Meilės vainikas

Tu ateik ankstų rytą per pievas,
Puokšte nešinas lauko gėlių,
Mes susėdę vainiką nupinsim,
Pavadinsim jį meilės vardu.

Ryto rasos suvilgys tau kojas,
Drėgnos garbanos glostys pečius,
Toks gaivus ir padūkęs, lyg vėjas,
Bučiniais bersi meilės žodžius.

Aš pabusiu iš sapno laiminga,
Meiliai žvelgsiu į tavo akis,
Jų žiedai, mėlynai paslaptingi,
Man primins mūsų meilės naktis.

Ryto rasos vėl neš mus per pievas,
Vėl šypsosis mums jūra gėlių,
Šelmis vėjas, padūkęs lyg vaikas,
Nuskraidins į jaunystės laikus.

Jei ateisi tik vakarą vėlų,
Atsinešk puokštę rožių rausvų,
Aromatas jų skleis meilės sielą,
Danguje įsižiebs daug žvaigždžių.

Žvakė savo liepsna virpins kūnus,
Tyliu skambesiu taurės pravirks,
Meilės vynas svaigins mus užbūręs,
O jausmų sūkuriai mus skraidins.

Tu ateik, aš sėdėsiu prie lango,
Žilutėlė senutė meili,
Tik atnešk man rugiagėlių puokštę,
Pasakyk, kad be galo myli.

Lai vėl pūstels padūkėlis vėjas,
Šoks mėnulis ir žvaigždės mirksės,
Mes vainiką nupinsim, ir MEILĘ
Išrašysim didžiausiom raidėm.