Nabagai

Kokie tie namukai toli, kemsynėse stovi
Vieniši ir palikti, nebent vienišas šeimininkas ten guli
Ir šuo nabagas tenai, prisilakstęs budi

Naktis tuoj ateina gūdi, ir miškai gūdūs
Jie linguoja nusvirusias šakas, ir išsekę upeliai pūva
Ten gyvybė išsekus, net uogos sudžiūva
O grybai kemsėti kenčia, žmogaus ten nebuvę

Gal dangus dar nušvis, ir saulė suteiks  guolį šiltą
O Dievulis nebekankins, apleisto būvio
Nenusimena ten tas vienišas vilkas,
Ir šuva jo dar gyvas, nors kaulai jau džiūva

Varguoliai jie, varguoliai...
Sapnuojasi jiems aukso guoliai
Dar te pabūna jie ten vieniši, išbalę
Ir turi dar išgerti, ne iš balos...