Rašyk
Eilės (68617)
Fantastika (2081)
Esė (1641)
Proza (9982)
Vaikams (2364)
Slam (54)
English (1044)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 32 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





sesė mėta sesė mėta

Laboratorija

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Rekomendavo: cerera


Pramerkiu akis. Galvą skauda tarsi vakar būčiau padauginęs.

Vakar. Kas buvo vakar? Negaliu prisiminti. Pasuku galvą. Užuodžiu švarios pagalvės kvapą. Beveik sterilų, ne tokį, kaip namuose. Mano kairėje –langas. Tuščias, švarus langas be užuolaidų. Už jo matau pušų kamienus. Saulė, išlendanti jiems linguojant, verčia užsimerkti. Už lango – balkonas, skardinė palangė. Balkonas ne toks švarus – matau platų, nuo smulkių rasos lašelių blizgantį voratinklį ir didelį žalią vabalą. Jis guli ant skardinės palangės ir nejuda. Atsisėdu lovoje ir nusikloju antklodę. Staiga tarsi viską prisimenu. Laboratorija. Taip, juk aš su balta savo apranga. Matyt, vakar dirbau iki vėlumos, matyt nutariau nebegrįžti namo, išsimiegoti viename iš personalo kambarių.

Esu čia vienas, kita lova - tuščia. Taip. Kur mano daiktai, kur chalatas? Niekaip neprisimenu vakarykštės dienos. Pasilenkiu po lova. Batų nėra, tik šlepetės. Įkišu į jas basas kojas. Dirbtinis kailiukas – sudėvėtas.
Taip, taip ir turėtų būti. Juk čia dirbu jau ilgai. Nuo...

Išgirdęs žingsnius atsisuku. Prasiveria durys ir į vidų įeina Sonata. Žmonos veide matau nerimą. Ji žvelgia į mane lyg apgailestaudama. Stovi prie durų. Tiesiog stovi. Pajuntu sąžinės graužatį. Juk turbūt nepaskambinau pranešti, kad užsibūsiu. Taip, turbūt. Įnikęs į darbą pamiršdavau tuos dalykus.

– Atsiprašau, – ištariu. Jos didelės akys prisipildo ašarų ir ji bėga manęs link kaukšėdama blizgiais rožiniais batukais.

Sonata apkabina mano kaklą, priglunda prie manęs visu kūnu ir ima šnibždėti:

– Viskas gerai, viskas gerai. Nieko tokio, tai praeis, kaip visada praeina. Kaip visada.

Mano rankos, kylančios iki jos nugaros stabteli. Praeis? Kas? Užuodžiu jos kvepalus. Jie tarsi... kitokie. Sonata visuomet naudodavo tuos pačius, sakydavo norinti, kad žmonės ją prisimintų iš kvapo, bet šitie... Tai ne tie kvepalai. Panašūs, bet ne tie. Ji atsitraukia ir pamatau ašarų nubrėžtą taką iš kairės akies. Vienos. Niekada iki šiol nepastebėjau, kad mano žmona verktų viena akimi. Moters pirštai pakyla iki mano skruosto, ir pirštų galiukai stabteli ten, kur prasideda mano barzda. Tie pirštai taip nežmogiškai šalti. Atsitraukiu.

– Atsiprašau, bet aš turiu grįžti prie darbo. Susitiksime namie, gerai?

Jos akys žiūri į mane tarsi nesuprasdamos, tarsi išsigandusios, bet mane jos gąsdina dar labiau. Išsisuku nuo jos rankų ir greitu žingsniu einu prie durų.

– Tomai!

Nesustoju, praveriu duris ir patenku į gelsvą koridorių. Akimirką pasimetu lyg pamiršęs kur mano kabinetas, tada ryžtingai pasuku į kairę. Pamatau link manęs einantį laboratorijos darbuotoją. Neprisimenu ir to stambaus vyruko. Gal jis pradėjo čia dirbti nuo mėnesio pradžios? Šiandien juk birželio pirma? Rodos, pirma.

– Elkimavičiau, Elkimavičiau! Sustokite! – išgirstu moterišką balsą šaukiantį mane. Tai ne Sonata. Atsisuku ir ji, vyresnė moteris baltu chalatu, stovi koridoriaus viduryje įrėmusi rankas į šonus. Asta, šmėkšteli galvoje, jos vardas – Asta. Bet ji dirba kitur. Ką ji veikia čia? Kaip žiūri apsauga? Apsisuku ir grįžtu prie jos.

– Kas jus čia įleido?

Moteris stebi mane lyg susidomėjusi, nesigina.

– Nusiraminkite, Elkimavičiau.
– Aš ramus, bet jūs privalote išeiti. Tučtuojau!
– Ne, tai jūs turite grįžti... – jos balsas šaltas, lyg metalinis, lyg skambėtų ne žmogaus tariamas, o roboto. Šiurpas pereina per mano stuburą ir aš sučiumpu jos liesą ranką. Neleisiu jai čia vaikščioti ir šnipinėti. Astos veidas pasikeičia ir tvirtumą užgožia baimė.

– Algi! Algi! Padėk!

Tebelaikydamas ją išgirstu kaip kažkas bėga link manęs. Atsisuku. Tai tas drimba. Jie kartu? Jis užlaužia mano ranką, tada Asta kažką išsitraukia iš kišenės, pajuntu duriantį skausmą šlaunyje ir visa aptemsta.

