Laboratorija

Pramerkiu akis. Galvą skauda tarsi vakar būčiau padauginęs.

Vakar. Kas buvo vakar? Negaliu prisiminti. Pasuku galvą. Užuodžiu švarios pagalvės kvapą. Beveik sterilų, ne tokį, kaip namuose. Mano kairėje –langas. Tuščias, švarus langas be užuolaidų. Už jo matau pušų kamienus. Saulė, išlendanti jiems linguojant, verčia užsimerkti. Už lango – balkonas, skardinė palangė. Balkonas ne toks švarus – matau platų, nuo smulkių rasos lašelių blizgantį voratinklį ir didelį žalią vabalą. Jis guli ant skardinės palangės ir nejuda. Atsisėdu lovoje ir nusikloju antklodę. Staiga tarsi viską prisimenu. Laboratorija. Taip, juk aš su balta savo apranga. Matyt, vakar dirbau iki vėlumos, matyt nutariau nebegrįžti namo, išsimiegoti viename iš personalo kambarių.

Esu čia vienas, kita lova - tuščia. Taip. Kur mano daiktai, kur chalatas? Niekaip neprisimenu vakarykštės dienos. Pasilenkiu po lova. Batų nėra, tik šlepetės. Įkišu į jas basas kojas. Dirbtinis kailiukas – sudėvėtas.
Taip, taip ir turėtų būti. Juk čia dirbu jau ilgai. Nuo...

Išgirdęs žingsnius atsisuku. Prasiveria durys ir į vidų įeina Sonata. Žmonos veide matau nerimą. Ji žvelgia į mane lyg apgailestaudama. Stovi prie durų. Tiesiog stovi. Pajuntu sąžinės graužatį. Juk turbūt nepaskambinau pranešti, kad užsibūsiu. Taip, turbūt. Įnikęs į darbą pamiršdavau tuos dalykus.

– Atsiprašau, – ištariu. Jos didelės akys prisipildo ašarų ir ji bėga manęs link kaukšėdama blizgiais rožiniais batukais.

Sonata apkabina mano kaklą, priglunda prie manęs visu kūnu ir ima šnibždėti:

– Viskas gerai, viskas gerai. Nieko tokio, tai praeis, kaip visada praeina. Kaip visada.

Mano rankos, kylančios iki jos nugaros stabteli. Praeis? Kas? Užuodžiu jos kvepalus. Jie tarsi... kitokie. Sonata visuomet naudodavo tuos pačius, sakydavo norinti, kad žmonės ją prisimintų iš kvapo, bet šitie... Tai ne tie kvepalai. Panašūs, bet ne tie. Ji atsitraukia ir pamatau ašarų nubrėžtą taką iš kairės akies. Vienos. Niekada iki šiol nepastebėjau, kad mano žmona verktų viena akimi. Moters pirštai pakyla iki mano skruosto, ir pirštų galiukai stabteli ten, kur prasideda mano barzda. Tie pirštai taip nežmogiškai šalti. Atsitraukiu.

– Atsiprašau, bet aš turiu grįžti prie darbo. Susitiksime namie, gerai?

Jos akys žiūri į mane tarsi nesuprasdamos, tarsi išsigandusios, bet mane jos gąsdina dar labiau. Išsisuku nuo jos rankų ir greitu žingsniu einu prie durų.

– Tomai!

Nesustoju, praveriu duris ir patenku į gelsvą koridorių. Akimirką pasimetu lyg pamiršęs kur mano kabinetas, tada ryžtingai pasuku į kairę. Pamatau link manęs einantį laboratorijos darbuotoją. Neprisimenu ir to stambaus vyruko. Gal jis pradėjo čia dirbti nuo mėnesio pradžios? Šiandien juk birželio pirma? Rodos, pirma.

– Elkimavičiau, Elkimavičiau! Sustokite! – išgirstu moterišką balsą šaukiantį mane. Tai ne Sonata. Atsisuku ir ji, vyresnė moteris baltu chalatu, stovi koridoriaus viduryje įrėmusi rankas į šonus. Asta, šmėkšteli galvoje, jos vardas – Asta. Bet ji dirba kitur. Ką ji veikia čia? Kaip žiūri apsauga? Apsisuku ir grįžtu prie jos.

