Cigaretė buvo paskutinė.
Schubertas skambėjo, o mano gyvenimas, kažkur keliavo pro šalį.
Kiek laiko praėjo? Nuo ko mano mielas drauge?
Kiek laiko praėjo? Kur mano mielas drauge?
Kiek laiko tu nebe aš aš nebe tu ir tu mūs nepažįsti? Mano mielas drauge?
Dangus būta lygiai nulietas skiestu mėlu. Tolumoje debesėliai ir stogai kyšojo raudoni.
Ant stalo gulinčios dramos tylėjo. Niekas nebedegė, niekas neglostė, niekas nekrito mirusiu ir niekas nebesižavėjo indėniškai ritualais.
Ačiū tau, visagali už baltą, akinančią šviesą.
Ačiū tau visagali.
Gyvenimas įgavo keistus pavidalus. Užu rankų vedė melu.
Ir tada jau jutau kaip žadina mūzos, ima už rankų. Ima ir veda atgal į ežerą. Ar tu žinojai? Kad ežero dugne esti indas? Ar tu žinojai, ežero dugne gali nuskęsti kartu.
Ar tu. . .
Rankos drebančios, neplautos grindys ir terpentino klanas, kai tik ką gimusį - iškart pražudžiau.
Ne, nereikia man jūsų čia. Jūs per daug kalbate. Aš pamiršau, kodėl aš čia.
***
Dar vienas sudėtingas rytas ėjo į pabaigą.
Cigaretė buvo paskutinė ir ta pati sulūžusi.
Vakar pranašą kitoje pasaulio pusėje ėmė ant kryžiaus.
O ši pusė tik aidi.
***
Vakar
O kas rytoj