→↑↘↕→↙

Pramerkiu akis. Po galva jaučiu drėgmę. Karšta. Prakaituoju. Nusispiriu sunkią antklodę. Galvoje taip sunku ir tuščia. Kas nutiko, kur aš? Jaučiuosi taip, tarsi pabusčiau po gerų išgertuvių. Pasuku galvą į kairę. Langas. Tuščias, švarus langas be užuolaidų. Už jo matau pušų kamienus, aukštai virš jų kybo saulė. Saulė šviečianti tiesiai į mano lovą, kaitinanti, verčianti užsimerkti. Dar šiek tiek ir ji pakibs virš stogo, tačiau kol kas mane kankina: galva, rodos, plyšta, o dar tas karštis. Pakylu ant alkūnių. Kambarys švarus, beveik sterilus, bet balkonas už lango, panašu, seniai netvarkytas. Balkonas ir skardinė palangė lauke. Už lango matau platų, vietomis vėjo išplėšytą voratinklį ir didelį žalią vabalą. Jis guli ant skardinės palangės ir nejuda. Mane užpuola toks ryškus deja vu, kad trumpam net apsvaigstu. Taip tikrai jau buvo. Bet kada?
Galbūt daugybę kartų – raminu save. Juk seniai dirbu laboratorijoje. Niekaip nepamenu kada paskutinį kartą buvau namie. Jei ilgai neskambinau, Sonata turbūt nervinasi. Turėčiau pranešti, kad užsibūsiu. Paskutiniu metu čia taip daug darbo. Negaliu jai visko pasakoti, galų gale, čia mes dirbame su valstybės paslaptimis. Įsispiriu į savo antistatinį laboratorijos apavą ir žengiu link durų. Kažin kur pasidėjau laikrodį. Nežinau kiek miegojau, tačiau jaučiuosi geriau ir turbūt jau galiu grįžti prie darbo. Priėjęs prie durų trukteliu rankeną.

Užrakinta. Čia dabar! Ar aš pats užsirakinau? Apsičiupinėju drabužius ieškodamas rakto, bet kišenių nėra. Tiesa, kaip gali būti kišenės antistatiniame drabužyje? Grįžtu prie lovos ir atsidarau savo spintelę. Tuščia, išskyrus stalo įrankius, romaną aplankstytais kampais ir du apelsinus. Taip, žinoma, mano daiktai prie mano darbo vietos, čia atėjau tik nusnausti. Bet kaip dabar man išeiti? Žvilgteliu į balkono duris. Susiraukiu. Vietoj rankenos, tik keturkampė skylė. Išsitraukiu iš stalčiaus šakutę, peilį, įkišu į skylę, stipriai pasuku.

Stoviu balkone. Po mano kojomis mėtosi nuorūkos. Staiga pasidaro nejauku – o jei kažkas stebėjo mane kol miegojau? Neprisimenu nei vieno rūkančio bendradarbio. Apima keistas, blogas jausmas. Jaučiu, kad čia vyksta kažkas negero, kažkas...

Balkonas ilgas. Jis tęsiasi nuo mano kambario iki kitų stiklinių durų. Prieinu prie jų ir žvilgteliu vidun. Baltomis plytelėmis išklotas kambarys, pasieniui sustatytos tokios pat baltos spintelės ir žalias kietas gultas. Taip, juk čia vienas iš eksperimentų kabinetų.

Šios durys turi rankeną. Pasuku ir įeinu. Čia nieko nėra. Tai prisideda prie mano nerimo – šiame kabinete beveik visuomet kas nors vykdavo. Pereinu per jį ir ištiesiu ranką prie durų į koridorių. Stabteliu. Galbūt reikėtų būti atsargiam. Paliečiu rankeną ir lėtai ją nulenkiu. Durys tyliai prasiveria. Man matoma koridoriaus dalis tuščia. Įsiklausau. Tylu. Iškišu galvą. Kairėje nieko – tik baltos durys vedančios iš mano skyriaus. Dešinėn. Dešinėje pamatau nugarą stambios moters, kuri pradariusi kitas šonines duris su kažkuo kalbasi. Priešais ją stovi geležinis vežimėlis su keletu puodų. Prisimenu kas juose ir man norisi prieiti prie jos ir paaiškinti, kad šituos indus reikia transportuoti šaldymo įrenginiuose. Išlendu iš eksperimentų kambario ir jau sukuosi moters link, tačiau nerimas mane nugali. Neprisimenu jos. Ar ji turi teisę čia būti? Kas apskritai čia vyksta? Kas nutiko laboratorijai, kol aš miegojau?

Nutariu geriau susirasti savo kolegas ir išsiaiškinti. Atsargiai ir tyliai pasuku link išėjimo. Praeinu pro apsaugos postą, bet tuo metu jame nepastebiu nei vieno kareivio. Tampa dar labiau neramu.
Plačiame koridoriuje tarp skyrių išvystu kažkur skubančius laborantus. Viena jauna šviesiaplaukė man linkteli pasisveikindama. Linkteliu ir aš. Ji man tikrai matyta, bet neprisimenu jos vardo. Turbūt iš kito skyriaus. Einu link pagrindinės eksperimentų salės ir stebiu žmones, su kuriais prasilenkiu. Dalis atrodo sunerimę, bet nestabdau jų ir neklausinėju. Viską man papasakos profesorius. Dar keli žingsniai ir praveriu baltai dažytas medines duris.

Ne tai, ko tikėjausi. Į mane iš nedidelio kambarėlio su sofa ir kavos staleliu nustebę sužiūra jauni veidai. Asistentai.

– Pasiklydote? – paklausia vienas vaikinas.
– Ne, – sumurmu ir uždarau duris.

Sumaišiau duris? Kaip taip gali būti? Juk tiek laiko čia dirbu! Pažįstu laboratoriją kaip savo penkis pirštus! Žengiu kitų durų link, bet tuomet priešais save išvystu savo žmoną. Sonata, laiko popierinį kavos puodelį ir žvelgia į mane nustebusi. Taip tarsi būtų sutikusi mane ten, kur negalėčiau būti. Bet tai ji neturėtų čia būti. Jau ne vieną kartą jai esu liepęs nelankyti manęs darbe.

– Tomai... Ką tu čia veiki?
– Ieškau profesoriaus, – paaiškinu jai ir pats nesuprantu, kodėl taip padariau. Turėčiau tiesiog jai pasakyti, kad turiu darbo, kad susitiksime namie. Keistas jausmas, tarsi taip jau būtų nutikę vėl mane aplanko.

– Gudaičio? – paklausia.
Papurtau galvą.
– Chaviero.

Pastebiu, kaip lūpos trukteli ir pirštai ant puodelio suvirpa. Ji delsia. Tada šypteli.

– Aš žinau, kur jis.
– Žinai?
– Taip, eime, parodysiu tau, – ji prieina prie manęs, pastato dar pilną puodelį ant šalia stovinčio žurnalinio staliuko ir abiem rankom įsikabina į mano alkūnę. – Profesorius prašė tave surasti ir pas jį palydėti.
– Prašė tavęs?
– Taip, ateidama susitikau, ir jis paprašė, kad nuvesčiau tave pas jį.

