jaunas pavargęs žmogus
surūdijusiais pirštais
stveria juodą neigimo tabletę
nužydėjusiais kaktusais
susibado odą
ir rašo krauju kas iš to
kas iš tolo atvykęs
su raudona arbūzo šypsena
išspjaunamas kauliuku
apaugęs kerpėta žieve
palinkęs medis
nelinkęs skleistis lapais
bet tai neišvengiamai įvyksta
gyvenimo šerdyje
pavasario širdyje