– Kas jus čia įleido?

Moteris stebi mane lyg susidomėjusi, nesigina.

– Nusiraminkite, Elkimavičiau.
– Aš ramus, bet jūs privalote išeiti. Tučtuojau!
– Ne, tai jūs turite grįžti... – jos balsas šaltas, lyg metalinis, lyg skambėtų ne žmogaus tariamas, o roboto. Šiurpas pereina per mano stuburą ir aš sučiumpu jos liesą ranką. Neleisiu jai čia vaikščioti ir šnipinėti. Astos veidas pasikeičia ir tvirtumą užgožia baimė.

– Algi! Algi! Padėk!

Tebelaikydamas ją išgirstu kaip kažkas bėga link manęs. Atsisuku. Tai tas drimba. Jie kartu? Jis užlaužia mano ranką, tada Asta kažką išsitraukia iš kišenės, pajuntu duriantį skausmą šlaunyje ir visa aptemsta.

→↑↘↕→↙

Pramerkiu akis. Po galva jaučiu drėgmę. Karšta. Prakaituoju. Nusispiriu sunkią antklodę. Galvoje taip sunku ir tuščia. Kas nutiko, kur aš? Jaučiuosi taip, tarsi pabusčiau po gerų išgertuvių. Pasuku galvą į kairę. Langas. Tuščias, švarus langas be užuolaidų. Už jo matau pušų kamienus, aukštai virš jų kybo saulė. Saulė šviečianti tiesiai į mano lovą, kaitinanti, verčianti užsimerkti. Dar šiek tiek ir ji pakibs virš stogo, tačiau kol kas mane kankina: galva, rodos, plyšta, o dar tas karštis. Pakylu ant alkūnių. Kambarys švarus, beveik sterilus, bet balkonas už lango, panašu, seniai netvarkytas. Balkonas ir skardinė palangė lauke. Už lango matau platų, vietomis vėjo išplėšytą voratinklį ir didelį žalią vabalą. Jis guli ant skardinės palangės ir nejuda. Mane užpuola toks ryškus deja vu, kad trumpam net apsvaigstu. Taip tikrai jau buvo. Bet kada?
Galbūt daugybę kartų – raminu save. Juk seniai dirbu laboratorijoje. Niekaip nepamenu kada paskutinį kartą buvau namie. Jei ilgai neskambinau, Sonata turbūt nervinasi. Turėčiau pranešti, kad užsibūsiu. Paskutiniu metu čia taip daug darbo. Negaliu jai visko pasakoti, galų gale, čia mes dirbame su valstybės paslaptimis. Įsispiriu į savo antistatinį laboratorijos apavą ir žengiu link durų. Kažin kur pasidėjau laikrodį. Nežinau kiek miegojau, tačiau jaučiuosi geriau ir turbūt jau galiu grįžti prie darbo. Priėjęs prie durų trukteliu rankeną.

Užrakinta. Čia dabar! Ar aš pats užsirakinau? Apsičiupinėju drabužius ieškodamas rakto, bet kišenių nėra. Tiesa, kaip gali būti kišenės antistatiniame drabužyje? Grįžtu prie lovos ir atsidarau savo spintelę. Tuščia, išskyrus stalo įrankius, romaną aplankstytais kampais ir du apelsinus. Taip, žinoma, mano daiktai prie mano darbo vietos, čia atėjau tik nusnausti. Bet kaip dabar man išeiti? Žvilgteliu į balkono duris. Susiraukiu. Vietoj rankenos, tik keturkampė skylė. Išsitraukiu iš stalčiaus šakutę, peilį, įkišu į skylę, stipriai pasuku.

Stoviu balkone. Po mano kojomis mėtosi nuorūkos. Staiga pasidaro nejauku – o jei kažkas stebėjo mane kol miegojau? Neprisimenu nei vieno rūkančio bendradarbio. Apima keistas, blogas jausmas. Jaučiu, kad čia vyksta kažkas negero, kažkas...

