tamsos nakties šešėliuose,
tik tiek - kiek bijom jos.
akių žaviuose raibuliuos jūros,
tik tiek - kiek gylio sutalpinam
neramiuos žiūrėjimuos į tolį.
\
nuo aukšto kalno, kuriame
žagsėjimas pabunda virpuliais
ir kratos tarsi išprotėjus gulbė
stebiu,
kaip horizontas savo trūkiais
mane užglosto tarsi klaidą.
gamta nemiega niekada,
kur buvo miestas dabar
vien vėjai žaidžia.
o manyje tamsos, tik tiek,
kiek jos bijau išleist į šviesą...
iš požemio, kuriam kalėjau