Tai, ką vadiname, gyvenimo prasme

Ar svarbu pasilikti? Abstrakčiam, neapčiuopiamam pavidale. Ar svarbu palikti savo, kaip kažkada egzistavusio žmogaus, prisiminimą?

  Kodėl negalime pašalinti prisiminimų? Tiek be reikalingai užimtos vietos. Tiek be reikalingai apkrautų minčių. Tiek be reikalingai sujauktų emocijų, betvarkės sieloje. Kodėl negalime pamiršti žmonių, išėjusių anapilin?

  Tai žinoma tik savanaudiškos paskatos. Norime gyventi šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame vyrauja loginis mąstymas. Nėra vietos jausmam. Tai trugdo mąstyti objektyviai. Iliuzija. Tik išgalvotas teorinis planas. Žmonės gyvena teoriškai. Ar tik stengiasi taip gyventi?

  Galbūt žmogaus prigimtyje yra užkoduotas amžinas atminimas? Jei ne apčiuopiamas kūrybos vaisius. Jei nėra paliktų „pėdsakų po savęs“.  Kur, žmogau, tu pasilieki tada?

  Jausmai turi galią. Užkoduotas amžinas atminimas, prisilietus prie atitinkamos dalies. Net po mirties. Miršta tik abstrakcijos. Negalima ištrinti atminties. Nereikia.

  Žmogus dirba. Unikali asmenybė. Kas nevertas išlikti atminty?

  Ar galime sumenkinti  egzistavimą? Ar galime pasiekti egoizmo dausas? Jei šiuolaikinis mūsų pasaulis tik iliuzija? Jei jausmai čia, visada. Ar galime valdyti prisiminimus?

  Žmogus negali būti užmirštas.