Rašyk
Eilės (68783)
Fantastika (2088)
Esė (1649)
Proza (10008)
Vaikams (2367)
Slam (54)
English (1046)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 39 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Skiriu Virginijai

Spalis. Pliaupia kaip iš kibiro. Aš, metais jaunesnis brolis ir geriausias mūsų draugas Prancius, gyvenantis kaimyniniame daugiabutyje, glaudžiamės po laiptinės stogeliu. Anapus tuščios automobilių stovėjimo aikštelės, kitoje kelio pusėje, pirmuosius lapus meta klevai.

– Tai eisi ar ne? – jau trečią kartą klausiu Pranciaus.

– O ką man jam sakyti?

– Paprašyk, kad leistų pavedžioti Rudį.

– Per tokį lietų? – prunkšteli Prancius. – Sugalvok ką nors gudriau.

– Vytuk, gal tu?

– Aš tai bijau, – nuo manęs ir Pranciaus per žingsnį atsitraukia brolis.

– Ko?

– O kas, jei jis iš tikrųjų mirė?

– Iš kur traukei?

– Iš niekur, tiesiog vakar nugirdau, kaip mama tėčiui sakė, kad visi laiptinės kaimynai renka pinigus vainikui ir kad būtų kažkaip negražu, jei neprisidėtume.

– O tu mažiau klausykis, – atkertu, – dėdė Albinas negali mirti.

– Gali.

– Ne, negali.

– Dar ir kaip gali, – brolio pusėn stoja geriausias mūsų draugas, – seni žmonės anksčiau ar vėliau miršta.

– Dėdė Albinas – ne senas, tik gerokai pagyvenęs.

– Dėdė Albinas – seniausias žmogus pasaulyje: jo plaukai žili, žili, o veidas pilnas raukšlių, net kai nesišypso. Be to, kitados ir pats prasitarė, kad jam tiek daug metų, jog net nesuskaičioja, kiek tiksliai.

– Aha, prisimenu, – pajutęs tvirtą užnugarį, arčiau Pranciaus pasislenka brolis.

– Tai nieko nereiškia.

– Nematėme jo jau savaitę.

– Gal tiesiog susirgo. Kai susergi tu, į mokyklą, būna, neini ir visas dvi.

– Aš jaunas, o dėdė Albinas – senas. Visai kaip mūsų močiutė.

– Bet mūsų močiutė gyva.

– O maniškė mirusi, abi mirusios, – vėl savo trigrašį įterpia Prancius.

– Gerai, – netenku paskutinės kantrybės, – tuomet pats nueisiu ir įrodysiu, kad jūs klystate! Jei netikite, galite sekti iš paskos.

Atlapojęs lauko duris, šmurkšteliu laiptinėn. Kiemsargis, kurį sutartinai vadiname dėde Albinu, gyvena tiesiai virš mūsų – trečiame aukšte. Rytais, kai, ant pečių užsimetę išsipūtusias kuprines, drauge su broliu leidžiamės laiptais, senasis kiemo prižiūrėtojas jau pluša apačioje: šluoja lapus, kasa sniegą, smėliu barsto slidžius šaligatvius, o pavasarį, vos išsprogus alyvoms, skuba perdažyti visus laiptinių suoliukus.

– Sveiki, dėde Albinai! – vos jį išvydę, šūktelime.

– Sveiki, vaikai! – šluota, lopeta ar teptuku, priklausomai nuo metų laiko, pamojuoja kiemsargis, o Rudis, gauruotas kiemsargio šuo, ima draugiškai vizginti uodega. – Tai vėl mokyklon?

– Vėl, dėde Albinai!..

Keliais šuoliais įveikęs pirmuosius du aukštus, akimirkai stabteliu. Dar kelios pakopos, ir tiesa – brolio, geriausio draugo, vainikui pinigus renkančių kaimynų tiesa – kurios niekaip nenoriu pripažinti, smogs iš visų jėgų. Už lango, anapus tuščios automobilių stovėjimo aikštelės, pirmuosius lapus meta klevai. Nuo lietaus apsunkę lapai krisdami dunksi it kokie akmenys.

O gal tai mano širdis, kas čia dabar supaisys.

***

KLAUSYTOJAS: o kur pasidėjo Rudis?

PASAKOTOJAS: koks Rudis?

KLAUSYTOJAS: kaip tai koks? Nagi dėdės Albino šuo. Kas jam nutiko po kiemsargio mirties?

PASAKOTOJAS: a, Rudis... Nebuvo jokio Rudžio. Aš jį paprasčiausiai išsigalvojau, nuo vaikystės jaučiu silpnybę šunims.


2017
2017-07-16 23:45
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-17 21:58
Damastas
Na, čia nepamaišytų smulkiu švitru prasieiti dar kartelį. Man pasirodė, kad pati pabaiga prašytųsi permontuojama iš naujo.
Beje, sunku nesutikti, jog schemutė kartojasi.

4.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-17 17:00
Luiza Šarlotė
O man patiko tas vaikiškas smalsumas savo kailiu viską patikrinti ir įsitikinti. Susidūrimas su tikrove visada būna skaudus, bet tai kartu ir gyvenimo mokykla, kurią turime praeiti.
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-17 16:46
___ _
palyginsi bet 3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-17 14:52
Erla
Silpnokai. Su poezija nepalyginsi.3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-17 10:48
Vetra Vika
Jautriai ir giliai apie gyvenimo prasmę ir santykį su mus supančiais... įsirėžiantis:
      ,,... akimirkai stabteliu...." 
... mirties linija, priverčianti susimąstyti...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-17 00:54
Nuar
Kartojatės. Apsakymų ciklas apie mirtį. Kiekvieną kartą tuo pačiu rakursu - žvelgiant šiek tiek atsitolinus, per kitų suvokimą. Niekada negalėjau suprasti žmonių žavėjimosi literatūros kūriniuose aprašoma mirtimi arba agonija. Nors ir gerai parašyta, šį kartą "valio" nešauksiu. Nepagalvojote, kiek tiesos slypi senoviniuose aprašymuose, kad kuo dažniau galvojate ar rašote apie mirtį, tuo didesnė tikimybė, kad ją prisišauksite. Blogiausia, kad ne sau, bet kam nors iš artimos aplinkos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą