Iš kelionių po Savęsp (Ašašai) II

Kuomet  tiek  daug išėjusių  negrįžta

  Poe smalsumas nebuvo tuščias, nebuvo tik sau. Pajuto, kad jeigu tai, kas pasakoma žodžiu, sugultų į užrašus, pagal juos protinga būtų nupiešti šilinių dzūkų žemėlapį, o tuomet – ir jų vėliavą iškelti. Aukštai. Kad matytųsi lig Gardino, lig Punsko, iki... Kažin, kaip atrodytų šito krašto teritorija, jeigu ją sudėjus į vieną? Jeigu ji be kelių valstybių sienų, jų spalvų? Jeigu ji – tiesiog Šilinių dzūkų etnografinė karalystė. Ir ar įmanoma tokią statybą realizuoti? – nuotrupomis mąstė Poe. Lyg netyčia taip, bet darėsi įdomu galvoti ir klausti: o jeigu pasirodytų, kad įmanoma, tai kur tokiai karalystei būti  – Čia ar Kitur kur?
    Prisiminė eilėraštį. Gal savo, gal – ne, bet pajuto, kad susigyvena su jo tekstu ir jis talkina jai žvalgytis plačiau, toliau, neužsidarius  mažame...

Regis, po truputį užaugau
lig tol, kaip Dzūkija kadaise –
dairaus po Gardiną, po Ščiutiną, Radūnią...
Nemoka jie lietuviškai kalbėti,
bet aš gi – baltarusiškai kalbu
ir Lydoje taip kalbantį
kaip nuosavą supranta.

Ak tu, senoji Dzūkija,
gal netgi ne senatvė kaulus gelia –
užaugau lig Suvalkų,
iki Punsko ir Seinų
toks didelis, kaip tu kadaise,
kad ir savęs nesugebu pažinti.

    Taip jau atsitiko, kad, pažinę iš rūko „įsišvietusį“ Vaidinimą, nebuvome patenkinti. Atrodė, kad jis ne laiku. Tačiau labiausia taip todėl, kad žinojome jo nenuspėjamas išdaigas. Nebuvo jos piktos, bet visuomet taip labai akivaizdžios, įtikinamos, kad negalima buvo suprasti, kada jis vaidina, kada – ne. Betgi tai ne pasakos žmogus. Tikras jo vardas – Vladas. Tačiau žmonėse – o ir  jis pats – šitaip nevadino: vis Bladukas, Bladukas. Didelis ar mažas, vyras ar moteris; visiems jis tik Bladukas, Bladukas, o tolimesnių apylinkių gyventojams – Šklėrių Bladukas. Ir šį kartą, po trumpo laiko jam atėjus, jau neatrodė, kad jis ką tik, ką, ką tik išniręs iš rūkų. Labiau atrodė, kad pasiilgo savęs būti kompanijoje tarp savų, būti darbe, pabūti savo prigimtyje  ir va – dabar lyg  atsidėkoja, kad yra tokia kelių asmenų publika ir galimybė pasireikšti savimi – pabūti Vaidinimu.

Kada noriu verkiu,
kada noriu dainuoju,
nuo sunkių darbelių
neišsivaduoju... – padainavo ir taria:
 
  – Ko tylite? Ko nepadedate?
  – Betgi ne merga, ne panelė esi, Bladukai. Ar jau ir į moterį persikūnyti sumanęs?
  – Ak, štai kaip. Jums labai reikia Vidinio, taip?  Ką gi, greitai bus ir Vidinis, – pats su savimi, bet tarytum už visus susirinkusius pakalbėjo Bladukas, o minutėlę  lukterėjęs, lyg taip telkdamas sau dėmesį: – Bus ne tik Vidinis. Bus ir dar kai kas, – pasakė.
  – Net neabejojame, kad bus. Kai pasirodo Bladukas, visuomet  kažkas būna, – pasakiau, tačiau jau vėluodamas, nes priešais mane Bladuko nebuvo; jo vietoje buvo Vidinis ir būtent iš anų, 2014 metų vasario mėnesio tryliktosios dienos. O tai man tapo didžiule paskata, galingu stimulu ir pačiam įeiti į tą laiką, persiorganizuoti savijautoje, mintyse. Vėliau, bet dar neatslūgus nuotaikai, parašiau:

  „Pradedu manyti, kad nepaisant ką bedarytų žmogus, nepaisant kokiomis statybomis jis užsiėmęs, tačiau darbas jo paprastai prasideda dvasinėje erdvėje, išgirdus trumpą, bet drąsų žodelį: reikia. Nesvarbu, kaip kas jį išgirsta ir pajaučia. Tačiau būna ir kitaip. Su Vidiniu susitikti nerūpėjo ir nereikėjo ir anuomet – 2014 metų vasarį  – o susitikom. Susitikus gi, irgi neišgirdau iš jo, kaip įprasta:
  – Ką, Pranuci? Ir vėl klausi, kokia šiandien diena? Pirmadienis,  trečiadienis, šeštadienis ir ar greitai bus sekmadienis? O svarbiausia, kur esame, Vidini?
  Taigi nereikėję ir atsiliepti jam taip, kaip buvau įpratęs: 
  – Traukinyje esame, Vidini, Kurgi mudviem būti, jeigu ne čia.
  Ir štai po netrumpo laiko vėl regiu jį. 
  Taip, jis, Bladukas, geba ne tik  persitvarkyti, persiorganizuoti save į kitą, bet ir įsiminti tai, kas jo išgirsta ar pamatyta Pats ne syki sakiau, kad tai neįtikėtina. Ir dabar sakau, jog iš tikrųjų tai neįtikėtina, bet realybė tokių dalykų nepaiso. Kita vertus, ji irgi man ne pavyzdys, ne autoritetas ir štai sakau, kad man smagu, kaip moku, kaip sugebu matyti Bladuką iš Šklėrių. Smagu kalbėti: būk, mielas žmogau, būk ir būk. Kai įgrįsta, nusibosta būti savimi, būki  kitu, kad ir Vidiniu  arba kad ir panele... “
 
  Taip čia pacitavau iš dienoraščio, bet irgi jausdamas, kad neužtenka pasakyti tik “būk, mielas žmogau, būk“. Prie Blanduko iš Šklėrių kažkaip guviau, įdomiau, linksmiau darosi gyventi. Atsiranda pasitikėjimas ir savimi, ir vienas  kitu. Pajunti, kaip Bladukas reikalingas, kad  žmonės priartėtų vienas prie kito, telktųsi į krūvą, į draugę. Tuomet jau ir atsiminimai išjuda iš sąstingio ir juda, kruta, dirba, varinėja vedomis kraują: gyvenkim, žmonės, kol esame, būkime reikalingi vieni kitiems. Ir tai, kas buvę, te  nenusėda dulkėmis. Pats atsiminimų iš praeito laiko procesas lyg išmoksta ne tik dvasia, bet ir materija ateiti, atkakti susitikimais ir pasimatymais, ir pasirodyti būtent taip, kaip Tada. Taip atsitiko ir tą kartą, kai mudu suvaidinome nedidelį  žmogaus gyvenimo žiupsnelį iš 2014-02-13.
  Atsiprašau. Sakau, suvaidinome. Ar ne teisingiau būtų – pagyvenome?
  Ir taip: sužiurau į akis Bladukui, persikūnijusiam į Vidinį, ir tariau:

Nešauk taip: „gieda“,
kuomet tiek daug išėjusių negrįžti.
Greičiau čia gervė klyktelės,
negu šuva sulos,
bet, žinoma, kai skęsti, ką darysi? –
griebiesi ir už šiaudo, kaip vilties.
Tačiau labai norėtųsi,
kad vietinės reikšmės poetai,
ir jiems nepagailėtų
Dievo ir giesmių 

Vidinis:
Nupiešk žemėlapyje mūsų kelią,
bent tą, kuris kol kas tik mintyse,
nueiti ten, kur ir numirėliai gyvena
it laukdami manęs – tavęs,
kad juos ne tik žvake per Vėlines minėtum.
Šilčiau jiems žodyje,
Šilčiau jiems širdyje.
O, vietinės reikšmės poetai,
Nebūkite kurti:
Nereikia būti odisėjais,
Bandykime išlikti krašto žmonėmis.

  Sakau, kad – ne, tai nebuvo išankstinis sutarimas Tačiau, kaip  įtikėti, kad iš tikrųjų taip? Lengviau patikėt, kad šie tekstai išmokti, ilgai repetuoti, kol pagaliau, tokius turint, ryžtasi išeiti į viešumą ir nepaisyti ar kas juos girdi ar negirdi, o tikėti, žinoti, kad jie reikalingi. Net ir tiems, kas juos nuoširdžiai peikia:
      „ar yra dar žmogus tiek sugedęs kaip tu. Būtų užtekę pristatyti save taip:
AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ
  ir taip daug kartų AŠ: AŠ: AŠ – girdžiu iš toli Švelniąją ir tikiu, kad ir mane ji girdi, pakartojantį su Vaidinimu anuomet sakytus tekstus. O man irgi gera atsiminti ir kartoti pasakytą.

Kaip, kaip? Nereikia būti odisėjais?
Kodėl nereikia, o Vidini?
Po tiek klajonių, į namus parėjus,
jie žino vietinių reikšmių prasmes.
Skanduokite vardus šilinių sodžių,
skanduokit tai, kas čia, prie kojų,
kelionei naginėmis apautų.
Tai ne pradžia,
bet tai arčiau link ten,
iš kur atėjom būti čia. 