Ji apsuka mane ir ima vestis atgal tuo keliu, kuriuo atėjau. Jos žingsniai greiti, jos rankos spaudžia mano alkūnę. Tuo metu kažkas joje man ima atrodyti kaip svetima, kaip... tarsi Sonata, nebūtų Sonata. Jos pirštai kabinasi į mane kitaip, jos kvapas kitoks, jos judesiai... Ne, aš tik išsigalvoju.
Mano žmona trumpam paleidžia mano ranką ir praveria skyriaus duris.

– Jis čia? – paklausiu nustebęs.

Ji linkteli, nesako nieko. Koridoriaus gale pamatau sujudimą. Prie mano poilsio kambario stovi ta stambi moteris, didelis man nepažįstamas drimba ir... Asta? Ne, jos neturi čia būti! Asta surinka:

– Va, kur jis!

Drimba skuba prie manęs ir pajuntu pavojų.

– Šūdas! Bėgam iš čia, – ištariu žmonai ir sukuosi atgal, bet pajuntu, kad Sonata tebelaiko mane už rankos. Laiko ir nesijudina. Atsisuku į ją, o ji žiūri į tokiu liūdnu žvilgsniu.

Dabar jau suprantu. Tai nėra mano žmona, tas padaras priešais mane, nėra mano žmona! Pajuntu skausmą ir tuomet... Nebejuntu nieko.

→↑↘↕→↙

Tamsi celė, kurios sienos pulsuoja rausva organine šviesa. Karšta. Aš čia vienas ir trumpam pajuntu tarsi būčiau kokio monstro pilve, didžiuliame skrandyje. Panika sukausto galūnes ir man norisi rėkti. Trūksta oro. Ne, ne, ne. Tai netiesa. Kartoju, kol save įtikinu ir nerėkiu. Oras rūgštus, iš tiesų kvepia tarsi kokiomis išskyromis, bet dabar jau suprantu, kad tai tikrai ne skrandis, o tik vienas iš eksperimentų kambarių. Juk tai aš jį sukūriau. Po galais, sukūriau aš dabar pats išsigandau.

Pamažu viskas tapo aišku. Tai jie. „Juodieji kardinolai“ infiltravosi į mūsų gretas. Asta, tas drimba, ta stora moteris – vieni iš jų, tačiau jų turėjo būti daugiau, daug daugiau, nes paprastai neužimsi aukšto lygio karinės laboratorijos. Ir kas nutiko Chavierui? Kas nutiko kitiems mano kolegoms? Mums buvo sakyta, kad nuo priešų mes esame visiškai saugūs, kad mūsų pusėje yra kariuomenė ir slaptosios jos organizacijos, tačiau kur jos dabar? Kodėl jos negelbsti mūsų dabar, kai iš tiesų to reikia? Kaip jie apskritai įsigavo į vidų? Ne, atsakymą į tai aš jau žinojau. Jie perprogramavo mūsų androidus.

Juodiesiems kardinolams nebuvo svarbi etika ir žmonių teisės. Mes, aš ir Chavieras, bandėme apeiti paprasčiausią, tačiau brutaliausią išeitį, tačiau Juodiesiems kardinolams tai nebuvo aktualu. Pajutau, kaip ašaros ima ristis mano skruostais. Jie nužudė mano žmoną. Androidams reikėjo tiek daug žmogaus dalių, kad... Tiek daug žmogaus, tačiau jie vis tiek nebuvo žmonės. Jie buvo ginklai – šaltos, bejausmės, nors puikiai apsimetinėjančios mašinos. Sonatos nebebuvo, vietoj jos... Vargšė, vargšė moteris, kalta tik tiek, kad turėjo vyrą, kuris buvo vienas geriausių automatikos kūrėjų pasaulyje. Susiriečiau ir apsikabinęs savo kelius atsiguliau. Mano vargšė žmona. Taip skauda. Niekas kitas manęs taip nesuprato, nepalaikė kaip ji, o dabar...

Guliu tol, kol skausmas nustoja pulsuoti, kartu su pulsuojančia raudona šviesa, kol jis ištirpsta mano kraujyje ir pasiskirsto tolygiai kiekviename minkštame mano organe. Negaliu čia būti ir laukti savo likimo. Aš turiu išgelbėti kitus. Sunkiai pakylu. Šviesa atrodo priblėsusi, tačiau žinau, kur yra atsarginis raktas, aš pats jį ten padėjau. Įkišu ranką tarp šiltų gličių sienos klosčių ir ištraukiu gelsvai blyksinčią kortelę. Nueinu ten, kur žinau esant duris ir ištiesiu ją į priekį. Siena prasiveria. Į mane papučia sausa, lyg įelektrinta vėsuma, aš išeinu į tamsų koridorių ir celė užsidaro. Tačiau kaip tik tuo metu suvokiu, kad kažkas stovi šalia manęs. Noriu atšokti, tačiau tvirti gniaužtai sugauna mano rankas.

– Kaip gerai. Kaip tik ėjau tavęs pasiimti, – sugergždžia drimba, bet jo balsas skamba ne robotiškai.
Jis žmogus. Aš galiu juos atskirti. Nesipriešinu, nes suvokiu, jog nepajėgsiu. Geriau klausyti ir laukti savo šanso.

Jis veda mane tamsiais praėjimais ir kambariais. Visa pasikeitę neatpažįstamai, sienų ekranuose blyksi Juodųjų kardinolų logotipas, matau bėgančia eilute rašomą jų šūkį. Net kvepia viskas kitaip. Kaip... Nežinau, kas tai per kvapas. Supuvusio danties, taip pat rūgpienio, šlapio šuns ir... mėtų? Prasiveria dar vienerios durys ir aš suprantu, kad mes atėjome. Drimba pastumia mane į didelę kampuotą kėdę ir ranktūriai tuojau pat automatiškai prirakina mano rankas. Tada pančiai apsiveja ir aplink kojas. Nebegaliu pajudėti. Čia tas kvapas stipresnis. Čia beveik tamsu. Priešais mane, nusuktas stovi kiaušinio formos krėslas. Juodas. Matau kažkieno kojas. Tokios pat spalvos.