Balkonas ilgas. Jis tęsiasi nuo mano kambario iki kitų stiklinių durų. Prieinu prie jų ir žvilgteliu vidun. Baltomis plytelėmis išklotas kambarys, pasieniui sustatytos tokios pat baltos spintelės ir žalias kietas gultas. Taip, juk čia vienas iš eksperimentų kabinetų.

Šios durys turi rankeną. Pasuku ir įeinu. Čia nieko nėra. Tai prisideda prie mano nerimo – šiame kabinete beveik visuomet kas nors vykdavo. Pereinu per jį ir ištiesiu ranką prie durų į koridorių. Stabteliu. Galbūt reikėtų būti atsargiam. Paliečiu rankeną ir lėtai ją nulenkiu. Durys tyliai prasiveria. Man matoma koridoriaus dalis tuščia. Įsiklausau. Tylu. Iškišu galvą. Kairėje nieko – tik baltos durys vedančios iš mano skyriaus. Dešinėn. Dešinėje pamatau nugarą stambios moters, kuri pradariusi kitas šonines duris su kažkuo kalbasi. Priešais ją stovi geležinis vežimėlis su keletu puodų. Prisimenu kas juose ir man norisi prieiti prie jos ir paaiškinti, kad šituos indus reikia transportuoti šaldymo įrenginiuose. Išlendu iš eksperimentų kambario ir jau sukuosi moters link, tačiau nerimas mane nugali. Neprisimenu jos. Ar ji turi teisę čia būti? Kas apskritai čia vyksta? Kas nutiko laboratorijai, kol aš miegojau?

Nutariu geriau susirasti savo kolegas ir išsiaiškinti. Atsargiai ir tyliai pasuku link išėjimo. Praeinu pro apsaugos postą, bet tuo metu jame nepastebiu nei vieno kareivio. Tampa dar labiau neramu.
Plačiame koridoriuje tarp skyrių išvystu kažkur skubančius laborantus. Viena jauna šviesiaplaukė man linkteli pasisveikindama. Linkteliu ir aš. Ji man tikrai matyta, bet neprisimenu jos vardo. Turbūt iš kito skyriaus. Einu link pagrindinės eksperimentų salės ir stebiu žmones, su kuriais prasilenkiu. Dalis atrodo sunerimę, bet nestabdau jų ir neklausinėju. Viską man papasakos profesorius. Dar keli žingsniai ir praveriu baltai dažytas medines duris.

Ne tai, ko tikėjausi. Į mane iš nedidelio kambarėlio su sofa ir kavos staleliu nustebę sužiūra jauni veidai. Asistentai.

– Pasiklydote? – paklausia vienas vaikinas.
– Ne, – sumurmu ir uždarau duris.

Sumaišiau duris? Kaip taip gali būti? Juk tiek laiko čia dirbu! Pažįstu laboratoriją kaip savo penkis pirštus! Žengiu kitų durų link, bet tuomet priešais save išvystu savo žmoną. Sonata, laiko popierinį kavos puodelį ir žvelgia į mane nustebusi. Taip tarsi būtų sutikusi mane ten, kur negalėčiau būti. Bet tai ji neturėtų čia būti. Jau ne vieną kartą jai esu liepęs nelankyti manęs darbe.

– Tomai... Ką tu čia veiki?
– Ieškau profesoriaus, – paaiškinu jai ir pats nesuprantu, kodėl taip padariau. Turėčiau tiesiog jai pasakyti, kad turiu darbo, kad susitiksime namie. Keistas jausmas, tarsi taip jau būtų nutikę vėl mane aplanko.

– Gudaičio? – paklausia.
Papurtau galvą.
– Chaviero.

Pastebiu, kaip lūpos trukteli ir pirštai ant puodelio suvirpa. Ji delsia. Tada šypteli.

– Aš žinau, kur jis.
– Žinai?
– Taip, eime, parodysiu tau, – ji prieina prie manęs, pastato dar pilną puodelį ant šalia stovinčio žurnalinio staliuko ir abiem rankom įsikabina į mano alkūnę. – Profesorius prašė tave surasti ir pas jį palydėti.
– Prašė tavęs?
– Taip, ateidama susitikau, ir jis paprašė, kad nuvesčiau tave pas jį.

Ji apsuka mane ir ima vestis atgal tuo keliu, kuriuo atėjau. Jos žingsniai greiti, jos rankos spaudžia mano alkūnę. Tuo metu kažkas joje man ima atrodyti kaip svetima, kaip... tarsi Sonata, nebūtų Sonata. Jos pirštai kabinasi į mane kitaip, jos kvapas kitoks, jos judesiai... Ne, aš tik išsigalvoju.
Mano žmona trumpam paleidžia mano ranką ir praveria skyriaus duris.

– Jis čia? – paklausiu nustebęs.

Ji linkteli, nesako nieko. Koridoriaus gale pamatau sujudimą. Prie mano poilsio kambario stovi ta stambi moteris, didelis man nepažįstamas drimba ir... Asta? Ne, jos neturi čia būti! Asta surinka:

– Va, kur jis!

Drimba skuba prie manęs ir pajuntu pavojų.

– Šūdas! Bėgam iš čia, – ištariu žmonai ir sukuosi atgal, bet pajuntu, kad Sonata tebelaiko mane už rankos. Laiko ir nesijudina. Atsisuku į ją, o ji žiūri į tokiu liūdnu žvilgsniu.

Dabar jau suprantu. Tai nėra mano žmona, tas padaras priešais mane, nėra mano žmona! Pajuntu skausmą ir tuomet... Nebejuntu nieko.

→↑↘↕→↙

Tamsi celė, kurios sienos pulsuoja rausva organine šviesa. Karšta. Aš čia vienas ir trumpam pajuntu tarsi būčiau kokio monstro pilve, didžiuliame skrandyje. Panika sukausto galūnes ir man norisi rėkti. Trūksta oro. Ne, ne, ne. Tai netiesa. Kartoju, kol save įtikinu ir nerėkiu. Oras rūgštus, iš tiesų kvepia tarsi kokiomis išskyromis, bet dabar jau suprantu, kad tai tikrai ne skrandis, o tik vienas iš eksperimentų kambarių. Juk tai aš jį sukūriau. Po galais, sukūriau aš dabar pats išsigandau.

Pamažu viskas tapo aišku. Tai jie. „Juodieji kardinolai“ infiltravosi į mūsų gretas. Asta, tas drimba, ta stora moteris – vieni iš jų, tačiau jų turėjo būti daugiau, daug daugiau, nes paprastai neužimsi aukšto lygio karinės laboratorijos. Ir kas nutiko Chavierui? Kas nutiko kitiems mano kolegoms? Mums buvo sakyta, kad nuo priešų mes esame visiškai saugūs, kad mūsų pusėje yra kariuomenė ir slaptosios jos organizacijos, tačiau kur jos dabar? Kodėl jos negelbsti mūsų dabar, kai iš tiesų to reikia? Kaip jie apskritai įsigavo į vidų? Ne, atsakymą į tai aš jau žinojau. Jie perprogramavo mūsų androidus.

Juodiesiems kardinolams nebuvo svarbi etika ir žmonių teisės. Mes, aš ir Chavieras, bandėme apeiti paprasčiausią, tačiau brutaliausią išeitį, tačiau Juodiesiems kardinolams tai nebuvo aktualu. Pajutau, kaip ašaros ima ristis mano skruostais. Jie nužudė mano žmoną. Androidams reikėjo tiek daug žmogaus dalių, kad... Tiek daug žmogaus, tačiau jie vis tiek nebuvo žmonės. Jie buvo ginklai – šaltos, bejausmės, nors puikiai apsimetinėjančios mašinos. Sonatos nebebuvo, vietoj jos... Vargšė, vargšė moteris, kalta tik tiek, kad turėjo vyrą, kuris buvo vienas geriausių automatikos kūrėjų pasaulyje. Susiriečiau ir apsikabinęs savo kelius atsiguliau. Mano vargšė žmona. Taip skauda. Niekas kitas manęs taip nesuprato, nepalaikė kaip ji, o dabar...

