sutiko moterį su išplaikstytais plaukas.
Atsiprašau, mieloji, pasakyk kur valgykla, čia esu pirma karta. – moteris tylėdama nurodė kryptį. Rasti buvo nesunku. Pasukęs į kairę ir nužingsnevęs keletą žingsnių pakliuvo į erdvę salę. Sienos apmuštos eglinėmis lentomis. Eilėmis sustumti stalai. Erdvė pripyldyta maisto kvapų. Stalų juosta skirianti valgomajį nuo virtuvės. Gale sedėjo moteris, pagyvenusi ir nelinksma, rūškana išraiška labiau sendino nei amžius. Britas pasimetė. Užėjęs į tokio tipo maitinimo įstaigą norėjo sprukti, bet nors pačiupti Berniuką sustabdė. Dideli tikslai reikalauja pasiaukojimo. Čarlis pasiaukojo. Prisivertė prieiti prie post sovietinės pardavėjos.
Laba diena, brangioji, norėčiau papietauti...
Aš tau ne brangioji. – Šiurkščiai atrėžė moteris. Čarlis pasimetė. Nežinojo ką tokias atvejais post sovietiniai vyrai daro. – Imk padėklą, ten. Dėkis ko nori. – Vyras sutrikęs nuėjo pasiėmė padėklą. Ant kurio buvo burokėlių salotų likučiai. Pasikniso ir padėklų krūvoje rado švaresnį. Apžiūrėjo patiekalus. Norėjo užsisakyti stiklinę vandens ir duonos, bet pasiėmė visko kas pakliuvo į rankas. Netilpo į padėklą. – Na ir apsirijėlis esi tamsta. Jei toks alkanas esi, tai suvalgyk, o po to jei norėsi dar nusipirk, nebūtina viską iš karto į padėklą susikrauti. Nebijok neatims. Užteks visiems. – Moteris nusišypsojo, bet nemaloniai. Vyras taip pat nusišypsojo. Susimokėjęs nužirgliavo prie stalo nustvėręs padėklo. Rado švaresnę vietą ir sudribo. Kelias minutes žiūrėjo į patiekalus, kurių nenorėjo. Pastebėjęs, kad jį stebi trys virėjos prisivertė valgyti. Už kelių minučių skambutis paskelbė pertraukos pradžią. Koridoriai prisipyldė šurmulio. Pašėlę berniukai lėkė kaip akis išdegę. Mokytojos glaudėsi prie sienų už spintelių, kad padūkeliai neparblokštų. Šaukė ant neklaužadų, bet net pačios nesitikėjo, kad bėgikai – sprintininkai sustos. Šaukė šiaip, nes taip liepė direktorius. Britas susidomėjęs stebėjo berniukus. Tarp gausios makalynės vaikų savo mylimo Berniuko nerado. Palinkęs virš kijevo kotleto susimąstė apie gyvenimą. Po 15 minučių salė ištuštėjo. O kijevo kotletas vis dar puošė lėkštę. Suvalgė. Nenorėdamas palikti mokyklos patalpų prisivertė užsisakyti dar maisto. Neskubėdamas šaipėsi iš savo skrandžio, bet po 20 minučių jau sudorojo salotas, sribas, kotletus, kompotus. Didvyriškumas turi ribas, brito pasiaukojimo riba buvo pasiekta. Čarlis paklausė kur tuoletas. Ten užsidaręs išbuvo apie 18 minučių. Įšėjęs į lauką atsikvėpė. Nebeturėjo noro persekioti. Pykino. Pro šalį prabėgo burys vaikų. Jis neskubėdamas slinko link parko. Susiėmęs už pilvo manė, kad tauo plyš, ir kad žarnos, kaip Karaliaus Eglono, pabirs ant grindinio. Pro šalį pralėkė šėštokai. Tarp jų buvo išsvajotasis pyplys.
Berniuk. – Išstenėjo vyras. Bandė vytis, bet neapgalvotas persivalgymas sustabdė pagyvenusį vyrą.
Susimąstymas
Pavasarį pumpurėliai prisirpę plyšavo iš vidaus išleisdami gležną lapelį. Tarsi kūdikėliai šviesiai žali, lapeliūkščiai kvėpuodavo, gyvybę teikiantys syvai atitekėdavo ir maitindano jauną gyvybės formą. Parkas buvo pripyldytas jaunos augmenijos. Bendras vaizdas džiugindavo, nes akis dar nespėjo priprasti prie žalumos, todėl jautresnės sielos susijaudintos jusdavo transendentinį džiagsmą. Buitinių vertybių užguiti žmonės praeina pro šalį nepastebėdami gamtos virsmo. Atsipeikėja tik vydurį sezono, kada metų laiko pokyčiai akivaizdūs. Tokia sąmone praranda galimybę pasidžiaugti subtilesniais, kelias dienas, ar savaites trunkančiais procesais, kurie žavi, tik reikia norėti žavėtis.
Pagyvenęs vyras keliavo parku. Gailiai dusaudamas prislinko suolelį ir sudribo ant jo. Glostydamas pilvą abejingai žvelgė į priekį. Saulė ir medžių šešėlių žasimas sukūrė malonią temperatūrą. Vyras dūsavo. Telefonu paskambino taksi dispečeriui.
Taksi klauso. – Atsiliepė moteris.
Sveiki... Norėčiau išsikviesti taksi.
Gerai, kur atvykti.
Į parką, šalia mokyklos.