– Ką jūs darote? Kur profesorius Chavieras? Kur mano bendradarbiai?

Tas, sėdintis, tyliai nusijuokia ir krėslas pamažu ima suktis.

Išvystu priešais save tą, kurio išvysti nesitikėjau. Jo kūnas tarsi padengtas sustingusia smala, o kartu su ja neryškioje šviesoje blyksteli ir plika galva.

– Chavierai?
Vyras nusišypso ir palinksta į priekį.
– Nesitikėjai?

Negaliu nieko ištarti, tik purtau galvą į šalis.

– Taip, aš Juodųjų kardinolų vadovas. Kaip kitaip, mes būtume galėję įsiveržti į šią laboratoriją. Ir nustok tikėtis savo šalies kariuomenės. Aš viską sutvarkiau, jie net neįtaria, kad kažkas čia vyksta. Karas jiems bus kaip žaibas iš giedro dangaus. Tai ir bus kaip žaibas. Su mūsų androidais, Tomai, mes nušluosime valdančiuosius per keletą dienų.

– Bet aš... Aš maniau, kad tu mano draugas, tu...

Chavieras atsistoja ir prieina arčiau. Nuo jo dvelkia karščiu ir svilėsiais.

– Tu buvai nepastabus, Tomai.

Pajuntu, kaip mano kėdė ima judėti. Chavieras stumia ją tolyn, siena prasiveria ir mes atsiduriame šviesiame baltame kambaryje. Atrodo sterilu, kaip operacinėje. Man tampa vis baisiau ir baisiau. Priešais stovi Asta – jos šypsena žada kažką negero, šalia jos – Sonata, šalta kaip metalas, net iš čia. Mano kėdės atlošas ėmė leistis, surakintos kojos pakyla ir greitai pasijuntu gulintis. Androidas panašus į žmoną prieina prie manęs ir iškelia delną. Matau, kaip oda prasiskiria atidengdama metalo konstrukciją, kaip iš jos išlenda vamzdelis ir palei mano nosį pasklinda dujos. Net nenorėdamas jų įkvepiu ir kūnas tarsi aptirpsta.

– Džiaukis, kad dar taikom anesteziją, – suburba Asta. Jos rankoje laikomas peilis artėja prie mano pilvo. Galiu pajudinti tik galvą, todėl pakeliu ją ir pamatau kaip ji smeigia. Imu rėkti. Nejaučiu skausmo, tačiau matau, kaip iš mano vidaus teka kraujas kaip, pro praskirtą odą lenda žarnos, jaučiu jų salsvą gąsdinantį kvapą, jaučiu sūrų skonį burnoje ir rėkiu, rėkiu. Negirdžiu ką jie kalba, tik matau, kaip Chavieras paima kažką dydžio sulig lėkšte, kažką pailgą ir metalinį, kažką, kas atrodo kaip didelio žalio vabalo kiaukutas. Daiktą, priartinus prie mano žaizdos, iš jo ima lįsti tarsi kojos, tarsi laidai, profesorius leidžia jį žemyn ir kojos ima skverbtis į mano pravirą pilvą. Rėkiu. Tik tada suprantu – jie ir iš manęs gamina androidą.

→↑↘↕→↙

Kartu su Sonata sėdime prie televizoriaus savo svetainėje. Burnoje vis dar jaučiu ėrienos troškinio skonį. Jaučiuosi sotus, jaučiuosi patenkintas, jaučiuosi laimingas. Žmona man nusišypso, jos švelnūs pirštai perbraukia per mano kaktą. Iš malonumo užsimerkiu. Net nematydamas, sugniaužiu jos pečius, prisitraukiu ją, bučiuoju. Ji tokia šilta. Užuodžiu jos kvepalų kvapą. Sonatos kvapas.

Vis rečiau atsimenu tas dienas ligoninėje. Tai ne pirma tokia psichozė, bet kaip aš tikiuosi, kad paskutinė. Atsiminimai vis dar verčia odą šiurpti. Kartu imu susimąstyti kokia iš tiesų įdomi žmogaus psichika – kaip aš būdamas vadybininkas, sugebėjau sugalvoti, kad esu mokslininkas dirbantis laboratorijoje? Kad gydytojai ir sanitarai – pavojingos man organizacijos nariai? Kad Sonata – ne Sonata, o androidas. Ta mintis vis dar verčia sapnuoti košmarus. Nenoriu vėl to patirti. Lėtai paguldau žmoną ant sofos ir palinkstu virš jos.

Tačiau mano koja kažką užkabina ir išgirstu garsų dūžio garsą. Didelės Sonatos akys atsimerkia. Ji greitai išsirango iš mano glėbio ir pakyla.

– Nieko tokio, paskui sutvarkysi, – ištariu nusivylęs.

– Ne, žiūrėk padažas tuoj įsigers į kilimėlį.

Surinkusi lėkštės šukes ji žengia virtuvės link, bet jos koja slysteli ir beveik sulėtintai matau kaip mano žmona nešina aštriomis šukėmis krenta žemyn. Pašoku, bet ji jau sėdi ant grindų ir šypsosi.

– Viskas gerai? – klausiu išsigandęs.

Ji linkteli. Vis dar šypsosi. Mano žmona sėdi ant žemės, aptaškyta šukėse likusio padažo likučiais ir šypsosi. Dabar suprantu, kad jos kvapas kitoks, ir matau kaip nuo dešinio dilbio karo odos draiskana atvėrusi metalines androido kūno dalis. Tuo pat metu pajuntu, kaip kažkas šalto suvirpa mano pilve.
2017-08-10 23:16
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-20 20:40
Damastas
OK, barteris įvyko: vienas gavo palangių brėžinius, kitas praturtino keiksmų arsenalą :)
Vis dėlto, galiu pritarti vos penktadaliui Feiko komentarų ir maždaug pem procentų Širšės pastabų. Mes labai skirtingai pagavome kūrinio nuotaiką, matyt tai ir buvo lemiamas veiksnys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-19 16:17
pikta kaip širšė
Prieš komentuodama labai norėjau paskaityti antrą kartą. Tikėjaus tai padaryti ramiai, nesukubėdama, bet mane vis puola kosminiai laivai, pilotuojami Drakulos, transportuojantys dėžutes su pieniniais dantukais, taigi ... :p

Žodžiu pabūsiu ta maža opozicija, kuri pasakys, kad man šis tekstas nelabai patiko.  Pagrindinė priežastis ta, kad sapno – ne sapno/ psichozės –ne psichozės/ fantazijų – realybės ir panašūs derinukai jau tokia ne naujiena, kad sunku iš jų kažką išspausti. Plius, šio teksto atveju, faktą apie ligoninę atskleidi labai anksti, su pirmaisiais Sonatos žodžiais. Nuo tos vietos jau visiškai aišku, kad vyrukas užstrigęs psichiatrinėje ir iš esmės iki trečiosios dalies (iki susitikimo su profesoriumi) tiesiog nelieka nieko kito, kaip laukti paaiškinimo, kas ten jam konkrečiai vaidenasi.

Galvoju, kas galėtų būti kitaip, kad tekstas labiau sudomintų.
Mano nuomone būtų kitas efektas, jei pradžioje pavyktų sukurta iliuzija, jog veikėjo tikrovė atitinka realybę (kad jis tikrai mokslininkas, o ne pacientas). Dabar gi nuo pačios pradžios žinom, kad jis fantazuoja.
Arba, jei ta fantazija, kuria tikima pradžioje, pasirodytu esanti tiesa (kad jis iš tikro mokslininkas). Ale čia yra išlyga: kadangi tavo veikėjas yra psichinis ligonis ir pats tokiu prisipažįsta, tai kad ir ką jis galvotų ar matytų kūrinio pabaigoje, tai bus palaikyta tiesa tik vienu iš dviejų atvejų (visada lieka tikimybė, kad jis tiesiog atkrito). Todėl šansai įrodyti skaitytojui, kad tas, kurį pradžioje laikėme psichiniu, visai toks nėra, yra gana riboti. Plius tekstas parašytas pirmuoju asmeniu – jei būtų trečiuoju, dar galėtų pasitarnauti nešališkas pasakotojas, o dabar viskas, kas pasakoma, pasakoma ligonio lūpomis.

Detalės pradžioje su vabalo kiautu ir pačiu nubudimu gražios ir įtaigios, tačiau sutinku su Feiku, kad jos turi netikslumų, kurie parodo, kad:
a) Autorius iki galo neįsivaizdavo aplinkos ir tiesiog surašė elementus, kurie jam buvo gražūs
b) Norėjo sukurti surrealistinį pasaulį, tačiau kažkodėl pataupė ir neišpildė sumanymo iki galo
Man turbūt labiau patiktų daugiau crazy detalių (b variantas), bet čia jau žinoma pasirinkimo reikalas.

Taip pat mane sutrikdė Chavieras. Nes jo vardas bent man asocijavosi su Charles Xavier (iš X-men’ų) Ir aš pradėjau ieškoti sąsajų su tuo pasauliu. Tik pabaigus supratau, kad ten nėra nieko bendro.

Kalbant apie pasaulius… Šiek tiek pasigedau aiškumo Tomo įsivaizduojamame (?) androidų sąmoksle. Didelės patirties su psichologiniais sutrikimais neturiu, bet teko su vienu žmogumi bendrauti, tai kai jis kalbėdavo apie savo paranoją, tai ten viskas buvo taip logiška ir taip tikra, praktiškai tikriau už realybę. Šiame tekste pasigedau labiau išplėtotos sąmokslo teorijos ir aiškesnių jos detalių.

Tai va – pabuvau blogiete :p
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-18 12:25
Fake_writer
Damastai, jūs labai mandagus patapote :D Bet vis tiek negaliu neprisikniedyti prie tamstos, vietomis iš ties vertingų, pastebėjimų.
Matyt ne visi tokie įžvalgūs, kad iškart įsikirst į Mėtos subtiliai mėtomas klejonių užuominas. Nežinau kas čia kaltesnis, nenuovokus skaitytojas ar per gerai maskavimo meną įvaldžiusi rašytoja :)

Dėl techninio klausimo: "Lauko palangę rekomenduojama montuoti su 5-10% nuolydžiu".

"Nerangiai pasilenkiu" - galima puoštis tiek pačiam, tiek trečias asmuo gali tave puošt. Nematau jokių problemų. Tai tiesiog herojaus būsenos nusakymas ir jei herojus pasakoja apie save patį, tai kas dar gali nusakyt jo būseną?

P.S. Ir ačiū už keiksmažodį, būtinai jį naudosiu ateity :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-18 07:38
sesė mėta
Ačiū visiems, kurie skaitote ir komentuojate. Ir tiems, kuriems patinka, ir tiems, kurie randate prie ko prisikabinti. Abiejų rūšių komentarai man yra vertingi ir reikalingi (ir tikrai ne per ilgi :)). Imsiuos taisyti, manau, ne taip ilgai trukus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-17 22:57
Damastas
Žmonės gerieji, kas per apimtys komentarų nūnai… A-jūs bent suvokiat kiek laiko užtrunka visa tai perskaityti ? :D

Bet palikime sąmojus. Pastarojo perskaičiau tik pradžią ir man kilo vienas  smulkus klausimas. Juk būtų sunku prieštarauti, jog viskas kūrinyje gana suprantamai ir tyčia vyniojama į tam tikrą spanavimo formą. Tuomet kur ir kame, ir dėl kokios priežąsties tos loginės priekabės? Galbūt Sesė per mažai paryškino aplinkos disharmoniją? Gal derėjo pušis, pavydžiui, lenkti prie žemės, tuo pat metu, tarkim, aprašinėjant balkone tirštai tvyrančius dūmus, peleninėje tyliai smikstančią cigaretę, sustingusį lietaus lašą ant turėklo, sudžiuvusį vorą lango kamputyje… Gal tuomet būtų aiškesnis kontrastas?

Ai, beje, dar vienas techninis. Kokiu konkrečiai kampu yra palenktos gydymo įstaigų palangės? Man reikėtų tikslaus skaičiaus - gryn literatūrinis smalsumas.

Nu ok, nesupykit, be dar vienas:
“Nerangiai pasilenkiu” -  čia iš pirmojo asmens perspektyvos šitaip reik “puošt” save epitetais?



