Kūno rūbai

Kas pašlovins tave mano kūno išbalęs vaiduokli,
Kai ryte tik vienatvė su veidrodžiais mato tave.
Kai po strijom suvirpa išalkusios klostės,
Ne nuo geidulio, bet nuo rutinos, bejausmiam duše.
Dienoje neužimsiu daug vietos visuomenės sluoksny,
Gal tik rūbai patvirtins buvimą - esu dar juose.
Bet po darbo parėjęs namo nusimetęs šį indą,
Aš ir vėl nesuprasiu dėl ko ignoruoju tave.
Juk esi panašus į mane savo kerinčiais bruožais,
Ir svajoji lietimuose leisti pašiurpti kitų akyse.
Kam tu man, jeigu niekas negali apkloti,
Jeigu nėra kam šlovinti strijų tuščiam patale.