Gal tikslesnę buvimo vietą galite nurodyti.
Na... – Vyras apsidairė aplink. Tuo metu nesimatė žmonių, kurių galėtų pasiteirauti. – Šiuo metu negaliu.
Tokiu atveju, niekuo negaliu padėti. Pasiteiraukite ko nors. Lauksiu jūsų skambučio.
Ačiū.
Iki. – Atsisveikino moteris ir nutraukė telefoninį ryšį. Vyras pasijuto nejaukiai. Žaidimas į kurį įsitraukė išblaškė, pastaruoju metu dažnai elgiasi lengvabūdiškai. – Galva sau nukasiu, bet kam man žaisti reikia nepasakysiu. Bereikalo tą Berniuką vaikausi. Vargšelis. Gaila savęs. Aš – vargšelis. – Vyrukas susimąstęs stebėjo lapus. Gyvybė lengvai siūbavo. Ramiai be rūpesčių gyveno. Medžiai nesirūpina nei komfortu, nei vargsta norėdami pačiupti neapčiuopiamą laimę. Jie tiesiog auga. Vygdydami savo paskirtį prisitaiko, prie sąlygų išlaisvindami savo gyvybinį potencialą. Vyras su pavydu stebėjo augalus, kurie tobulai vygdė egzistencinį savo rūšies ir individo paskirtį. „Aš žmogus, biologine prasme, socialine... Ne žmogus. Psichologine prasme – tik išdalies. Emociškai nestabilus, todėl panašesnis į gyvulį. O siela, siela nužudžiau prieš daug metų, prieš daug nusikaltimų. Nes pasidaviau gyvuliškai egoizmo kultūrai. Meilė materijai parklupdė civilizacijas. Milijardai potencialių žmonių neatsilaikė ir pardavė sielas iškeisdami jas į malonumą. Esu gausių amoralių moralistų draugijoje. Į pragarą nukeliausiu ne vienas. Visa ši šutvė... Visa civilizacija nužingsniuos į pragarą. Malonumų ir norų tenkinimo tradicija vystosi jau 5777 metus. Vienetai išvengė matrijos diktatūros. Tie išsišokeliai moralinių vertybių puoselėtojai, erzina mus. Mes dauguma. Kodėl jie išdrįso pasukti kitu keliu. Mes į pragarą, o jie su mumis nenori? Šunsnukiai. Savo sąžine apnuodijo malonumą. Sąžine apnuodijo gyvenimo džiaugsmą, nes tvirtina, kad už patirtus nusikalstamus džiaugsmus reikės sumokėti. Nesinori prisiimti atsakomybę. Norisi valgyti, gerti, ištvirkauti, žudyti ir už nieka neatsakyti. Darvinas sugalvojo teorija, kuri išlaisvina iš sąžinės, bet jo tearija nuturi rimto mokslinio pagrindo. Išsilavinęs žmogus nesirems Darvino fantazija norėdamas pateisinti amoralaus elgesio. Kas belieka, Benkarto religija? Nebloga koncepcija. Ji išlaisvina iš sąžinės grandinių. Visa heleniška civilizacija sukūrė ir priėmė šį Stabą. Jis yra mūsų vergas. Mes geriame jo kraują, valgome jo kūną. Mes mylime savo stabą, kaip šuo kaulą. Jis yra mūsų norų tenkintojas. Kas tiki šia egoizmo išgalvota religija, tas nuramina egzistencinę baimę. Niekas mūsų nebaus, kaip tvirtina Sąžinės ir Moralės išgalvotojai, mūsų stabas to nepadarys, o jei išdrys, tada išgersime jo kraują ir surysime jo kūną. Kanibalizmas giliai įleido šaknis, taip giliai, kad net savo stabą mes pasiryže suryti. “
Vyras užsnudo. Nervingai virpėjo petys ir veido raumenys. Pats nepajuto, kaip užsimerkė akys ir vaizdas iš išorės susiliejo su vaizduote.
Pro šalį praėjo berniukų burys trukšmingai temdami lentas. Nepratę prie darbo miesto vaikeliai greitai pavargo. Sustojo pailsėti netoli vyro sėdinčio ir galvą nuleidusio ant krūtinės. Vaikai aplinka nesidomėjo. Minutę pailsėję ant pečių užsimetę lentas ir nužingsniavo. Darbas buvo sunkus, bet teikė pasitenkinimo. Parko gale perėjo per gatvę. Kelios lentos nuslydo ir nukrito ant asfalto. Vaikai pasimetė. Vienas berniukas pasilenkė, norėdamas pakelti. Tada kitos lentos iškriko ir visas glėbys išbiro. Privažiavo automobiliai. Suspigo automobilio signalai.
Aš žinau ką daryti. – Suskubo Lukutis. – Arnoldai, Vilinta, Berniuk metykit lentas į šaligatvį.
Lukutis nutaisė mielą šypseną. Atsistojo. Ramiai žengė link automobilių. Plačiai šypsodamasis pamuojavo ranka. Vairuotojai nusiramino. Taip pat nusišypsojo ir pamojo ranka. Šypsodamiesi ramiai palaukė, kol berniukai nuo lentų išvalė gatvę.
Jie nepyksta? – Nustebęs pasiteiravo Vilintas.
Ne.
O kodėl?
Nežinau, pastebėjau, kad jei draugiškai kreipiesi į suaugusius, dažniausiai jie atsako, taip pat draugiškai.

Baal peor

Žarnynas sujudo gurguluodamas. Britas pabudo. Nemalonus slipnumas sukosi pilvo viduryje. Nesąmoningai žiūrėjo į asfaltuotą taką nesuvogdamas aplinkos. Po keliolika sekundžiu, giliau įtraukė ora ir susiraukė. Nemalonus kvapas nustebino. Sunku jį aprašyti. Nesuvokdamas jo šaltinio suraukęs šnervęs apsidairė.
Oi. – Truputėlį išsigandęs sudrebėjo. Šalia sedėjo vargdienis. Purvinas. Kaklas pajuodęs. Drabužiai suplyšę. Batai sunešioti, aprišti virvele. Kelnės nusmukusios, matėsi purvini apatiniai ir intymios kūno vietos. Vargdienio amžių buvo sunku atspėti. Atrodė, kad jam 16 m. Britas pabandė atsistoti. Pilvas nedraugiškai suurzgė. Taip, kad net vargdienis tai išgirdo.
Dėde, ar gerai jaučiatės? – Kreipėsi benamis rankove nusišluostydamas nosį.
Gerai. – Atsakė Čarlis, tai buvo melas. Pabandė pasišalinti, bet žarnos sugurguliavo. Silpnumas pakirto kojas. Vyras nusprendė minutę pailsėti.
Nemeluokite, juk matau, kad jums kažką skauda.
A, man... viskas gerai. – Nepatenkintas praterė britas. Blogas kvapas pykino.
O man negerai. Invalidas esu. Jau 40 metų, o gyvenimo nėra? Tėvas mane nuskriaudė. Už ką? Už ką jis mane šitaip? Jis buvo rusas, o mama lietuvė. Jis lietuvių nemėgo, todėl mane ir nuskriaudė. Kai buvau metukų per galvą su kuloku sudavė. Nuo tada invalidu tapau. Sunku protingai mąstyti. O mokytis iš vis nemoku.
O kur dabar tavo tėvas? – Sisidomėjęs pasiteiravo britas.
Rusijoje, kažkur už Maskvos gyvena. Esu ten buvęs, bet pamiršau, kaip tas miestas vadinasi. Man blogai, nemoku gyventi. Nieko nemoku. Kaip buvau mažas saulė perkepino makaulę. Netekau dar saujelę smegenų. Nesiseka man. Dar pakvailėjau. Paskui pikti dėdės išprievartavo. Tai sveikatos nepridėjo. Taip mane nuskriaudė. Už ką? – Vargdienis nusivalė tystantį snarglį. – Sunku man. Sunku... bet gyviems kapų nera.
Nesuprantu tavęs brangusis, kodėl tu kankiniesi.
O ką galiu padaryti, kvailas esu.
Tiki, kad po mirties yra atsakomybė už nusikaltimus ir apdovanojimas už gerus darbus?
Esu kvailas, nieko nesuprantu.
Nusigerk ir nuo tilto nušok. Kam bereikalo kankintis. Paklausyk protingo patarimo. Europoje protingi žmonės nebesikankina, jei gyvenimas nebeteikia malonumo, jie renkasi lengvą mirtį. Eutanazija vadinasi. Nebūk beprotis, nesikankink.
Ar rimtai kalbi?
Kuo rimčiausiai. Imk 10 rublių. Nusigerk ir liaukis save kankinti. Nebūk mazochistas. – Vargdienis paėmė 10 rublių. Atsistojo. Nusivalė nosį. Paėmęs maišelius su šiukšlėmis ir plastikiniais buteliais nušlubavo. Nutolęs, kad galėtų pasprukti sušuko: dėde, tu blogas.
Ot šunsnukis. – Įsiuto britas. Atsistojo. Norėjo pasivyti ir ispirtį į užpakali. Žarnos suriaumojo. Pajuto, kaip plona čiuršklė veržiasi iš vidurių ir bėga šlaunimis. Sunerimęs nužingsniavo į artimiausius krūmus. Pasislėpęs už jaunos augmenijos tuštinosi. Kvapas buvo siaubingas. Skystomis fekalijomis išsiterliojo kelnes ir batus. Pasijuto lengviau, bet po minutės spazmai suspauzdavo pilvą ir vėl išsiverždavo karštos srutos. Britas kankinosi. Keikė mokyklą ir jos valgyklą. Planavo paduotį šią įstaigą į teismą. Už krūmų buvo vaikų darželio teritorija. Šiukšles išnešusi darbuotoja pastebėjo viduriuojantį vyrą. Iškeikė ir grasino iškviesti miliciją, jei vyriškis nepasišalins. Britas keikėsi. Suplešęs baltinius, skiautėmis valėsi kojas. Britas pamatė ateinančius berniukus. Jie grįžo iš savo bazės ir keliavo į Statybininkų prospekto fortą atsinešti lentų. Čiarlis buvo įsiutęs, nes tokios nemalonios situacijos, dar nebuvo patyręs. Susikaupusį apmaudą panoro išlieti ant vaikų. Nutarė juos pasekti ir pasitaikius progai nusukti sprandus.

