nuogų aguonų laukas

Jos visos ilsisi, kaip drugeliai nusėdę knygose
kaip knygos akmenėliais įkrentančios į mus
daug metų vis atsiversadavu kokią pradėdavau skaityti,
viskas ko tikrai nelieka, tai nuogumas...
puslapių numerėliai nusitrina. kiekvienas pabudimas
kartu su viena ar kita, nieko nebereiškia
esi tuščių akių šulinys, kuris desperatiškai ieško dangaus
ir tai - jau suplanuota, net akimirka, kai susidursite
yra užkoduota tavo nežinojime. vieta, kurioje įkrisi
yra iš anksto nulemta. pamenu akimirkas, kai
užsimerkdavau žiūrėdavau it užhipnotizuotas po naktų,
kai nebemiegodavome, kai jau nebebūdavome kartu
ir laidodavau jas išgalvotame aguonų lauke,
kuris pasiimdavo į save jų nuogumo apraiškas, trupinius
likusius nuo vaišių stalo, nes duona būdavo visada išdalinama
kitiems vargšams. dabar jos visos ilsisi kapinyne,
į kurį vis atskrenda koks senas mano minčių kranklys
ir primena apie, tai ko nebenorime prisiminti.
trpumas tos tiesos, kuri lieka už nekalbėjimo - stulbinantis
kaip gali prisipažinti, jog klydai? kaip sumeluoti sau?
juk tą akimirką nieko negalėjo būti geriau visai, kaip
šią. sėdžiu pustamsiame kambaryje piešiu du žmones
sulipusius nugaromis ir skaitančius tą pačią knygą
po sakinį, nes tokias taisykles patys ir sugalvojo
ir besitikinčius, jog ruduo dar negreit juo užklups