Mergaitė

Ji stovėjo tamsoje ir žiūrėjo pro langą. Gelsva šviesa krito ant kiemo, namų, medžių... Bėgti ar nebėgti – vis sukosi galvoje. Jei bėgti, tai kur?.. Pasislėpti mieste po tiltu ir gyventi? Policija suras. Išvažiuoti į kaimą?.. Kai mama nuvažiuos ten ir suradusi parsiveš į namus bus tik dar blogiau. Gaus pylos už tai, kad bėgo ir dar, kiekvieną kartą prikaišios ir pridės bausmių už tokį įvykį. Ne, nebėgs. Nuspręsta.
Mergaitė tyliai įslinko į lovą ir užmigo.

Apima baimė. Jei esi kitame kambaryje ir nematai veido, tai pirmiausia klausaisi kalbos, po to atsargiai ateini ir pasižiūri į akis. Jei kalba rišli ir akys šviesios, vadinasi blaivas, tada gali ramiai užsiimti savo veikla. Jei priešingai – stengiesi nesipainioti po kojomis, nes gresia gauti pylos. Sėdi tyliai kambaryje ir drebi. Ir taip kasdien. Ką ten kalbėti apie pamokų ruošą ir nerūpestingą vaikystę... Tėtis geria ir negalima niekam to sakyti. Nes tai gėda. Ir pagalbos jokios. Despotas, įtampa, smurtas... Mergaitei net nekyla mintis, kad gali sulaukti pagalbos. Taip yra ir tai reikia ištverti. Kol užaugs.
Mokykla. Ir ten nėra ramybės.
- Kodėl neatsinešei priemonių darbeliams?! – pasigirsta griežtas mokytojos balsas.
Tyla. Negi sakysi, kad mama neturi... Mergaitė nuleidžia galvą. Ne, ji neprašys mamos, nes jai bus papildomi rūpesčiai, o jų ir taip gana. Kitą kartą mergaitė vėl neturės papildomų priemonių darbeliams...
- Pakartok, kada reikia ateiti į mokyklą! – klausia vienos stovint visai klasei.
Taip, vakar sumaišė laiką ir atėjo tik į pamokų pabaigą. Ir tai buvo vienintelė tokia diena. Neatsako nieko. Ir taip patyčių gana. Paskui mokytoją seka ir vaikai.
Taip ir slenka dienos – nuo vienos kankynės prie kitos. Stresas, įtampa kaip karuselėje supa nuo vienos ribos prie kitos. Atgaiva? Tokio dalyko nėra, bent jau per mokslo metus.
Vasara. O taip, vasara! Į kaimą, kai tik išleidžia tėvai! Ten ramu, ten galima džiaugtis, žaisti, skaityti knygas. Ten gyvena močiutė ir teta, yra visokių gyvūnų, ateina kaimynai. Gyvenimas paprastas ir džiaugsmingas. Pasimiršta namai, mokykla, visokios negandos. Į klausimus apie mokyklą ir gyvenimą namuose jau seniai išmokta atsakyti vienu paprastu žodžiu:,, Gerai“, ir viskas, toliau ramu, niekas nieko daugiau neklaus.
Blogiau kai atvažiuoja į kaimą tėtis. Žinoma, galima pasislėpti prie močiutės. Bet, kai kviečia, turi ateiti.
Tiesiog puiku kai yra šitiek daug erdvės! Kitame kiemo gale ar laukuose nesigirdi besiginčijančių balsų, nereikia stengtis būti ramiai ir tyliai. Gali žaisti, svajoti, būti laisva... Laisva...
Kaime galima klausytis kaip močiutė pusbalsiu skaito laikraštį (nes kitaip negirdi ką skaito). Gali nuvažiuoti į kaimelio parduotuvę nupirkti maisto, pabendrauti su žmonėmis, kurie vieni kitus pažįsta, sveikinasi. Ir visai ne gėda pasakyti kieno esi anūkė.
Bet... vasara ir atostogos turi pabaigą. Vėl viskas apsisuka kai mergaitė grįžta į namus: miestas, gryno oro stoka, suspausta erdvė, tėvai. Įtampa. Net pirma meilė nebuvo svarbesnė už pragarą namuose. Gali jaustis beveik laimingiausiu žmogumi pasaulyje, bet tik tol, kol neatsiduria prie buto durų. Tada klauso. Ar girdisi mamos balsas? Jei atsakymas teigiamas – problema išspręsta. Gynėja ir ramybės nešėja yra. O jei ne... Sukalba maldą, sukaupia drąsą ir atveria duris. Po to viskas tęsiasi lyg nuspaudus mygtuką: įtampa, keiksmai, pamokų ruoša, kurios metu bijo išsitraukti knygą (gali pasipilti smūgių rykšte kruša), nes blogai mokosi... O tiksliau – nėra sąlygų mokytis. Ji bijo tėčio, trokšta jo mirties, nes tada ateitų į namus ramybė. Kaip ir tais retais atvejais kai tėčio nėra. Vis dėlto, labiausiai išsigando kai tėtis, trenkęs mamai į veidą, uždarė prieš ją duris. Kurį laiką neįleido jos į namus. Arba, kai grįždama iš mokyklos sutiko mamą su seserimi, išeinančias į  bažnyčią. Tada mama liepė grįžti į namus tik trumpam – pasidėti kuprinę ir ateiti pas jas. Tačiau tai buvo neįmanoma. Tėtis pasiuto pamatęs, kad išeina. Nors pasakė, kad eina į tualetą lauke, nepatikėjo. Rėkė, pastūmė ją, neišleido... ji jau nieko nebegalvojo, nei kas bus, nei kaip ištrūkti, tik laukė, kol viskas baigsis.