Miestas tvirtovė

Mūsų miesto istorija, Antrojo Psaulinio karo metu, dar neparašyta. – Pasakė Laisvūnas Kavaliūnas dviem studentams. Istorikas išsitraukė iš spintos kartoninę dėžę. Joje buvo daug senienų. Tikrają jų paskirtį papasakojo Laisvūnas. Rodė porcialiano likučius, kuriuos naudojo vokiečių kariuomenės karininkai. Dantų pastos likučiai. Parfumerijos pavyzdžiai. Odekolono buteliukai. Buities detalės. Studentai stebėjosi, nes įsivaizdavus buitį, kurioje geveno karininkai ir net paprasti Reicho kareiviai, karo metu buvo pakankamai konfortiška. Palyginus purvą ir nepritekliu, kuriame gyveno Sovietų sajungos karininkai ir kareiviai, vokiečiai mėgavosi tam tikrais prabangos atributais. Paėmęs apylinkių žemėlapius parodė fortus išdėstytus aplink miestą 15 kilometru žiedu. Vienas randasi pusiasalyje. Kitas į šiaurę, šalia Kukuliškių kaimo. Trečias netoli Kretingalės. O ketvirtas fortas šiuo metu yra miesto ribose. Jei keliautumėte Statybinunkų prospektu į vakarus, prieitumėte pramonės rajoną. Šiuo metu Statybininkų pr. baigiaisi, bet toliau tęsiasi žvirkelis. Jis įsiterpia tarp gamyklų ir sovietinių garažų. Paėjus apie 200 metrų, pamatysite apleistą lauką. Jo vyduryje - penkių betoninių statinių kompleksas. Šiuo metu ten apleista. Vargdieniai suka lizdus, vasaros metu ten nakvoja. Išliko keturi cilindro formos statiniai. Ant jų buvo patrankos. O vyduryje po žemėmis užkasti keli kambariai. Į juos veda trumpas koridorius. Nepatyręs, nežinantis žmogus nesupras kokią istoriją slepia šie betono likučiai. Laisvūnas papsakojo, apie požiemių sistemą, kuri buvo naudojama karo metu. Armijai buvo įsakytą visą miestą išvagoti Požemiais. (Keliuose esu vaikštinėjęs.) istorinės vertės jie neturi, todėl po truputėli renovuojant miestą, šie praeities liudininkai nyksta iš miesto. Šiame mieste ruošė aukšto rango povandeninių laivų karininkus. Yra išlikusi, medinė povandeninių laivų prieplauka. Šias pasakas sekė Laisvūnas prieš 12 metų dviems studentams. Vienas iš tų studentų buvau aš, o kitas mano bičiulis Gintaras.
Tuo metu kilo idėja parašyti romaną apie Miestą tvirtovę. Bet nesugalvojau siužeto, trūko istorinių žinių, todėl šis projektas liko neįgyvendintas. Nemaniau, kad kada nors sugrįžių prie šių vietų. Bet mano personažai ten nuėjo. Todėl ir aš buvau priverstas nueiti ten, trumpai supažindinant jus su miesto praeities vaiduokliais. Vilintas klaidžiodamas užtiko Statybininkų prospekto fortą. Įlindęs į tunelį surado kambarį. Akys sublizgo pamačius nuo amžiaus perdžiuvusias ir sidabro spalva nusidažiusiais medines lentynas. Jos liko nuo Antro Pasaulinio karo. O dabar vaikai barbariškai niokodami istorinį paveldą, laužė lentas ir paskyrė jas savo bazės statybai. Keturi berniukai įsmuko į tamsų kambarėlį. Padėgę žurnalus, kuriuos pasiėmė iš prekybos centro. Ten juos dalino nemokamai. Arnoldas kūreno ugnį. Apsvilino vieną lentą. Berniukas stovėjo šalia ir laikė du išmaniuosius telefonus, jais apšviesdamas darbo vietą. Lukutis ardė lentynas, o Vilintas tvarkingai dėjo lentas į krūvą.
Gaila nepasiėmėm kirvio. – Skundėsi Lukutis. Jis akmeniu trankę ir skaldė lentas. – Su kirviu būtų geriau dirbti. Dabar tik lentas gadinu. Gaila tokių gerų...
Nieko, nesisielok. Suskaldytas lentas sukalsime į žemę. Bus kaip kuolai. Dar geriau smigs. – Ramino Vilintas.
Greitai, ardykit ir einame. Žurnalai baigiasi. Tuoj pasidarys tamsu. – RaginoArnoldas.
Gal kelias lentas įmesti į laužą? – Pasiūlė Berniukas.
Ne. – nesutiko Lukutis.
Tas smulkias lentas, galime sudeginti. Jos niekam tikusios. – Berniukas užsimanė įkurti laužą todėl bandė sumenkinti lamikio vertę. Lukutis apžiūrėjo sulaužytas lentas. Nenoriai išskyrė kelias atplaišas sudeginimui.
Kas... Oi. – Vaikai išgirdo triukšmą sklindantį iš išorės. Atrodė, kad kažkas braunasi į vidų. Baimė sustingdė vaikus. Norėjo užgesinti laužą, bet vyriškas balsas suriko.
Ką darote lapės namuose? A, neprašyti svečiai. Šunyčiai, visus užmušiu.
Dėde, atleiskite, mes daugiaun taip nedarysime. – Sukliko vaikai. Berniukas išjungė telefonus ir paslėpė kišenėse. Patalpoje tapo tamsiau. Vienintelį praėjimą užtvėrė baugi figųra. Prietemoje nesimatė jo veido. Tai dar labiau gazdino.
Šunyčiai, aš jus išvirsiu vakarienei. Lapinas alkanas.
Dėde, nevirkite mūsų. Mes būsime geri.
Ne... nuskriaudėte mane, o dabar gerais norite būti. – Vyrui patiko žaisti su vaikais. Jis įsijautė į sugalvotą vaidmenį. Jam patiko matyti siaubą vaikų veiduose. – Nulupsiu odą ir išgesiu smegenų skysti. – Vyras pačiupo Vilintą. Berniukas stipriai veržėsi ir klykė. Suaugęs sunkai nulaikė 12 metų berniuką, nes jis kovojo dėl savo gyvybės bandydamas ištrūkti iš baisaus lapino nagų. Baisi smarvė sklindanti nuo vyro dar labiau baugino. Vilintas apsivėmė išpurvindamas „Lapino“ kelnes. Tai įsiutino vyrą. Atstumtas vaikas pargriuvo. Vyras sudejavo su pasišlykštėjimu pačiupinėjęs šlapius vemalus ant kelnių. Susilenkė ir pats apsivėmė. Arnoldas bijodamas, bet pratės prie girtuoklių, nes jo tėvas buvo asocialus, sviedė į vyrą padegtus pagalius. Žiežirbos pasklido po patalpą. Vaikai sukliko. Žiežirbos apakino Čarlį. Kai britas atsitokėjo patalpoje buvo tylu. Joje vaikų neliko nei kvapo, o „lapino“ smarvė buvo justi dar pora dienų.