Vidinis:
Lig Liškiavos skanduokime, iki Merkinės...
Bet ar visus įvardinsi?
Parapijomis telkiasi šiliniai,
kad į bažnyčias kuo arčiau.
Giedok, širdie, –
  dar Vidinio žodžiais (ir juo būdamas)  pagiedojo Vaidinimas, tačiau reikalas sugrįžti į save, į Šklėrių Bladuką, buvo netgi svarbesnis. Visos Vaidinimo grimasos, visas grimas nuslinko nuo jo išvaizdos, išsikvėpė iš dvasios ir matėsi, kad jo kūnas garuoja. Lig šiol tik jis ir tie penki žuvininkai žinojo, kokią nemenką žinią mums atneš jų atėjimas. Žinojo nuo tada, kai tik Bladukas pagaliau suprato, kokios jo paslaugos prašo penki ateiviai – dvi moterys ir trys vyrai. Taip ir prisistatė: ateiviai, esą.  Iš kalendoriaus lapelio, esą. Ir savo vardus sakė. O saulė leidosi ir diena geso
  – Matyti, pone, mes pernelyg aitriai kvepiame žuvimi. Tačiau taip ir yra. Esame iš Žuvies  žvaigždyno, – pasišviesdamas šypsena, pakalbėjo vienas iš vyrų.
  Ir dienos, ir kelių pritrūko, kol Bladukas suprato, kad tokius dalykus jis girdi pirmą kartą. Net ir meluojant, fantazuojant jam netekę girdėti, kad, kur dabar, pustomi smėlio, nyksta Kabelių parapijos sodžiai, atsirasianti prašmatni karalystė.
  – Aš irgi savo kelnių karalius, – pradžioje dar pabandė šypsoti Bladukas. – Kiekvienam savo...
  – Ir tai labai gerai, bet ką daryti  tiems, kurie kelnių neturi.
  – O – ką? – nustebo  Bladukas. Ar ir vėl kaip anksčiau: iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius?
  – Ne! ne! ne! Per ankstis dar „pagal poreikius“. Dabar pagal galimybės. Ir ne iš kiekvieno, o tik iš labai reto.
  – Kandidatūrų būta daug, bet pasirinkome Jus, Vaidinimai...
  Bladukas pro nosį išlaido susikaupusį  krūtinėje orą. Žuvies kvapas išnyko.
  – Tai – ką? autobiografiją rašyti? Bet kad rašyti nemoku. Nebent pasirašyti reikėtų..
  – Nereikia autobiografijos rašyti. Ir pasirašyti nereikia.

  Ir štai Bladukas jaučia, kaip nelengva jam pakviesti į viešumą Žuvies žvaigždyno ateivius. Supranta, kokia didi beprotybė būtų pasakyti teisybę. Ateiviams nelabai rūpėjo, kaip tai bus  padaryta. Tačiau buvo  panašu, kad savo pasirodymu sukelti didesnį triukšmą visuomenėje  jiems irgi nesinorėjo. „Dramblys koks didelis, bet po gabaliuką, po gabalėlį ir jis suvalgomas. Argi ne taip, Šklėrių Bladukai? “ – pasidrąsindamas pats sau tarė jis  O man taip:
  – Tu, Pranuci, vis skundiesi, kad dar vis negali atgauti prarastos atminties. Tačiau girdėkit: atrodo, kad priešingai tau, aš ją pradedu prarasti. Taip, taip, Pranuci, girdėki... Ir judvi, Pro ir Poe, irgi girdėkite. Ir visi, kas galite girdėti, prašau – girdėkite. Te būna tai atvira, kaip Biblijos žodyje. Štai kada Šklėrių Bladukas mini Dievą ir pažiūrėkite, kaip jis jam pasirodo.
  – Bladuk, kas tau? Kas atsitiko?
  – Sakau, Pranuci, kad  Dievą sutikau. Ot, atėjęs padainavau merginos dainą, o ką tik, ką tik praleidau puikią progą pakviesti į sceną odisėjus. Betgi, atsiprašant, ir patys šmikiai. Galėjo susivokti, kad laikas į sceną.
  – Į kokią sceną?  Apie ką kalbi?
  – Gal trupučiuką atsukime plokštelę atgal, a? Argi  ne šmikiai, a? Kaip galima buvo neišgirsti ar nesuprasti, a? –  dar pasamprotavo Bladukas ir jau kaip iš atsukto plokštelės:

Kaip, kaip? Nereikia būti odisėjais?
Kodėl nereikia, o Vidini?
Po tiek klajonių, į namus parėjus,
jie žino vietinių reikšmių prasmes...