P.s. Prieštaravimų kupinas kategoriškas teiginys yra vadinamas oksimoronu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-15 19:01
Fake_writer
Pirmas mano skaitytas Mėtos darbas, pasistengsiu būt itin diskretiškas :).

Pradžia, sakykim, tokia prieštaringa. Esu iš tų kurie mano, jog genialumas slypi detalėse. Todėl man svarbu, kad autorius pateikdamas tas detales būtų atidus ir jas apgalvotų.
Gulintis lovoje Žmogus mato linguojančius pušų kamienus (na tarkim labai jau liaunos pušys ir vėjas stiprus, nors labai abejotinas teiginys). Tai kaip jis tada gali matyti balkono palangę ir voratinklius su rasos lašeliais, kurie kažkodėl kabo nors vėjas stiprus ir verčia siūbuoti pušis? Juolab jis tikrai negali matyti jokio vabalo gulinčio ant palangės, nes palangės turi nuolydį į lauką. Neįtikinama, o Šios detalės pateikiamos, kaip viso dejavau pojūčio pagrindas.
Rašymo stilius: man pačiam patinka rašyti kapotais sakiniais. Bet čia autorė kiek užsižaidžia su tuo: atsisėdu, pažiūriu, padarau. Norėtųsi, kad bent retkarčiais ji atskiestų tai, pvz: "nerangiai pasilenkiu", tuo pabrėžiant, kad tai vis dar gyvas Žmogus, kuris jaučiasi nekaip.
"Staiga tarsi viską prisimenu"- prieštaravimų kupinas kategoriškas teiginys. Pakeisčiau į labiau miglotą, atitinkantį pacientų būklę.
Žmonos didelės akys pripildo ašarų, o paskui tik iš kairės akies nubrėžia taką. O kur dingo ašaros iš dešinės akies, išdžiuvo? O ir tas: ašaros nubrėžia taką, toks pasąmonintas autorės bandymas pavaizduoti moterį robotę, taip lyg ir duodant kažkokią užuominą. Bet realiai tai tiesiog bereikalingas perspaudimas.
"Jos akys Žiūri į mane tarsi nesuprasdamos, tarsi išsigandusios, bet mane jos gąsdina dar labiau. Išsisuku nuo jos rankų ir greitu Žingsniu einu prie durų"- neskani vieta. Pirmas sakinys, kažkoks atgrubnagiŠkas, plius neaiškus: kodėl jį ten gąsdina. Tie trys "Jos" įkyriai bado akis. Ir tas "einu" čia man per paprastas. Kodėl ne "patraukiu", "pasuku link".
Kūrinyje man trūksta Žodyno, tie visi buitiniai veiksmažodžiai ala "atsisėdu, padarau, nuleidžiu vandenį, užgesinu šviesą" man per sprangūs, ypač kai jų koncentracija yra ganėtinai didelė. Norisi kažko įmantresnio, kiek labiau rafinuoto. Nors retkarčiais.
"Atsisuku ir ji, vyresnė moteris baltu chalatu, stovi koridoriaus viduryje įrėmusi rankas į Šonus"- ką reiškia tas "ir ji"?
"Kaip žiūri apsauga?" Kaip moka, taip žiūri :D.
"...jos balsas Šaltas, lyg metalinis, lyg skambėtų ne Žmogaus tariamas, o roboto. Šiurpas pereina per mano stuburą"- labai jau tiesmukas ir primityvus tas balso aprašymas. Toks tiesiai į skaitytojui į snukį: va durneli, Žinok, čia robotas, nes tau vis tiek nedašus.
Na ir dar tas šiurpas per stuburą. Visada maniau, kad pašiurpti gali tik oda. O čia net per uodegikaulį nuėjo, matyt baisus balselis pas tą bobą :)).
Vėl ten tie balkonai su voratinkliu, Šįkart jau išplėšytu. Ok. tebūnie.
"Bet kaip dabar man išeiti?"- čia pradėjau juoktis. Net jeigu nežinočiau, kas yra autorius, duočiau ranką nukirst, kad jis moteris.
  Tik moteris gali įdėt į vyro lūpas taip suformuluotą klausimą pačiam sau :D.
"Išsitraukiu iš stalčiaus šakutę, peilį, įkišu į skylę, stipriai pasuku." ką jis įkiša į tą skylę? Šakutę ar peilį? Kam išvis minėt tą šakutę, jei vyras, ypač inžinierius, visada pirmiau ištrauktų peilį.
Nesuprantu kodėl jam nejauku dėl tų nuorūkų, jei balkonas ilgai netvarkytas. Tos nuorūkos gal pusę metų mėtosi. Nematau jokio ryšio.
"Priešais ją stovi geležinis vežimėlis su keletu puodų"- vėl nusišypsojau. Ta boba visai netikus, sugadins sriubą transportuodama puodus ne šaldymo įrenginiuose...
Šiaip išvis keista, kad tie androidai- robotai yra tokie atsipūtę, kad kas nori gali šlitinėt po jų laboratoriją, nei apsaugos, nei kamerų, durys medinės, gerai, kad bent gražiai dažytos.
"Jos žingsniai greiti, jos rankos spaudžia mano alkūnę." Kodėl neparašius: “ Jos žingsniai greiti, rankos tvirtai spaudžia mano alkūnę”. Ar kažką  panašaus, kas atskiestų tuos nesibaigiančius įvardžius.