Bičiuliai

Nelaimingas žmogysta parku judėjo į miesto šiaurinę pusę. Ten buvo viežbūtis kuriame jis buvo apsistojęs. Išsikvietė taksį ekipažą, bet vairuotojas atsisakė nuvežti, net už didelius pinigus, nes nelaimingas buvo labai purvinas. Kol žmogus krapštė pinigus, kuriais norėjo sugundyti vairuotoją taksi nuvažiavo. Neviltis ir egzitencinis pyktis maišė mintis. Priėjęs prūdą pasuko link tiltelio kuris skyrė kelis dirbtinius telkinius. Senyvi žmonės baimingai traugdavosi Britui iš kelio, o jauni šaipydavosi. Keli padyke paaugliai metė į nugarą pagalį. Susidūręs su socialine atskirtis Čarlis nuliūdo. Apmaudas užspaudė gerklę. Nuoskauda ir pažeminimas trumpam pakirto savivertę. Vyras persivertė per tiltelio porankius ir įšoko į prūdą. Vandens toje vietoje buvo iki juosmens, tan nusiskandinti nepavyko. Išsitiesė. Močiutės pradėjo keikti. Vaikai šaukė kaip padūkę erzindami žmogų. Vanduo tekėjo nuo galvos. Šaltis ir drėgmė pažadino norą gyventi. Nubrido į krantą. Kelis kartus suklupo ir panėrė purviname vandenyje. Krante pagyvenęs vyras plaukiką sučiupo.
Ką darei vandenyje? Sakyk teisybę, rupuže. – Purtė jį už peties vyrukas.
Karosus gaudei? – Šūktelėjo pašaipiai kitas senelis.
Nusiprausti norėjau. – Atsakė britas.
Nemeluok. Prigerti ketinai?
Norėčiau išgerti. – Prisipažino Čarlis. Vaikai ir močiutės apsupo keistuolį.
Aš jį pažystų, jis man davė 10 rublių. – Pasakė vargdienis prieidamas arčiau. – Dėde, atsimeni mane?
A... – Išlemeno britas, apžiūrėjęs vargetą. Pamanė, kad bus naudingiau, jei prisipažins. – Taip, atsimenu. Gal gali padėti iš čia ištrūkti.
Tai aišku, dėde. Eime pas mano draugą. Jis tau sausus rūbus parūpins. – Čarlis buvo paleistas. Nužingsniavo paskui šlubuojantį jaunuolį, pašaipių vaikų lydimas.
Nekreipk į juos dėmesio. Jie dar maži, nesupranta, kad skaudina. O kei nustoji erzintis, dėl vaikiškų pašaipų, tai ir nustoja širdį skaudėti. Pripranta šuo kariamas, taip... ir.. Pripratau, vadinasi. – Jaunuolis susipainiojo mintyse. Nutraukęs kalbą žingsniavo tarsi pasišokinėdamas, pritūpdamas. Po keliolikos minučių pasiekė privačių namų kvartalą. Priėjo apleistą sklypą.
Čia. Tikiuosi „teatralas“ namuose. Viską išmano apie teatrą. Net spektaklį galėtų pastatyti. Ir suvaidinti... Jis dirba teatre scenos darbininku. Atlyginimas kuklus, tad gevena taip pat kukliai. Bet geros širdies vyrukas. Padeda tokiems debilams kaip aš, ir tau padės. Stasį, ar esi namuose?
Kokie velniai tave nešioja. – Atsiliepė spiegiančiu tenoru iš vidaus. – Kas ten, su tavimi? Vėl kokią valkatą atvilkai?
Ne, tai padorus dėdė. Kalba su akcentu, bet šiap neblogas. Padėk jam. Jis iš anglijos, angliškai kalbėti moka. – Teatralas iškišo galvą pro sudaužytą langą. Iprisimerkęs tyrinėjo britą.
Kas tu?
Čiarlis Dikensas, sere.
A, tu... Ar tu rašytojas?
Britas pamastė, po atsakė teigiamai.
O, tada užeik. Pas mane dar nebuvo plunksnagaužių svečiuose. Kodėl tu šlapias?
Vaikai užpuolė ir ėstūmė į prūdą... parke. – Už „rašytoją“ atsakė jaunasis vargdienis.
Supratau... Užeikite.
Teatralas suplyšusių drabužių krūvoje atrado apdarus, kurie tiko nelaimeliui.
Ar gali nubėgti į parduotuvę ir nupirkti viskio? – Kreipėsi rašytojas į jaunuolį.
Nušlubuočiau, bet už kokius šašus aš nupirksiu?
Imk dvidešimt rublių. Nupirk patį geriausią... – Čiarlis padavė kupiūrą šlubiui. Jis apsidžiaugęs nustriksėjo į parduotuvę.
Kaip atsidūrei Lietuvoje?
Šiauliuose yra gamykla, ten tokį biznį darome.
A...
O dar knygas rašote?
Ne, biznis atima visas jėgas, laiką ir talentą.
Vat kaip. Liūdna. Neblogų knygelių esi prirašęs. Skaičiau... Ne neskaičiau, teatre pjesė pastatė, pagal jūsų romaną. Neblogas spektaklis. Apie berniukus kišenvagius. Tiks Oliveris pagrindinis personažas. Baisus akiplėša. Mafijos vadovas. Apiplėšė tokį bukinistą ir dar tokią seną damą. Toks mažas, o toks negeras. Intrigantas. Gerą vaizduotę turite, kad tokias idomias istorijas rašinėjot.
Torėjau, kai buvau jaunas, brangusis. Dabar pasenau. Atbukau. Pinigai pasiglemžė mano siela. O laimės netekau.
Suprantu. – Po kelių minučių grįžo jaunuolis su aukoholiu. Nupirko tris butelius pigiausios degtinės. Rašytojas buvo nepatenkintas. Bet sutiko išgerti vieną stiklinę, kad sušiltų ir žarnyną pravalytų. Po stiklinės išgėrė dar stiklinę. Po valandos tryjulė dainuodama nužingsniavo iki parduotuvės ir nusipirko viskio du butelius. Nuėjo į skverą. Be užkandos, tiesiai iš butelių ištuštino viskį.
Saldus kaip medus. – Džiūgavo šlubius.
Netikras vis... kisvis. Fals... fasl... Fa... Falsssifffikatas... O. – Įvertino britas. Rašytojo sąmonė aptemo. Atsipeikėjo kai jūros vėjas pūtė pagautus, nuo bangų keterų, lašelius į veidą. Nustebęs apsidairė. Šalia susirietęs teatralas. Apsikabinęs kelius. Snaudė. Sėdėjo prie atviros jūros, netoli šiaurinio molo. Atplaukė valtis ir atitempė tinklus. Vyras išoko iš valties ir nuskubėjo į kopas. Iš ten atitempė trosą. Įbrido iki juosmens į Baltiją. Prikabino tinklus. Pasigirdo dizelinio variklio birbimas. Trosas įsitempė vilkdamas į krantą tinklus ir laimikį juose. Priėjo šlubius ir pranešė žinią, kad kai šie vyrai baigs darbą, galės tėsti puotą pas juos garaže. Britas išsitiesė ant smėlio ir užsnūdo.
Pigaus rusišoko popso muzika pažadino rašytoją. Atsidusęs apžiūrėjo patalpą. Platus, privataus namo garažas. Ant tinklų susėdę vyrai ir moterys. Visi linksmi ir vulgarūs. Vyrai ne džentelmenai, o moterys ne ledi. Pavargę nuo darbo ir nepritekliaus žmogystos. Apsvaigę linkminosi grubiai, nedorai juokaudami. Žuvies kvapas rietė nosį. Čarlis užsinorėjo išgerį, kad nuramintų kylantį šleikštulį. Jį pavaišino pigiu alumi. Po kelių minučių girtuokliavimo sąmonė pasišlykštėjusi paliko girtą gyvūlį.
Britas girdi juoką, tik nesupranta, ar sapnuoją, ar tai realu. Po akimirkos prieš akis išdygsta pagyvenusios, riebios čigonės veidas. Čiarlis apkabinęs per liemenį bando pabuočiuotį moterį. Ji veržiasi iš girtuoklio glėbio. Juokiasi pilna burna, įžuliai ir vulgariai. Vaizdas išnyksta. Tamsa apglėbia iškanintą sąmoningumą. Po to atsibudo anksti ryta. Drėgmė ir šaltis persmelkė iki kaulų. Atsimerkęs išvydo žalią veję. Alaus butelys rankoje... Skaudėjo galvą ir veidą. Sunku kvėpuoti. Atikosejo ir išspjovė krešulį kraujo. Nustebęs atsisėdo. Apsidairė. Trūksta vieno bato ir striukės. Pasičiupinėjęs nerado, piniginės ir dokumentų. Vargšelis pabudo šalia didelio prekybos centro. Pietinėje miesto dalyje. Nusišliuostė nosį, kažkas trugdė kvėpuoti. Šnervės užkimštos. Pajudinęs nosį suaimanavo. Jį keistai prigludusi prie dešinio skuosto ir baisiai skauda. Kažkas ją sulaužė, o gal pats virsdamas priplojo prie gridinio? Po lūpa buvo kraujo krešuliai, tarsi žežė drebučiai.
Gelbėkit. Oi... – Negarsiai suaimanavo britas.