Guliu tol, kol skausmas nustoja pulsuoti, kartu su pulsuojančia raudona šviesa, kol jis ištirpsta mano kraujyje ir pasiskirsto tolygiai kiekviename minkštame mano organe. Negaliu čia būti ir laukti savo likimo. Aš turiu išgelbėti kitus. Sunkiai pakylu. Šviesa atrodo priblėsusi, tačiau žinau, kur yra atsarginis raktas, aš pats jį ten padėjau. Įkišu ranką tarp šiltų gličių sienos klosčių ir ištraukiu gelsvai blyksinčią kortelę. Nueinu ten, kur žinau esant duris ir ištiesiu ją į priekį. Siena prasiveria. Į mane papučia sausa, lyg įelektrinta vėsuma, aš išeinu į tamsų koridorių ir celė užsidaro. Tačiau kaip tik tuo metu suvokiu, kad kažkas stovi šalia manęs. Noriu atšokti, tačiau tvirti gniaužtai sugauna mano rankas.

– Kaip gerai. Kaip tik ėjau tavęs pasiimti, – sugergždžia drimba, bet jo balsas skamba ne robotiškai.
Jis žmogus. Aš galiu juos atskirti. Nesipriešinu, nes suvokiu, jog nepajėgsiu. Geriau klausyti ir laukti savo šanso.

Jis veda mane tamsiais praėjimais ir kambariais. Visa pasikeitę neatpažįstamai, sienų ekranuose blyksi Juodųjų kardinolų logotipas, matau bėgančia eilute rašomą jų šūkį. Net kvepia viskas kitaip. Kaip... Nežinau, kas tai per kvapas. Supuvusio danties, taip pat rūgpienio, šlapio šuns ir... mėtų? Prasiveria dar vienerios durys ir aš suprantu, kad mes atėjome. Drimba pastumia mane į didelę kampuotą kėdę ir ranktūriai tuojau pat automatiškai prirakina mano rankas. Tada pančiai apsiveja ir aplink kojas. Nebegaliu pajudėti. Čia tas kvapas stipresnis. Čia beveik tamsu. Priešais mane, nusuktas stovi kiaušinio formos krėslas. Juodas. Matau kažkieno kojas. Tokios pat spalvos.

– Ką jūs darote? Kur profesorius Chavieras? Kur mano bendradarbiai?

Tas, sėdintis, tyliai nusijuokia ir krėslas pamažu ima suktis.

Išvystu priešais save tą, kurio išvysti nesitikėjau. Jo kūnas tarsi padengtas sustingusia smala, o kartu su ja neryškioje šviesoje blyksteli ir plika galva.

– Chavierai?
Vyras nusišypso ir palinksta į priekį.
– Nesitikėjai?

Negaliu nieko ištarti, tik purtau galvą į šalis.

– Taip, aš Juodųjų kardinolų vadovas. Kaip kitaip, mes būtume galėję įsiveržti į šią laboratoriją. Ir nustok tikėtis savo šalies kariuomenės. Aš viską sutvarkiau, jie net neįtaria, kad kažkas čia vyksta. Karas jiems bus kaip žaibas iš giedro dangaus. Tai ir bus kaip žaibas. Su mūsų androidais, Tomai, mes nušluosime valdančiuosius per keletą dienų.

– Bet aš... Aš maniau, kad tu mano draugas, tu...

Chavieras atsistoja ir prieina arčiau. Nuo jo dvelkia karščiu ir svilėsiais.

– Tu buvai nepastabus, Tomai.