“…bandėme apeiti paprasčiausią, tačiau brutaliausią išeitį,”- apeiti išeitį, rimtas kalambūras :D
“, kol skausmas nustoja pulsuoti, kartu su pulsuojančia raudona šviesa, kol jis ištirpsta mano kraujyje ir pasiskirsto tolygiai kiekviename minkštame mano organe.”- čia kur skausmas pasiskirsto? Subinėj?
Tie kvapai man visai jokių emocijų nekelia, nebent pagalvoji “mėtos, kokios blin mėtos?”
"...sienų ekranuose blyksi Juodųjų kardinolų logotipas, matau bėgančia eilute rašomą jų šūkį" Va čia tai siužeto posūkis. Visi galvojo, kad čia eilinis durnynas, o tik pist' ant ekrano: "Android FTW!"
Smaluotas Chavieras… geras :) kažkodėl man iškyla kokio nors prisvilusio čainyko vaizdas: “trenkia karščiu ir svilėsiais” :D.
O jo monologas, tai čia tipinis Holivudinio šlamšto pavyzdys, kur blogietis atsistoja ir rėžia kalbą: “Aš blogas, bet gudrus. Jūs geri, bet durni. Drebėkit, jums pizdiec!” Nuo tokio epizodo, mane gali apimt nebent nervinis drebulys, jog autorė mane, skaitytoją, laiko visiškai intelekto nesužalotu nabagu.
Scena operacinėj irgi kelia labiau šypseną nei kažkokį pergyvenimą dėl herojaus. “Androidas panašus į žmoną prieina prie manęs ir iškelia delną. Matau, kaip oda prasiskiria atidengdama metalo konstrukciją, kaip iš jos išlenda vamzdelis ir palei mano nosį pasklinda dujos.” Ta jo žmona-nežmona gal dujovežis? Dreifuoja po ligoninę, kaip koks SGD terminalas po Baltijos jūrą ir prireikus ištiesią delną, kad kokiam nelaimėliui palei nosį pasmardintų? Visa šita kompanija darosi panaši Daktaro Blogio šaiką.
Pabaiga irgi nesužavėjo. Eilinį kartą viskas sučiaumota, sugromuliuota ir pateikta ant tos sudužusios lekštutės su kažkokiu padažu.
Kaip ta žmona paslydo ir nusivertė, jeigu padažas ištiško ant kilimėlio, velniai žino… Ir kodėl tas kvapas tavo kitoks? Tipo tepalu pasmirdo, kai oda praplyšo? O gal tos nelemtos dujos pasklido, nes šlangelę netyčia pradūrė? :))
Geriau jau tas bičas būtų dantį nusilaužęs į žmonos ausį, audringos preliudijos metu. Ar panašiai.
Žodžiu, suma sumarum: autorės sugebėjimais rašyti ir fantazija neabejoju. Norėtųsi mažiau moteriško mąstymo, daugiau įsijautimo į herojus. Platesnio žodyno, daugiau dėmesio detalėms ir mažiau pasikartojimų. Na ir aišku, palikti nors kažką skaitytojui pačiam sugromuliuot, juk čia ne straipsnis laikrašty, čia fantastikos kūrinys ;)
Va, net nesikeikiau. Vadinasi kūrinys- tikrai neblogas :D
P.S.jeigu kas nors iš anksto norėtų unsubscribinti mano komentarus, po jų kūriniais, prašome kreiptis AŽ. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-15 13:54
Aurimaz
Sklandus kūrinys, bet mano skoniui - pernelyg nuspėjamas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-14 21:56
Damastas
Visame kūrinyje labai gerai vystomas nerimas: kavapai, šizofreninės abejonės, ašarojanti akis, lediniai pirštai ir tt. Puikiai parinktas paskojimo laikas, esamuoju lengviau manipuliuoti perteikianat “čia ir dabar” pojūtį, tačiau toks laikas - gali pasirodyti keista - kaip niekas kitas pasitarnauja kuriant netikrumo, sapno įspūdį, kuris yra gana aiškiai perkaitomas jau pirmojo skirsnio pabaigoje. Nedideli alogiškumai ir keistenybės tik dar labiau sustiprina iracionalumo krislą, kelia vis daugiau abejonių pačiam skaitytojui.
Antra scena prasideda gana aiškiu dežavu, bet išvengiama nervinančių pasikartojimų, veiksmas rutuliojasi lyg ir atpažįstamai, bet sykiu ir visiškai kitaip, kur reikalinga išplėčiant anksčiau minėtas detales, kitur – tiesiog jas prašokant kaip savaime suprantamas. Lieka nekintama tik baugi nuojauta – nuorūkos balkone, numanomas slaptas stebėjimas, neaiškumas ar tai herojaus paranojinės klejonės, ar už viso to iš tiesų kažkas slypi.
Toliau viskas vystoma labai nuosekliai ir preciziškai – pro šalį skubantys susirūpinę, bemaž nematyti darbuotojai, profesoriaus kabinetas, kuriame nėra profesoriaus, tik nustebę svetimi veidai ir finale nežinai iš kur atsiradusi žmona, klausianti ką JIS čia veikiąs.
Virpantys pirštai, lūpos – labai vietoje. Glaustas,  taiklus ir puikiai nujaučiamas falšo signalas.
Gerai užbaigtas antras veiksmas – kažkas aiškėja, bet vis dar sklendžia tirštoje migloje tvyrančioje pasakotojo galvoje. Baimė vystoma pamažu, teisignai dozuojant, neperspaudžiant ir neperlenkiant lazdos nei į vieną pusę. Žodžiu, viskas kyla gražia įtampos vertikale link aukščiausio kulminacinio taško.
Trečia dalis prasideda juslinėmis manipuliacijomis ir leidžia įsijausti į pagrindinio herojaus “kailį”. Esamasis laikas vis labiau kausto dėmesį, tačiau tuo pat metu, skaitydamas jautiesi lyg būtum atitolęs ir viską stebėtum iš šalies, lyg netikėtum tuo kas vyksta, netikėtum savo paties akimis.
“Nuo jo dvelkė karščiu ir svilėsiais” – tobula!
Pačios operacijos aprašymas įtikina tiek vaizdiniais ir aplinkiniais personažais, tiek ir preparuojamo herojaus potyriais. Kažkodėl visiškai nekliuvo metalinės androidų dalys, kaip, beje, nesiprašė ir anksčiau pasiūlytas tuštinimasis pusiau sintėtinėmis alyvomis bei gi dešimto numerio poveržlėmis.
Neslėpsiu, pabaigoje apėmė lengvas nerimas, mat akimirkai pasivaideno, kad visa tai tik pagirių košmaras arba kompiuterinė simuliacija. Bet štai jau gražus happyendas, štai eriena ir gražutė žmona ir šaltas alus iš skardinės. Mane suklaidino “vadybininkas” - pareigos, kurios labiau pritiktų prastai pabaigai dėl kurios buvau sunerimęs, bet džiaugiausi apgautas lyg vaikas.
Tiesa, ne viskas tobula, bet šitaip tęsiant, jau nebederėtų visur palikinėti savo mėtines pėdutes, kaip kokį exlibri, reikia to ar nereikia.