Batai

Pasaulyje didžioji dalis žmonių gyvena kukliai, o gal net skurdžiai (lyginant su išsivysčiusiomis šalimis). Nepaisant socialinės padėties laimės jausmas visiems pasiekiamas. Išminčiai sako, kad žmogaus gyvenimas pripyldytas rūpesčių ir nusivylimų. Kodėl jie moko to, kas iš pirmo žvilgsnio pagyvenusiam ir patyrusiam žmogui yra akivaizdu? Ne tam, kad konstatuotų faktą, o tam kad pamokytų išminties, kuri padės, iš dalies, įštverti likimo smūgius. Nusiimti rožinius akinius jau vaikystėje, padeda adekvačiai įvertinti esamus ir laukiančius sunkumus. Neskatinu būti pesimistu, tik nereikia idealizuoti šios sąlyginės realybės. Nors norisi paskęsti saldžioje fantazijoje, ir mėgautis įsivaizduota melodrama, bet joje daug melo, o realybėje dramatiškumo dar daugiau, nei tai gali išreikšti meno kūrinys. Tie kas šiuo metu yra gyvi, ir skaito šias eilutes, patariu, pasiruoškite priimti gyvenimo bėdas, jų yra ir bus. Remdamiesi gyvenimiška patirtimi spreskite problemas ir žinok, kad tu nežinai, kas tave padarys laimingu, o kas pražudys galiu pasakyti: nusikaltimai, jei juos pasirinksi. Čia nebūna išimčių. Tie kas pasuka nusižengimų keliu, gale ikris į duobę kurią savo rankomis kasė kitiems. Todėl būk sąžiningas.
Mano herojus Čiarlis, keliavo gyvenamų rajonų kiemas. Vargšelis nusiminė. Per nakrį šalna šerkšnu padengė miesto paviršių, todėl basomis keliauti sunku. Per kelias dienas jis atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Keliavo į miesto šiaurinę pusę. Žinojo, kad ten yra viežbūtis kuriame apsistojo, prieš kelias dienas. Pamiršo jo pavadinimą. Mobilaus telefono, dokumentų, pinigų neturėjo. Slinko suplušęs ir sužalotas. Iš sužalotos nosies neskubėdamas sunkėsi kraujas ir purvino baltinius. Britas nejautė lašančio kraujo, nes veidas nutirpęs, tarsi nušalęs nesiuntė smegenims aiškių impulsų. Suprastėjusi rega ir orentacija vedė kur pakliuvo. Prie šiukšlių konteinerių pastebėjo kelis paliktus maišelius su tekstile. Savimeilė neleido prieiti ir pasiimti maišelių.
Aš ne benamis. Aš turtingas ir gerbiamas britas. – Tikino save.
Bet tai gali būti naudinga. – Tai kalbėjo vidinis balsas.
Ne, man gėda. Raustis po šiukšlines, tokio statuso žmogui?
Jei nesirausi, galą gausi.
Geriau mirtis nei pažeminimas. – Ginčydamasis su savimi britas prisiartino prie konteinerio. Apsidairė ar niekas nestebi. Čiupo maišelį ir nulėkė į šalį. Nuskubėjo už kelių daugiabučių namų. Atsisėdo žaidimų aikštelėje. Perplėšė ir iškratė turinį. Moteriškas megstinis, kelios palaidinukės ir sudetos vaikiškos kojinės. Megstiniu apsivyniojo basą koją ir nužingsniavo keikdamas likimą. Toks batas greit suplyšo. Prie šiūkšlių konteinero rado sportbačius. Nekompleksuodamas apsiavė. Nesugebėjęs prisitaikyti prie sąlygų britas neteko sveiko proto. Bumbėdamas ir grumodamas ėjo gatvėmis. Nubesigėdyjo savo išvaisdos. Nebekreipė dėmesio į pašaipius žvilgsnius ir įžulias piktavalių pastabas.
Berniuk, na palauk. Tu man... Na palauk. – Šūkčiodamas blaškėsi vargšelis. Po dviejų dienų britas surado kiemą kur gyveno Berniukas. Naktį palindo po laiptais. Šypsodamas užsnūdo.

Simptomai

Maudžiantis pilvo skausmas pilvo apačioje iškamavo Ellą. Moteris gulėdama verkė. Kelioms valandoms užsnūdo. Ryte atsikėlė pavargusi ir pikta. Pakilusi iš patalo apžiūrėjo patalynę. Susikrimtusi nusikeikė. Tyliai pravirko. Lėtai nuslinko į virtuvę. Atsigėrė stiklinę vandens. Dūsaudama nužlaiužę į vonios kambarį. Ieškojo nuskauminamųjų. Nurijusi kelias tabletes nepajuto palengvėjimo. Laukė, kol vaistai nuslopins varginantį, erzinantį maudulį. Po pusvalandžio nekubėdama apžiūrėjo patalynę. Ji buvo ištepta baltomis gleivėmis, kai kur matėsi rožinės demės.
Koks bjaurus kvapas. – Su apmaudu urzgė moteris. Tuolete padariusi reikmes pastebėjo, kad truputėli kraujo išsiskyrė iš tiesiosios žarnos. Siela sunerimo. Gailėdamasi savęs nuslinko į virtuvę. Mąstydama žiūrėjo pro langą. Mintys nelinksmos. Stipriai sukando dantis. Apatinė lūpa kilnojosi. Veido raumenys nervingai timčiojo. Išpurte vokai užsimerkė.
Mama, kas tau? – Paklausė Rūta. Ella nervingai pasisuko. Dukra su pižama baimingai stebėjo motiną.
Sergu. Labai sergu. – Atsakė motina ir pravirko.
Gal iškviesti daktarą?
Ne, nereikia. Aš pati nueisiu.
Kas atsitiko.
Skauda pilva, dukrele. Supranti? Labai kraujuoja. Ne ciklo metu... Išskyros vandeningos ir dvokiančios. Tai negerai. Tikriausiai mirsiu.
Nekalbėk taip. Nueik pas daktarą. – Rūta taip pat apsiverkė. Kelias minutes moterys verkė kartu. Apsikabinusios. Nurimusios užsikaitė arbatą. Motina guodėsi. Ella norė daug kalbėti. Atsikėlė Berniukas. Jis lakstė po kambarį ir žaidė nekreipdamas dėmesio į apsiverkusias moteris.
Berniuk, išvesk šunelį į lauką. Jam laikas pasivaikščioti. – Ramiu balsu įsakė mama.
Gerai, tik pavadėlį Džimiui užsek, aš bijau truputi, gali įkasti. – Atsiliepė vaikas.
Rūtele, padėk, užsek Džimiui pavadėlį.
Ar galėsiu ilgiau pasivaikščioti?
Ne.
Prašau.
Ne, Už 15 sugrįžk.
Mama, - kreipėsi Rūta, - Jis neturi laiko pojūčio. Jam 2 valandos žaidimo, tas pats kas 15 minučių vaikščiojimo. Geriau aš išvesiu.
Ne, pabūk su manimi. Man reikalinga tavo draugija. Jaučiuosi silpnai. Oi, vaistai pradėjo veikti. Nebeskauda.
Mama ką tau skauda? – Susirūpino sūnus.
Man nieko neskauda.
Eik į lauką. Greičiau, Džimis nerimsta. Žiūrėk, kaip jis nori į lauką. – Paragino sesuo.

Neužmušama pelė

Rinkdamas medžiagą apie šią istoriją dažnai susidurdavau su mintimi, kad mano gyvenime išdalies pasikartodavo aprašomi įvykiai. Netikėtai susidurdavau su šios istorijos liudininkais, kurie atskleisdavo savo požiūrį, net neįtardami, kad renku kaip mozaikos akmenukus ir stengiuosi sudelioti paveikslą, pilną įvykių eigą. Prieš metus mano namuose lankydavosi benamis. Daviau jam valgyti, o jis plepėjo. Pasakojo viską ką matė, išgyveno, girdėjo, mąstė. Dažnai jo pasakojimai buvo chaotiški. Blaškydavosi nuo minties, prie fakto atpasakojimo, tarp kurių nevisada išvelgdavau priežastinius ryšius. Jis plepėdavo, o aš dirbdavau savo darbus. Apsimesdavau, kad klausausi. Jei kokia pasakojimo detalė sudomindavo, tada paklausdavau, o jis patenkintas atsakydavo.
... 5 žmonės gyvena šalia tilto. – Pasakojo Andrius. Aš gaminau vakarienę. Skutau bulves. Andrius griaužė agurką. – Ten yra griuvėsiai. Bangų gatvėje. Tikriausiai ten buvo fabrikas. Dabar išliko tik 3 aukukštų namas. Antrame aukšte jie gyvena. Patys išsidavė. Nebūčiau pastebėjęs.
O tu kur miegi?
Aš pirmame aukšte. Dabar nešalta. Pagrindinis iš jų Saulius Bedarbis. Jis tą vietą padarė. Durys ir langai užmūryti. Į vidų nepateksi. Namo šeimininkas ir apsauga iki šiol nežino, kad viduje kažkas gyvena. Sualius pramušo nedidelė skylę, metro storumo sienoje. O sutempė į vidų lovas, patalynę. Skyle užremia lenta. Iš išorės nepamanytum, kad ten, kas nors gali įlysti. Saulius susirado panelę. Jie prieš 4 metus ten apsigyveno. Po to atėjo tos moters tėvas. Jis taip pat ten gyvena. Tėvukas visą dieną sėdi viduje ir saugo. Saulius ir panelė išeina išmetamos technikos ieškoti. Rastas radijas, magnetafonus, televizorius parduoda sendaikčių turguje. Viską prageria. Truputėli parneša maisto. Turi nusipirkę dujinę viryklę. Parsineša 5 litrų balioną su dujomis... Išverda maisto. Buvau ten praėjusiais metais. Norėjau, pernakvoti, bet baisai smirda. Patalpa nevedinama. Užmuryta. Saulius grindyse pramušo skylę, net pila fekalijas. Pirmame aukšte susidarė didžiulė išmatų krūva. Pastato šeimininkas niekaip negali suprasti iš kur ši krūva išdygo. Pirmo aukšto laungus užmūrijo, o įėjimą užrėmė dideliu betono gabalu. Nusamdė traktorių ir pristūmė. Pats mačiau.
O kur tu miegi?
Pimame aukšte.
Tai sakei, kad pirmą aukštą užrėmė?..
Aš kitoje vietoje miegu. Po laiptais yra toks kambariukas. Ten susinešiau laikraščius ir kartono. Užsikloju su paklode.
Įdomu. Galiu padovanoti miegmaišį.
Neblogai būtų... – Nuėjau į vaikų kambarį. Pasiknisęs spintoje radau du senus miegmaišius.
Ar pagalvę turi?
Turiu, nereikia. – Grįžome į virtuvę. Padariau benamiui arbatos. G tuo metu ruošiau tešlą chalai. – Ten vaikai ateina.
Kokie?
Iš „mokyklos“ rajono. Miegojau, o jie į duris daužė. Pabudau. Išsigandau. Iškišu galvą žiūriu vaikai stovi. „Ko baladojatės“, klausiu. „Pažadinti tave norėjome“, atsako. Jie atnešė man valgyti. Kai pavalgiau, paprašė, kad nupirkčiau cigarečių. Dave sutaupytus pinigus. Taip jie darydavo... Man atnešdavo maisto ir prašydavo, kad nupirkčiau cigarečiu ir aukocholio. Pats jauniausias buvo 8 metų vaikas. Traugdavo kaip kaminas...
Ar nori pomidorą suvalgyti? – Nutraukiau jį.
Noriu, vieną pomidorą. – Daviau du. Neskubėdamas suvalgė. - ... Ten gyveno dar du jaunuoliai. Su tuo Sauliumi Benamiu. Jie dirbantys. Žadėjo išsinuomuoti butą, bet vis dar gyvena griūvesiuose. Tikriausiai kažkas neišeina... Vienas dirba „Begoje“, krovėju. Maišus po 50 kg. į vagoną turi, iki lubų sukrauti. O antras dirba „Čili pica“, picų kepėju.
Šalia tų griuvėsiu yra dar kiti, kitoje kelio pusėje. Ar žinai.
Žinau. – Šiek tiek sutrikęs atsakė Andrius.
Ar ten kas gyvena?
Ne. Ten nėra galimybių. Viskas sugriauta. Eidamas gali į rūsį įkristi. Dabar ten vikas apaugę medžiais. Atrodo kaip džiunglėse.
Ten yra viena patalpa išlikusi. Ar įmanoma ten gyventi?
Ne. Ten pralyja kiauriai. Tame namuke slėpdavau savo drabužius ir batus, kuriuos rasdavauprie konteinerių. Bet dabar negaliu ten patekti, nes prieš metus su puse, po to kaip ten rado nužudytą vaiką, teritorijos savininkas užkalė langus ir duris.
O apie vaiko nužudymą ką nors žinai?
Nu kažką.
Ar tiesa žmonės kalba, kad vaikeliui pirštus nukandžijojo?
Apie pirštus nežinau. Žinau, kad berniuko šunį užmušo su akmeniu ir suėdė kažkoks beprotis, o Berniukas bėgdamas įkrito į rūsį. Ten tokios skylės yra. Skliautas išgriuvęs. Atrodo, kad eini per lauką, jei žioplinėsi gali į požiemį nugarmėti. Tada buvo pavasaris. Todėl daug drėgmės susikaupė sklepe. Berniukas įkrito ir nuskendo. Aš taip pat nuskesčiau, nes plaukti neišmokau... Mačiau, kaip milicininkai su šunimis po griuvėsius vaikštinėjo. Sugavo senį - beprotį, o paskui ir vaiką ištraukė. – Išgirdęs šį pasakojimą nuėjau į kambarį. Ant kelių lapų užsirašiau trumpą konspektą. Andrius kalbėjo toliau. Kai grįžau į virtuvę jis pasakojo apie Sauliaus Benamio būstą. – ... Iš pradžių ten buvo daug pelių. Krebždėdavo, lakstydavo sienomis. Parsivedė du katinus. Per dvi dienas visas išgaudė. Tik viena liko. Ten storos sienos. Ji turi savo urvelių tinklą. Laksto lubomis, sienomis, po grindimis. Katinai nemoka jos pagauti. Nuodų ji neėda. Žmonės tykojo su lazdomis, bet nepavyksta pagauti. Nuo spastų skrudintus lašinius nugriaužia. Niekas negali jos nužudyti. Neužmušama pelė. Taip ją visi gyventojai vadina. Naktį pradeda krebždėti: ”o neužmušama pelė, atėjo... “

Nežinomų benkartų keista mirtis.

Priverstas nutraukti pasakojimą. Rytoj išvažiuoju iš Lietuvos. Tikriausiai, niekada čia negrįšiu. Todėl keliais žodžiais papasakosiu, kas nutiko istorijos veikėjams.
Berniukui žuvus Ellos sveikata pablogėjo, po 4 mėnesių ji mirė nuo vėžio. Rūta paveldėjo turtą. Nuėjo pas advokata, kad sutvarkytų dokumentus dėl paveldėjimo. Rūta buvo daili panelė. Ją egoistine meilę pamilo advokato padejėjas. Jis stengėsi įkalbėtį merginą tapti jo meiluže. Rūta, tuo metu buvo susižadėjusi su kitu vyru. Moteris išliko dora. Nepasidavė vilionėms. Puse metų advokato padėjėjas persekiojo. Supratęs, kad Rūta nepasiduos. Ėmėsi drąstiškų priemonių. Apsimetęs Nidos miesto kultūros centro direktore, cypiančiu falcetu, paprašė atvykti į Nidą ir susitarti dėl koncerto. Mergina nuvažiavo į Nidą ir buvo nušauta. Advokato padejėjas paskambino Rūtos jaunikiui ir taip pat paprašė atvykti į Nidą.
Atvažiuokite į Nidą. – Kreipėsi padėjėjas.
O kam? – Nustebo jaunikis.
Pasiimti savo Rūtos.
Rūta sakė, kad pati grįš. Kas nutiko? – Advokato padėjėjas nutraukė telefoninį ryšį. Ketino nušauti jaunikį, bet... Padėjęs ragelė nusišovė.
... Čarlis pateko į beprotnamį. Jis visiems pasakojo, kad yra lapinas. Kad tokių kaip jis yra daugiau. Kad juos vienija „benkarto“ religija.
Tokios religijos nežinau. – Atsakė daktaras.
Ką? – Nustebo britas. – Tikrai žinai. Tu esi benkartizmo išpažinėjas.
Nesuprantu, kuo remiantis tai teigiate.
Tu krikščionis?
Taip.
Nu va.
Ką turite omenyje taip sakydamas?
Tu tiki, kad benkartas yra sukūrė pasaulį. Prieš kurybos aktą nebuvo materijos, nebuvo erdvės, nebuvo laiko dimensijos. Visi šie parametrai sukurti. Sutinkate?
Gal.
Būk sąžiningas. Nesuk prieš seną lapiną uodegos. Aš beprotis, bet ne kvailys. Tas kas sukūrė, materiją, erdvę ir laiką yra nematerija, ne erdvė, ne laikas. O benkartas buvo materialus, užemė erdvę, ir egzistavo laike. Visi šie prarametrai apribojo jo egzistavimą, ir buvo jo aksidentai. Vadinasi, benkartas negali būti pasaulio kurėju ir valdovu.
Manau, kad tikrai esate beprotis.
Visa heleniška civilizacija yra beprotiška. Aš neišimtis. – Papasakojau, atkarpėlę iš brito pasikalbėjimų su daktaru. Lapinų draugijos nariai sužinojo, kad Čarlis atvirai pasakoja paslaptys... Todėl po kelių savaičių britas nušoko nuo laiptų ir užsimušė. Tai oficali versija. Man žinoma, kad jį nustūmė, specialiai tokiems darbams apmokytas žmogus.
... Keistas sutapimas, visi šie mirę žmonės buvo niekam nežinomi benkartai...

Anna Votekova

Jofei piršlys pasiūlė susitikti su moterimi. Gal pavyks sukūrti šeima. Jis sako: manau, kad ji tau tiks. Išmintinga ir simpatiška. Jofe nenoriai sutiko nueiti į pasymatymą. Už kelių savaičių reikia eiti į jūrą, pradėti rimtus santykius tokiomis aplinkybėmis nedera. Bet palūžo piršlio ikalbinėjamas. Sutiko 38 metų moterį. Ji buvo pienistė iš Bratislavos. Atvyko gyventi į Lietuvą prieš keletą metų. Sukūrė, šeimą. Gimė keli berniukai. Po to vyras pražuvo jūroje...
Jums patinka Skriabinas? – Paklausė Annos Jofe. Norėjo parodyti, kad jis žino kelis rusų klasikus.
Žinoma. Jūsų krašte dažnai atlieka rūsų kompozitorius.
O jus ne?
Slovakijoje pianistai dažniausiai groja Šopeno ir Listo muzika. Čia idomiau. – Užsimegė pokalbis. Anna buvo tikrai simpatiška. Protinga ir išmintinga moteris. Jie susitiko dar kelis kartus ir nusprendė, kad abu tinka vienas kitam sąntuokai sukurti. Pranešė piršliui. Jis apsidžiaugė.
Pagaliau, radau tau porą. – Džiaugėsi piršlys.
... Jofei reikėjo eiti į jūrą. Tuoktuves nusprendė padaryti po pusės metų, kai Jofe grįš. Dvi dienas prieš išsiskiriant pora vaikštinėjo prie jūros. Aptarinėjo techninius klausymus. Viską aptarė. Nepastebėjo kaip papludimys ištuštėjo ir nusileido saulė. Anna Voitekova apkabino vyrą. Švelnios rankos glamonėjo sutrikusį Jofę. Vyro širdis plakė stipriau. Juto dusulį ir aistros proverži. Po keliu sekundžių Anna apsinuogino. Jos dailus stotas paralyžavo dėmesį.
Minutėlę... – Dusdamas sušnibždėjo vyras.
Kas nutiko.
Mes dar nevedę... Nederėtų suteršti... Mums negalima.
Kodėl tu juk mano vyras, o aš tavo žmona.
Dar ne... Taip negalima. – Jofė švelniai atstūmė moterį.
Aš tau nepatinku?
Tu labai daili, graži, patraukli ir moteriška, bet... Tu dar man nežmona...
Tai tik formalumas.
Duok minutėlę atsitokėti. Prašau. - Vyras nužingsniavo jūros link. Įbrido iki kelių. Apsiprausė veidą. Moteris įsižeidusi apsirengė. Supykusi dvejojo, kaip pasielgti. „Negaliu grįžti į krantą“, mąstė Jofė. Jis pajuto, kad jei sugrįš nesugebės atsispirti nuostabiam kūnui. O pasiduoti neleido gyvenimiška patirtis. Jis suprato, kad ši moteris ne jam skirta. Jam nereikia meilužės, jam reikia žmonos. Vyras nusiyrė į jūrą. Nuplaukė toli nuo kranto. Anna Voitekova šaukė išsigandusi. Maldavo, kad pakvaišęs vyras sugrįštu. Bet Jofė negrįžo, pasuko link pietų pusės. Neskubėdamas plaukė puse valandos. Paskui grįžo į krantą. Jis buvo tuščias. Pestute grįžo namo. Persirengė. Susikrovė lagaminus. Pasiruošė darbui jūroje... Grįžo po pusės metų. Anna Voitekova jau buvo ištekėjusi. Jofė susirado kuklią daugiavaikę, išsiskyrusią moterį. Jos vardas Chava. Pamilo ją ir jos vaikus. Kartu gyvena darniai. Kartais susipyksta, bet konfliktas ilgai netrunka. Abu stengiasi išlaikyti gerus šeimyninius santykius.