ta kuriai pragaras buvo, tik keli laipteliai link šventumo

Ji sėdėdavo ir žvelgdavo į
Dangų upės akimis
Visai kaip skaitantys Paulo
Į Piedros upę

Žaviuosi jos atspindžiu
Išskydusiu vandenų paviršiuje
Tas žvilgsnis – Lelija
Ak toks skausmingai svajingas
Naivus ir nesužeistas
Kai rytas maudavosi rūko kojines
Ji eidavo į sodą pasirinkti obuolių
Visai kaip ateinama į jau pažįstamą
Knygos puslapį naujai
Perskaityti tai kas jau perskaityta
Grįžusi
Gurkšnodavo arbatą
Žolelės teliuškuodavo puodelyje
Kaip vasaromis žolės
Vilgydamos savo švelnumu
Žvirgždėtą kranto duburį

Ji man asmeniškai primena
Legendą apie nakties piemenį
Kuris ganydavo švytinčias avis
Lengva pasakysite
O jei aš pasakyčiau: jis jų negalėjo
Girdėti
Todėl negalėjo girdėti ir grėsmės
Tūnančios nepatogiose miško kiaurymėse
Jis nujausdavo jas
It boružė lietų
Todėl buvo bebaimis

Mano eilėraščio subjektas
Taip pat bebaimis
Ji turėjo vyrą
Turėjo
Nes jau nebeturi
Kuris laikas
Tiksliau ji bijo vienintelio dalyko;
Prisileisti kitus vyrus
Visgi metų našta
Visgi daugybė visgi...
Turbūt esu vienintelis
Kuris negalėtų jos niekada
Įskaudinti
(verčiau varnas kapos
Mano vidurį)

Labai senai
Kai buvau mažas mačiau
Kaip ją skriausdavo vyras
Kelis kartus norėjau jį nudėti
Koks tai jausmas?
Paprastas;
It įsmeigti
Kastuvą į žemę prieš sodinant obelį
Tik skirtumas tas
Jog esi uodas kurį
Gali numušti vienu delnu

Nukrypau

Nors prabėgo daug metų
Ji pasikeitė fiziologiškai
Ir visaip kitaip kaip gali pasikeisti žmogus
Tačiau ta juntama oazė
Jos ramybėje
Jos tylaus švelnumo soduose
Visada grįžus leidžia
Prisėsti šalimais
Jausti palaikymą
Ir nebylų atlaidumą

Ji vis dar tebeeina į sodą obuolių
Tebeeina rūgštynių
O tada parėjusi verda sūdo
Ir įdėjusi į krepšį siunčia
Tam kuris jos negalėjo
Apginti

Myliu ją
Ir visos pasaulio upės
Pamenu
Kai sutilpdavo į jos
Žvilgsnį