Pajuntu, kaip mano kėdė ima judėti. Chavieras stumia ją tolyn, siena prasiveria ir mes atsiduriame šviesiame baltame kambaryje. Atrodo sterilu, kaip operacinėje. Man tampa vis baisiau ir baisiau. Priešais stovi Asta – jos šypsena žada kažką negero, šalia jos – Sonata, šalta kaip metalas, net iš čia. Mano kėdės atlošas ėmė leistis, surakintos kojos pakyla ir greitai pasijuntu gulintis. Androidas panašus į žmoną prieina prie manęs ir iškelia delną. Matau, kaip oda prasiskiria atidengdama metalo konstrukciją, kaip iš jos išlenda vamzdelis ir palei mano nosį pasklinda dujos. Net nenorėdamas jų įkvepiu ir kūnas tarsi aptirpsta.

– Džiaukis, kad dar taikom anesteziją, – suburba Asta. Jos rankoje laikomas peilis artėja prie mano pilvo. Galiu pajudinti tik galvą, todėl pakeliu ją ir pamatau kaip ji smeigia. Imu rėkti. Nejaučiu skausmo, tačiau matau, kaip iš mano vidaus teka kraujas kaip, pro praskirtą odą lenda žarnos, jaučiu jų salsvą gąsdinantį kvapą, jaučiu sūrų skonį burnoje ir rėkiu, rėkiu. Negirdžiu ką jie kalba, tik matau, kaip Chavieras paima kažką dydžio sulig lėkšte, kažką pailgą ir metalinį, kažką, kas atrodo kaip didelio žalio vabalo kiaukutas. Daiktą, priartinus prie mano žaizdos, iš jo ima lįsti tarsi kojos, tarsi laidai, profesorius leidžia jį žemyn ir kojos ima skverbtis į mano pravirą pilvą. Rėkiu. Tik tada suprantu – jie ir iš manęs gamina androidą.

→↑↘↕→↙

Kartu su Sonata sėdime prie televizoriaus savo svetainėje. Burnoje vis dar jaučiu ėrienos troškinio skonį. Jaučiuosi sotus, jaučiuosi patenkintas, jaučiuosi laimingas. Žmona man nusišypso, jos švelnūs pirštai perbraukia per mano kaktą. Iš malonumo užsimerkiu. Net nematydamas, sugniaužiu jos pečius, prisitraukiu ją, bučiuoju. Ji tokia šilta. Užuodžiu jos kvepalų kvapą. Sonatos kvapas.

Vis rečiau atsimenu tas dienas ligoninėje. Tai ne pirma tokia psichozė, bet kaip aš tikiuosi, kad paskutinė. Atsiminimai vis dar verčia odą šiurpti. Kartu imu susimąstyti kokia iš tiesų įdomi žmogaus psichika – kaip aš būdamas vadybininkas, sugebėjau sugalvoti, kad esu mokslininkas dirbantis laboratorijoje? Kad gydytojai ir sanitarai – pavojingos man organizacijos nariai? Kad Sonata – ne Sonata, o androidas. Ta mintis vis dar verčia sapnuoti košmarus. Nenoriu vėl to patirti. Lėtai paguldau žmoną ant sofos ir palinkstu virš jos.

Tačiau mano koja kažką užkabina ir išgirstu garsų dūžio garsą. Didelės Sonatos akys atsimerkia. Ji greitai išsirango iš mano glėbio ir pakyla.

– Nieko tokio, paskui sutvarkysi, – ištariu nusivylęs.

– Ne, žiūrėk padažas tuoj įsigers į kilimėlį.

Surinkusi lėkštės šukes ji žengia virtuvės link, bet jos koja slysteli ir beveik sulėtintai matau kaip mano žmona nešina aštriomis šukėmis krenta žemyn. Pašoku, bet ji jau sėdi ant grindų ir šypsosi.

– Viskas gerai? – klausiu išsigandęs.

Ji linkteli. Vis dar šypsosi. Mano žmona sėdi ant žemės, aptaškyta šukėse likusio padažo likučiais ir šypsosi. Dabar suprantu, kad jos kvapas kitoks, ir matau kaip nuo dešinio dilbio karo odos draiskana atvėrusi metalines androido kūno dalis. Tuo pat metu pajuntu, kaip kažkas šalto suvirpa mano pilve.