Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Už lango vasara skaičiavo paskutines savo dienas, svirpliai negailestingai priminė, kad, jei nori suspėti išsimaudyti nuoga mėnesienoje, daug laiko tam nebėra, oras kvepėjo džiūvančiais medžių lapais primindamas apie artėjantį rudenį, o dusinantis karštis pamažu užleido vietą vakaro vėsumui – jei tą +25 su jau kelias savaites trunkančia sausra galima vadinti vėsumu, žinoma.
Tarp Rugilės pirštų smilko cigaretė, pusnuogė, vien su plonyte palaidine ji stovėjo balkone ir kaip užhipnotizuota žiūrėjo į kaimynų namą. Kieme su vejos laistytuvu žaidė berniukas. Krykštaudamas bandė bėgti nuo skaidrių lašelių, vis slysdamas ant šlapios vejos ir krisdamas – kiekvienas kritimas palikdavo vis daugiau šlapių žalių dryžių ant jo dangaus žydrumo šortų, bet tai, žinoma, jam nė kiek netrukdė. Už kelių minučių iš namo išėjo moteris tokio pat baltumo plaukais kaip ir berniuko, greta bėgo kelių sprindžių didumo baltas šuo – atrodė, kad net ir šunį šeima pasirinko tokį, kad tiktų prie bendro paveikslo, lyg žinodama, kad ne kartą bus stebima - šitame rajone, kuris atrodė be galo ramus, iš tiesų nė šiukšlių neišneši nepastebėtas, čia begyvenantiems kartais net kildavo jausmas, lyg jie būtų kokio mėgėjiško teatro veikėjai.
Mama vaikui padavė rankšluostį, išjungė laistytuvą ir padėjo nusišluostyti. Pasilenkusi prie jo kažką pasakė – scena priminė nebylius senus filmus – vaikas nusijuokė ir nubėgo į namus. Moteris, kuri, matyt, buvo vyresnė, nei atrodė – įsižiūrėjus galėjai matyti jos stovėseną, kalbančią apie patirtis ir prabėgusius metus, bei rankas, kurių oda darėsi vis mažiau stangri sulig kiekviena nauja paglostyta galva – atsitiesė, įsirėmė rankomis į šonus ir prisimerkusi pažiūrėjo į tolį, gatvės link. Rodėsi, jog ji kažko laukia. Moteris priėjo prie nedidelės obels, kuri, rodos, šįmet daug obuolių nežadėjo, apžiūrėjo bepradedančius megzti vaisius, nuskynė vieną užsilikusį sudžiuvusį žiedą ir numetė jį į komposto krūvą prie apelsinų žievių ir kavos tirščių. Apsisukusi eiti namo, dar kartą per petį žvilgtelėjo į tolumą ir pradingo ten pat, kur prieš tai – jos berniukas.
- Nebemiegi? - Rugilė krūptelėjo. Užsižiūrėjo į tą idilę.
- Nea – atsakė pasisukdama liemeniu. Tingiai lyg katė po pietų miego ji iškeldama rankas viršun pasirąžė, lyg atverdama vartus apkabinimui. Jokūbas priėjo arčiau ir prisišliejo prie pat. Ant džinsų ir baltų marškinių vilkėjo prijuostę, išterliotą skirtingų spalvų dryžiais, plaukuose buvo įstrigęs kažkokios daržovės gabalėlis, o jis pats kvepėjo svieste keptu česnaku. – Pavakariai paruošti? E tutto a posto? – paklausė ji, viena ranka braukdama per jo plaukus. - Mama negrįžo? – užsimerkusi nusižiovavo.
- Negrįžo dar. – pasakė ir perbraukė delnu per jos pilvą. Kaip pamiegojai?
- Mhm, - nusisukusi į šoną ir primerkusi akis ji traukė cigaretės dūmus. Išpūsdama žandus išpūtė dūmus ir pabučiavo jo smakrą. – Kaip kokį dešimtmetį būčiau miegojus. Dieve mano, kaip man patinka atostogos..!
- Kvakse. Aišku kad patinka. Aš salotas gaminau – norėsi?