Perskaičiau su dideliu malonumu. Abu kartus. Nustebinai. Ačiū :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-14 19:39
Meškiukas
Aš irgi manau, kad nereikėjo to paskutinio paaiškinimo apie androidus. Jei manysime, kad tie ženkliukai yra kažkokio kodo dalis, ženklų daugiau, nei pakankamai. Nereikėjo arba nuolat kartoti "androidas", arba šių ženkliukų.

Bet juk čia tik smulkmena, kuri neužgožia paties kūrinio.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-14 08:12
cerera
Siaubingai gera pastaba apie keptuvę :-). Bet tokį jausmą, man rodos, gali sukelti tik štai ši vietelė: „ir matau kaip nuo dešinio dilbio karo odos draiskana atvėrusi metalines androido kūno dalis“, tik ji viena.
Ar ne...?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-14 01:02
St Sebastianas
Perskaičiau ir pagalvojau, kad aš taip neparašyčiau. Aš parašyčiau geriau.:] OK, jei visai rimtai, kūrinukas skaitomas lengvai, nekyla noras nueiti pasigaminti arbatos. Apie androidus galvojau nuo tos vietos, kai paminimi šalti pirštai. Antra mintis - ateiviai. Vis dėl to, labai daug vilčių dėjau, kad viskas bus susieta su kompiuteriniais žaidimais. Kodėl? Nes skyriai atskiriami rodyklėmis, kurios primena konsolių kodus. Turėjau netgi idėją, kad gal tai prisiminimai kompiuterinio personažo, kuris nuolat eina nuo seivo. Žodžiu rodyklės nukreipė dėmesį ir androitai buvo primiršti. Ir štai, pačioje pabaigoje jie išlenda subtiliai, kaip duodant su keptuve kam nors per veidą. Visą kūrinį androidai buvo pateikiami užuominomis, tai neteisingai kvepia, tai neteisingai verkia, tai rankos kaip nabašniko... Ir štai, pabaigoje jie nutėškiami taip, kad betrūksta dar žvaigždutės ir paaiškinimo kūrinio pabaigoje, kad žmona androidė ir jis tokiu taps. Čia išskirtinai bukiems, jei tokie netyčia skaitytų kūrinį. Juk galėjai tai pateikti, kad skaitytojas nebūtų visiškai tikras ar žmona išties androidė, bet liktų gilus įtarimas. Arba paliekamos smulkios užuominos, kad jis pats yra androidas. Na, tarkim tepalu sisioja ir varžtais kakoja. Jei pabaiga skaitytoją būtų palikusi subtilioje nežinioje, šis kūrinys būtų labai geras. 
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-13 20:53
ieva3003
Man patiko skaityti. Vienoje vietoje kiek priminė "Kuždesių salą" (šis kūrinukas patiko labiau, nes tas filmas man buvo nuobodžiai nuspėjamas). Suabejojau, ar ne apie vidines laboratorijas šnekama. Ir "bam!", šauni pabaiga.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-11 10:26
EgiZ
Prapijau ir aš tavo mėtinį vabalo formos saldainiuką.  Aplodismentai :) Gal kiek per daug priminė Total Recall, bet šiaip gerai sumeistrautas kūrinys. Trys taktai daugmaž vienu ritmu, epilogas pasirodė kiek silpnesnis. Sonata, kvapas gerai, o tos metalinės kūno dalys kažkaip per paprasta, per tiesmuka.
Dar norėjosi sužinoti, kodėl herojus atsijungdavo ar atsjungė pirmą kartą. Ar čia sąmokslas prieš jį iš pat pradžių (bet tada gal nelabai įtikinama kitų veikėjų reakcija pirmame takte), ar su juodaisiais kardinolais nesusijusi atminties spraga?
Patiko, kaip panaudojai jusles, ypač uoslę.
Herojaus vidinė kalba (mintys) visose dalyse perteiktos maždaug vienodai. Gal įdomiau būtų buvę, jei būtų matyti kokia nors raiškos raida, pvz., vis ilgėjantys ar vis trumpėjantys sakiniai (arba kol žmogus, ilgėjantys, kai andoidas, trumpi) sakiniai, daugiau daugtaškių, įterpiamas roboto Vz-mbam ar dar kas? Ateičiai :)


Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-11 09:53
cerera
Oho, kaip čia gerai. Net truputėlį, sakyčiau, kafkiška ;)
Pradžioj truputį nusivyliau, pagalvojusi, kad pagrindinė intriga ir bus tai, jog pagridinis veikėjas įsivaizduoja esąs laboratorijos darbuotojas, nors tėra pacientas. Nes tai tapo aišku jau pirmoje pastraipoje.
Bet nuo Chaviero pradėjo darytis žiauriai įdomu. O po to vėl nauja peripetija, ir dar ta pabaiga,  nu nerealiai! Ir tu parašei tai per dieną?! Nenervink :D!

Kai taip užkabina, nebematau tų smulkių tavo „perliukų“ , net nesvarbu, kad skyryba vietomis tokia klaiki, kad net nesuprantu prasmės: „ Po galais, sukūriau aš dabar pats išsigandau.“

Žinai, ką dar pamaniau? Nesvarbu, kaip pasivadinsi, kokį pasakotoją pasirinksi, ar rašysi iš moteriškos, ar iš vyriškos perspektyvos, I ar III asmens, aš visur matau kyšančią  Iglę, nors tu ką :D
Pasikartojimai, daugtaškiai, tas tavofirminis "tarsi, tarsi", na kodėl tavo visi personažai kalba kaip ji ?! Charakteriai skirtingi (beje, tau vis geriau sekas juos kurti), elgesys skirtingas, o dūsauja visi 1:1 ?
Merginai tai dar dar, nors irgi nervina kažkiek. O vyrui ta kalba su daugtaškiais ir atodūsiais man ne itin limpa. Bet ten tik kelios vietelės erzinančios, visa kita gerai. Jo portretas irgi puikiai sudėliotas, viskas man čia labai labai.

"šlapio šuns ir... mėtų?" – cha cha :D O kas čia neseniai priekaištavo mums dėl tų mėtų :-) ?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-11 00:00
Damastas
Pirmas! Suspėjau! Nai nai nai, visus nugalėjau!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą