Džiūgbaladės. Meilė, pasauliai

.





          Talaluška

Pelėžirniams žydint... –- jis sakė,
Mačiau, ir sakiau – kas per vikiai...
Ir kiek jų – ne kmynų pasaulis.
Pakėliau atsargiai to lapo kraštelį... –
Ne mano pasaulis, – pelėžirniai čia  –
Pasaulis be skausmo po saule..? –
Nebūna be skausmo... be nihilio – štai.

Pelėžirniai...  gal tai daržely Daratos
Tarp šimto kitų asmenybių kvapių, subtilių..?
Ne... – kiek matos – laukai užu lauko
Vien jie – odoratus ir vasara – įsisprendus
Vešli ir sultinga, tik šis – ar jos kvapas?
Turėtų kvepėt kaip saldi dar nors pernokusi
Ir patižusi braškė, išlikus kažkur ten giliai po lapu –
Ne tas, kada žemuogę aptinki rudeninę
Ir dūsauji, apdovanotas gegužio kvapu.
Ak, gailestis... veda kažkur talaluška –
Vis atmintys, nebe toli jau ir kriaušė ir gruš‘ka?
Violetinės tolumos anta  viržynų,
Lūkesčiai atviri sugrįžimų. –

Noriu namo nuo pelėžirnių, mano darže tabokà.
Ne, vasargalį skelbia tabõka,
Sakytum, išgroja akordą kvapų
Žiedų jos trimitai –
Lenkies, ir trys mėnesiai gaudžia kartu
Viena laime, ir nei prisimint, nei dairytis –
Greta, šalia..?  –
Jinai manyje, mano siela, – tu.




        Talaluška, – kitaip nerūpestinga improvizacija. Čia pas mus pilna tokių, vos ne pervien, tik žanras nenurodomas. O pavyzdžiui Algmar „Žmogučių dainelė“  – visiškai ne talaluška. Tik Tictac tų dalykų nesuvokia, skiria prie talaluškų pagal bėglų eiliavimo būdą, – ir nėr ko stebėtis: besistemė – jo programa.

        Tačiau ir šis tekstas – nerūpestingai prasidėjęs automatiškai įsmuko į autoriaus naudojamą turinio planą, įgijo išbaigtumo, tad nebetinka palaidos improvizacijos pavyzdžiu. – Labiau pratęsia „liepos 17“ pamokėlę.

        Perspėju – talaluškos ritmas tobulas, bet ne vienodai įkyriai pieštuku beldžiamas. Jei pamatėt kitaip, reiškia nemokat skanduoti.
        Susiimkit, ir pajusite visas cezūras ir pėdų kitimus, ir kad tai – gražu.
        Prie verlibro artėja – puiku.