Nuspausto mygtuko kasdienybę sutrikdė nelauktas įvykis – mamą apniko ligos. Mergaitė beveik kasdien kviesdavo greitąją med. pagalbą, kol vieną dieną mama išvyko. Ligoninė tolimame mieste, tyrimai, operacija... Viskas užtrunka. Mergaitė rūpinasi šeima ir už tėtį, ir už mamą, nes tėtis negali. Taip ji įsivardina. Stengiasi iš visų jėgų, pavargsta, bet eina toliau nesulaikoma. Niekas net neįtaria ką jai tenka ištverti. Mokykloje, kaip visada, tyli rami. Tik vieną sykį visos naštos prislėgta sustoja ir pažvelgia pro langą... Šį kartą diena... ir jau prabėgo daug metų. Ir skausmas – žymiai stipresnis. Darosi neįmanoma pakelti. Kodėl ji turi visa tai nešti viena ir nėra suaugusiojo į kurį galėtų atsiremti? Brolis pirmokas, sesė dvylikos ir tėvas, girtas. Apsipirkti, gaminti maistą, lopyti brolio drabužius, išleisti į mokyklą ir pavaduoti mamą darbe. Tiesa, dar mokytis. Visko per daug. Taškas. Baigta. Ji viena. Ir daugiau nieko.  Ir vienintelė išeitis – savižudybė. Taip. Tai geriausia. Akimirkai atsiranda paguoda ir gimsta viltis, kad viskas baigsis. Nusižudys.
Akys apsipila ašaromis... Ir visgi ne. Ji negali to padaryti. Mama, sesė, brolis... jie ir taip kenčia nuo girto tėvo, o čia dar prisidėtų kančia, kad jos nebėra. Ne. Ji liks gyventi dėl jų, kad jų dar labiau neskaudintų. Nes labai myli... Nesvarbu kiek laiko reiks laukti, ji ištvers. Kad tik mama nemirtų.

Graži saulėta diena dar labiau nušvito, kai grįžusi iš mokyklos pamatė mamą. Gulinčią, dar labai sergančią, išvargusią nuo kelionės ir ligos, bet vis dėlto, namuose. Džiaugsmas beribis. Ji sugrįžo dėl jų, dėl vaikų, dėl jos...