Penktas numirėlis arba mirtis ant sviesto

Ignas prisėda  Kuizų vienkiemio, dunksančio netoli miesto, virtuvėje. Akistatoje su koklių krosnimi, prie kurios rikiuojasi aliuminiai pieno bidonai ir sviesto muštuvė.  Sodybos savininkė Zosė išbarška su kibirais pamelžti juodmargės.  Už bidonų rikiuojasi tušti buteliai. Ant virtuvinės spintelės nugertas viskis.  Ignas  griebia  peilį ir ima tepti sviestu pyrago riekę...
  ... Šeštojo dešimtmečio vidury, šaltą sausio vakarą Ignas atsirakino Vilniaus  gatvės du šimtai septyniasdešimt  ketvirto namo  palėpę, peržengė neaukštą molio plytų atramą, ant kurios laikėsi stiklo vata apvynioti šildymo vamzdžiai,  prisitraukė taburetę po stoglangiu, užsilipo, atidarė tinklu apipintą langelį ir  vidun suleido balandžius. Paukščiai klusniai suskrido į jiems skirtą, vieliniu tinklu atitvertą patalpą.  Instinktas balandžius vedė prie nuolat paliekamų duonos trupinių. Ignas prisėdo. Susirado dėžutę su senom fotografijom, žurnalais.. Prieš karą Vilniaus gatvėje toje pat  vietoje stovėjo redakcijos pastatas. Vokiečiams traukiantis, po bombardavimų liko griuvėsių krūva.  Tarpukario redakcijos likučius  nustumdė ir pastatė  naują namą, trijų aukštų su mansarda. Socialistinė architektūra,  primesta  iš sovietinės Rusijos. Vaikis iš slėptuvės  išsitraukė kelis apdegusius vokiškus žurnalus, kuriuos nugvelbė per didijį knygų deginimą prie Salduvės pilkapio.
̶ Vokiški pastatai, Bauhauso stiliaus, kur kas gražesni, ̶  nusprendė. Staiga sukluso. Ausys skyrė kitas vibracijas, nei sparnų plazdenimas. Pakilęs pradėjo slinkti link garsų skleidžiamo šaltinio. Atsargiai kilnojo kojas per atremtus į perdengimą metalinius vamzdžius, slapstydamasis už medinių stogo statramsčių, už palėpėn išneštų senų baldų ir buitinių rakandų.  Patalpos gale, šalia  nenaudojamos priešgaisrinės  laiptinės mūro pro plyšį, Ignas pamatė autobusų konduktorę Martą, gyvenančią trečiame aukšte. Šalia jos, ant palėpėje susidariusio sluoksnio iš balandžių išmatų ir kitų smulkių atliekų patiestas čiužinys, o iš po apkloto lenda išblyškusios šviesiaplaukės galva.
̶  Gerda, dar pakentėk, vaikeli, ieškom tavo giminių. Pastorius paliko kelis adresus, jau bando per pažįstamus Vokietijoje,  ̶  kalbėjo Marta nepažįstamajai.
̶  Ar kirche dar stovi? Kur dėdė? 
Toliau moterys prašneko vokiškai. Ignas suprato tik du žodžius Got  ir   Kirke. Susižavėjęs žiūrėjo į merginą. Kaip dievaitė  iš filmo kažkada regėto,, Kapitolijuje“. Bet dievaitė prabilo  žmogišku balsu:
̶  Norėčiau batono su sviestu.
Paprastas žmogiškas merginos noras gražino Igną realybėn.
̶  Tai gi čia liuteronų bažnyčios pastoriaus giminaitė, besislapstanti nuo sovietų valdžios, ̶  dingtelėjo vaikiui.
Kiemuose sklido kalbos, kad  netoliese esančioje Baltijoje⃰  lankosi dvi moterys, odiniais lietpalčiais, tyliai pravardžiuojamos Spyčka ir Machorka.  Už pranešimus apie valdžiai nepalankius asmenis, jos neblogai atsilygina pranešėjui. Igną užvaldė godumas, ne godumas, o tiesiog gyvybiškai būtini poreikiai. Batai kiauri, kelnės vieni draiskalai, gal ir dviračiui tos Spyčkės nepagailėtų. O tokių Gerdų, bus šimtai, gyvenimas prieš akis.
  Dar kiek padvejojęs,  Ignas patykojo prie Baltijos Zelmos ir viską jai išpasakojo. Jau už valandos į Ramunės⃰⃰ ⃰    kiemą įsuko milicijos gazikas, nepraėjo nė dvidešimt minučių, kaip Gerda markstydamasi nuo saulės ir sniego už parankių tempiama dviejų uniformuotų vyrų kraunama  mašinon. Iš merginos palto kišenės iškrito gniutulas sviesto. Milicininkas juodai vaksuotu aulinio bato kulnu sviestą įtrynė į sniegą.  Vaizdas prikaustė Igną:
̶  Sviestas verkia, ̶  suvebleno nuleidęs galvą.
Šypsodamasi priėjo  Zelma, pavadino vaikį į bromą:
̶  Niū kamsamolcas, ką nosį pakabinai. Še tau šiokoladas ir červoncas, ̶  tiesdama vaikinui banknotą ir šokoladą vaipėsi Zelma. Ignas paėmė atlygį. Atsitiktiniai praeiviai,  pakliuvę  į veiksmo vietą,  spartino žingsnį, spruko neatsigręždami. Neužilgo greitoji išvežė Martą.
  Ignas tą pačią dieną išvyko iš Šiaulių į Kuršėnus pas dėdę mokytis santechniko amato. Ilgainiui tapo geru meistru,  bet Šiauliuose  dirbti atsisakydavo,  kad ir už didelius pinigus.  Pinigų vyrui netrūko, netrūko ir moterų, tik pastovios neturėjo, o apie šeimą nė kalbų...
  ... Šiandien  Ignas sėdi Zosės virtuvėje,  gurkšnoja  brangų viskį, stebi kaip iš sūrmaišių laša išrūgos į bidonus. Zosė atlekia  iš lauko, skubiai ant medinio suolo išdėlioja gabalus sviesto ir vėl trinkteli durimis. Ignas iki dugno išlenkia viskio stiklinę, suklumpa ir griūna veidu į sviestą. Zosė, apsidirbusi laukuose, grįžta vidun,  atsargiai perlipa snaudžiančio vyro kūną. Įsipila viskio ir nueina  snustelėti ant sofos. Po kelių valandų atsibunda. Ignas vis miega. Atsargiai perlipus, išeina  laukan, nuskina obuolius ir grįžta. Ignas guli kaip gulėjęs. Atsargiai pajudina, nė krust. Atverčia.
̶  Jėzau Marija, nagai pamėlynavę! ̶  pradeda klykti. Kiek atsipeikėjus iškviečia greitąją. Vyrui konstatuoja širdies  nepakankamumą. Veidas ir priekinė kūno dalis išterlinta sviestu nemaloniai dvokia. Rodosi, kad nabašnikas buvo pasiruošęs suvalgyti visą šeimininkės sviesto  partiją.


Baltijoje⃰  - pagrindinis pokario Šiaulių restoranas
Ramunės⃰⃰ ⃰  - pokario maisto prekių parduotuvė netoli minėto restorano