- Norėsiu. – „kvaksė“ (jis dažnai taip ją vadindavo) stovėjo nugara į balkono turėklą, šiek tiek persisvėrusi. Jokūbas laikė apkabinęs ją per liemenį, tad ji palinko daugiau – tiek, kad, jei jis ją paleistų, teprireiktų kelių sekundžių nukristi žemyn, į žiedų pilnus rožių krūmus. Jokūbas buvo jos vasaros romanas, laikinas kaip ir bet kuris kitas jos gyvenimo vyras. Susipažino jie pirmąją vasaros dieną, tada, kai Rugilė grįžo iš Italijos, kur paliko ne tik darbą, bet ir kitą mylimąjį. Skausmui nuplauti draugės Rugilę nusivedė prisiminti Vilniaus naktinio gyvenimo (kaip ji buvo pasiilgusi flirtuoti savo kalba!), o ten ji susipažino su dar viena savo klaida. „Jokūbas“ – pašnibždėjo jis tada, kai, įlindę į bromą mažoj gatvelėj vienas nuo kito plėšdami drabužius jie, rodės, ne bučiavo, bet valgė vienas kitą. - Mano vardas Jokūbas - pasakė jis prieš įkąsdamas jai į ausį ir pirštais įžengdamas į uždraustą teritoriją, mažą purvinų svajonių pasaulį, į kurį patekti norėjo mažne kiekvienas vyras, su kuriuo Rugilė prasilenkdavo nuo tada, kai jai suėjo keturiolika. Dar tada, paauglystėj, ji girdėjo mamą kalbant, kad dukra nešioja kažkokią aurą, kuri neleidžia vyrams ramiai pro ją praeiti. Rugilė spinduliavo karščiu, aistra ir geismu. Ji niekad nesuprato, ką jaučia tie vyrai, bet kartais pagalvodavo, kad galbūt ji, nelyg poruotis pasiruošusi katė, nešioja ne aurą, bet kvapą, kurį jie ir užuodžia. Bet kokiu atveju, ji žinojo, kaip jos buvimas veikia patinus, o su laiku išmoko tuo ir naudotis. Rugilė žiūrėjo tiesiai Jokūbui į akis, o galvoje sukosi viena vienintelė mintis – kaip? Kaip šitaip nutiko, kad vasarą leidžiu su šituo nekaltų mėlynų akių berniukų, kuris nė kiek nebuvo panašus į tuos vyrus, su kuriais ji įprastai susitikinėdavo.  Ji nežinojo, kuo jis ją traukė, bet žinojo, kad tas naivumas ir atsidavimas jai buvo kaip šviežias nuo jūros pučiantis vėjas dykumoj. Galbūt būtent tuo jis ją ir papirko...
- Vaikai? – apačioj abu išgirdo užtrenkiamų durų dunkstelėjimą ir mamos žingsnius. – Vaikai, parnešiau trešnių.
- Ateinam! – šūktelėjo Jokūbas. Jiedu pakštelėjo vienas kitam į lūpas, jis švelniai plekštelėjo jai per šlaunį ir, pagriebęs ant sofos užmestą chalatą, užmetė ant pečių.
- Einu pirmas, pabaigsiu vakarienę, tu susirask kažką padoresnio apsivilkti – mirktelėjo Rugilei ir pradingo už durų. Rugilė pasitaisė chalatą ir dar kartą nužvelgė kaimynų namus. Panašu, kad moteris tuomet laukė vyro, kuris dabar iš pirkinių krepšio traukė daržoves, kol jiedu abu kažką aptarinėjo. Vyras iš nugaros priėjo prie moters ir apsikabinęs per liemenį prikišo savo skruostą prie jos. Rugilė nusisuko. „Kaip iš kokios lėkštos pasakos“ pagalvojo, sumaigydama nuorūką į peleninę. Apsisukusi plaštakomis atmetė plaukus, susiveržė chalatą ir atsiduso. „Kaip iš kokios lėkštos pasakos“ – galvojo lipdama laiptais žemyn.
2017-08-06 14:49
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-19 22:24
sesė mėta
Yra visokių smulkmenų, prie kurių norėtųsi kibti, bet šiaip labai grakščiai parašytas tekstas. Jei galėčiau, paspausčiau daug žvaigždučių ir mielai paskaityčiau dar.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-07 15:30
Trantsliukatoriuts Agu Kitkits
Man atrodė, kad ats tia tskaitęts jau, o kadangi tavo puplikuota tik tą dieną kai ats ratsiau komentarą, tai pamaniau...gal tu anktsciau jau puvai puplikavutsi ir patskui itstrynei?...Arpa kazkur kitur puplikavai...ne? pet ar tu zinai vitsats tsavo puplikatcijats???
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-07 00:13
go_da
Ir neblogai gal (jei iki pabaigos skaitai, nors ir atrodo pažįstama; tie deja vu kartais visai jaukūs) ir gal ne visai - nes, vadinas, šabloniška ir nuspėjama.
Jei čia abejonė dėl autentiškumo, tai tuomet patikinu kad ne, kažkur skaičiusi vargu ar esi :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-06 17:45
Trantsliukatoriuts Agu Kitkits
Kodėl manęs neapleidžia jausena, kad jau esu tai kažkur skaičiusi...? :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą