Rašyk
Eilės (73344)
Fantastika (2194)
Esė (1496)
Proza (10364)
Vaikams (2517)
Slam (49)
English (1113)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kamė tepaluotais pirštais suspaudė miniatiūrinį guoliuką. Norėdama jį geriau apžiūrėti turėjo pakišti po nagu, mat kitaip neįstengė jo sugraibyti. Vos įdėmiau įsižiūrėjus, iškart paaiškėjo, kas čia kaltas dėl stringančio veleno. Nusišypsojo patenkinta, kad pagaliau pavyko rasti gedimą ir nuspriegė suskilusį šratuką kažkur į tolį – turėjo pilną dėžutę visiškai naujų.

Kadangi didysis galvosūkis pagaliau buvo atskleistas, galėjo leisti sau padaryti pertraukėlę, todėl pagriebė suminkytą cigaretę ir įsitaisiusi ant plačios akmeninės palangės, retkarčiais sėkmingai atstodavusios darbo stalą, sukando suktinę. Ši buvo paskutinė, tad taupė, kiek įstengė, tačiau daugiau atidėlioti nebeliko valios. Juolab, kad traukinys turėjo pasirodyti jau bet kurią akimirką. Būtent jo mergina ir dairėsi tamsiuose toliuose, sunkiai įžvelgiamuose pro storą apsauginį kupolą. Kadangi skaidrias polimerines plokštes vagojo specialios atsparumo teikiančios gijos, o už užtvaro plytintys geležies laukai nuolat skendėjo toksiškame rūke, ši galerija, iškilusi virš senosios Akademijos, buvo geriausia vieta žvilgsniu matuoti horizontą. Pirmąkart čia atėjo ketindama nušokti žemyn ir išsitaškyti ant grūsto stiklo plokščių takelio. Galbūt net užtaikyti ant vienos, o gal ir visos grupelės kilmingųjų, kurios jai vis nedavė ramybės savo patyčiomis. Prieš keletą mėnesių nebenorėjo daugiau kentėti nei šios įstaigos, nei šių žmonių, nei sauso mokslo. Vienintelis tikslas, dėl ko visa tai darė, išrūko per tėčio dirbtuvių kaminą kartu su pačiu tėčiu. Dar ir dabar turėjo kišenėje suminkytą ir paišiną telegramos lapelį su vienu sakiniu, pranešančiu, jog ji nebeturi nei šeimos, nei namų, nei draugų – viskas, kas jai buvo svarbu šiame pasaulyje, pražuvo liepsnose. Kad ji liko vienui viena. Bet užsikorusi čia ir palikus po savimi septynis aukštus seniai nebenaudojamų auditorijų, tuščių koridorių, apleistų klasių, patyrė kažką nuostabaus. Pirma, ji nusitraukė nuo galvos tą pilką studentės kepuraitę ir kietos siūlės pagaliau nebegraužė plikai skustos galvos, ir tai buvo tikra palaima. Antra – gausiai nulaisčiusi ašaromis, surūkė paskutinę tėvo siųstą cigaretę ir pasijuto geriau. Buvo nepadoru jaustis geriau, tačiau lengvumas atėjo ir neketino niekur dingti.

Tai ši vieta – tądien nusprendė mergina ir ėmė ateidinėti į galeriją, grakščiu kolonų žiedu apjuosusią vidinį kiemą, kasdien. Čia galėjo pasislėpti nuo persekiojimo, jaustis laisvai, čia karaliavo šviesa ir montuoti mažyčius mechanizmus buvo nepalyginamai lengviau, nei tamsioje ir ankštoje jos celėje. Be to, Akademijos kiemo centre išsikerojusio žalsvo fulgurito šakos tiesiog badė palanges: tereikėjo perkelti kojas ir, jei tik pakako smarvės, galėjai žingsniuoti aštriabriauniu geležiniu kūnu iki paties kupolo viršaus ir paliesti skliautą, taip primenantį tėtį. Juk būtent su juo kadaise mergaitė ir užsikabarojo ant pirmojo kupolo. Ne kas kitas, o senasis remontininkas parodė, kaip kruopščiai susagstytas saugančiojo kiauto karkasas ir kaip skrupulingai suleistos polimerinės plokštės.

Mergina pritūpė ant savo mėgstamiausios atšakos, iškilusios aukštai virš Akademijos ir perstūmė vis dar smilkstančią cigaretę į kitą lūpų kamputį. Greičiau jau pasirodytų traukinys – žvilgsnis nuslydo nuodingais geležies laukais, plytinčiais už saugančio stiklo – juk krepšyje, įgrūstame į ortakį tarnybiniame perono koridoriuje, jau laukė du mechaniniai keturkojai, kuriuos ji tikėjosi išmainyti su krovikais į tabako maišelį ir galbūt, jei labai labai pasiseks, į gliukozės dėžutę. Prisiminusi jausmą, kai burnoje ištirpsta saldumas, net užsimerkė ir sukniurkė. O, kaip seniai nepatyrė šio malonumo...

Jei tik būtų žinojusi, kad iki kito dūmo jai teks laukti penkias kankinančias dienas, nebūtų taip švaistūniškai išmetusi dar smilkstančios nuorūkos. Juk per sekančią savaitę prisiėjo apeiti visus kampus, kur kada teko traukti dūmą, šniukštinėjant, ar niekur nėra užsilikusios kokios nedarūkytos cigaretės. Šeštą dieną, kamuojama iš plaučių išpučiamo melsvo dūmo ilgesio, suraukusi kaktą, tupėjo savame stebėjimo poste ir rimtai svarstė galimybę po vakarienės susiberti arbatžoles iš puodelio ir išdžiovinus mėginti iš jų pasigaminti suktinę. O kas? Juk taip pat žolė – matė augančią Fermų Kupole. Ir tabakas žolė, kurią tėvas savo dirbtuvių kampe įrengtame darželyje augino. Visa laimė, kad arbatžolių rūkyti neprireikė – kaip tik rezgant šį planą toli horizonte kažkas žybtelėjo. Merginai pakako kelių minučių, jog įsitikintų, kad pagaliau pasirodė taip ilgai lauktas traukinys. Po to jau niekas nebegalėjo jos sulaikyti: nei aštrios fulgurito šakos, nei ilga galerija ir tikrai ne šimtai laiptelių, kuriais teko nuliuoksėti, kad iš pačio aukščiausio Akademijos taško pasiektų rūsyje įrengtą krovininių traukinių peroną.

Jei ne tas iškankinęs laukimas, būtų kaip ir kitais kartais išmintingai lukterėjusi, kol mašinistas užsiregistruos pas konduktorių ir sugrįžęs į savo kabiną atsipalaiduos, truktelėjęs kelis gurkšnius iš sidabrinės gertuvės. Tačiau šįkart per daug nekantravo, todėl vos magnetinis lokomotyvas įčiuožė į peroną ir atsivėrė sąstato durys, ji bematant liuoktelėjo į paskutinį vagoną, kuriame važiuodavo krovikai.
– Du keturkojai už tabaką ir gliukozę! – šūktelėjo uždususi, vos tik spėjusi įsisprausti vidun, ir iškėlė maišelį su savo sukonstruotais mechanizmais.

Vyrai, šurmuliuojantys prie išėjimo, nepatenkinti susižvalgė – mainai labai pageidautini, bet tikrai ne tada, kai reikia eiti darbuotis. Nė vienas juk nenorėjo užsitraukti mašinisto nemalonės.
– Palauk ten, – mostelėjo link vagono vidury sumontuotų sėdynių vyras, seno rando pusiau padalinta nosimi, ir užsimetęs egzoskeletą dryktelėjo lauk paskui spėjusius išskubėti kolegas.

Dar niekada nebuvo šiame vagone: visuomet savo „verslo partnerius“ gaudydavo perono prieigose, o štai čia apsilankyti taip ir neteko. Apsidairė. Ilgos krėslų eilės ir gultai virš galvos, kabyklos prie durų, keli staliukai su praluptomis maisto davinio pakuotėmis ir nugerti buteliai vandens. Štai ir viskas, net akių nėra kur paganyti – nenuostabu, jog vyrai pirkdavo dvikovoms puikiai tinkančius mechaninius keturkojus ir organizuodavo turnyrus, taip trumpindami ilgas kelionių valandas. Mergina net buvo girdėjusi, kad jos sukonstruoti mažyliai neblogai pasirodydavo kovose, tačiau žinoma niekas apie tai garsiai nekalbėjo – nenorėjo, kad pardavėja užsiprašytų didesnio atlygio.

Neradusi nieko įdomaus vagone, Kamė pritūpė ant vieno apspurusio krėslo ir, prigludusi prie sienos, žvilgterėjo laukan. Mašinisto nepamatė, todėl apsidairė drąsiau. Krovikai darbavosi vos už kelių žingsnių, tįsdami sunkius konteinerius, ritindami statines, o smulkesnius ryšulius kraudami į transportinius vežimėlius. Veiksmo – tik spėk sugaudyti. Matyt dėl to šurmulio ir nepastebėjo jos iškart. Mergina stovėjo beveik pačiame perono vidury, o aplink zujo darbininkai, tarsi jos ten nė nebūtų. Kamė ištempė kaklą, kad geriau matytų nepažįstamąją, tačiau ją vis kažkas užstodavo. Tačiau ir tų kelių trumpų akimirkų pakako pamatyti nedidelį, tačiau nagingai apkaustytą ir dailiais piešiniais išmargintą lagaminą, kurio rankeną panelė spaudė delne. Puriais nėriniais apsiūtą kepuraitę, dailų švarkelį, susegtą besikryžiuojančiais dirželiais ir blausioje perono šviesoje žybčiojančius batelius, gausiai siuvinėtus žėrinčiu siūlu. Viskas tiesiog rėkte rėkė, kad atvykėlė tikrai vieno aukštesnių luomų palikuonė, todėl ypatingai keista buvo tai, jog niekas iš Akademijos neatėjo jos pasitikti. Tik kilmingoji dėl to atrodo nė kiek nesikrimto. Apžvelgusi besidarbuojančius žmones, žvitriai kaukštelėjo batelių užkulniais ir pasuko tiesiai link tunelio, vedančio į mokyklos fojė. Prieš siluetui ištirpstant tamsioje perėjoje, Kamė spėjo pamatyti tik elegantiškai tiesią nugarą ir aristokratiškai išdidžią eiseną.

O, kaip jai knietėjo pasekti atvykėlę! Nors ir nebuvo jokios priežasties domėtis kilmingųjų reikalais, tačiau ta gležna mergaičiukė kažkuo užbūrė. Tiesiog spirgėjo, prilipusi prie vagono lango, iš nekantrumo kramtydama lūpą, kol pagaliau grįžo krovikai ir ji galėjo įvykdyti sandorį. Šįkart nė dorai nepasiderėjo, paėmė tik kelis maišelius tabako, nors lengvai galėjo gauti ir gliukozės. Tik senis su randu labai greitai užuodė, jog mokinė kažko perdėm įsitempusi ir nekantri, todėl abejingai išsidrėbęs į vieną iš krėslų, itin apdairiai pademonstravo, kad jis laiko turįs į valias. Nenuslėptas nekantrumas Kamei atsiėjo gardumyną, tačiau ištrūkusi iš vagono daugiau apie tai nebegalvojo ir tiesiu taikymu nurūko paskui atvykėlę.


***

Kitą dieną, žengdama į auditoriją, kišenėje ritinėjo mažą sferą, prikabintą prie sidabrinės grandinėlės. Ant pakabuko tebuvo vienas simbolis o > – < o, kurį dar vakar vakare Kamė ištyrinėjo itin atidžiai, o dabar čiuopė pirštų pagalvėlėmis. Vis vedžiojo ir vedžiojo, nuo vieno galo iki kito ir vėl atgal. Tai buvo gražus dalykėlis, tačiau merginai iš Tos luomo, jo visiškai nereikėjo. Ir jis tikrai jai nepriklausė: žalsvą atspindį pastebėjo lėkdama tamsiu koridoriumi iš perono. Nors ir maža šviesos buvo perėjoje, tačiau vos pakėlusi nuo akmeninių grindų suprato, jog ne kas kitas kaip naujokė jį bus pametusi. Prabangus, sunkus – su krovikais lengvai išmainytų į keletą vertingų daiktų, tačiau kažkokia jėga privertė pirštus susigniaužti ir paslėpti šaltą žalsvą metalą delne. Jau tada žinojo, kad grąžins šį daiktą jo savininkei.

Ketino nutaikyti progą, kai atvykėlė bus viena. Nenorėjo to daryti kitoms matant. Tiesą sakant, abejojo, ar kilmingoji teiksis į ją pažvelgti. Kitos juk ignoruodavo. Tačiau nusprendė pamėginti. Po pamokos, kai visos skubės į kiemą, gal pavyks nutverti už skverno, o kol kas tiesiog ieškojo naujo veido tarp pilkų uniformų. Pirmiausiai apžvelgė aristokračių ratelį, po to keletą kitų grupelių, tačiau niekur nematė atvykėlės. Tik kai pamoka prasidėjo, pastebėjo ją pačiame viršutiniame auditorijos suole visiškai vieną, tačiau išsišiepusią iki ausų. Keista, kad prie jos dar niekas nepriėjo. O gal kažkas įvyko dar prieš Kamei pasirodant? Visą pamoką tos mintys nedavė ramybės ir ji vis paslapčia žvilgčiojo į viršų, kol netikėtai kilmingoji pagavo jos žvilgsnį ir mirktelėjo. Tačiau nei tas mirksnis, nei nuolat besišypsantis veidas nesuteikė drąsos prisiartinti po pamokos, todėl atidėliojo. Mėgino po antros, trečios, bet vis kažkas sukliudydavo, kol pagaliau, baigiantis pietų pertraukai, pamatė naujokę prie nuošalaus stalo valgykloje. Dabar arba niekada – suprato ir patraukė link jos. Sliūkino nunarinusi galvą ir nudelbusi akis, tačiau žingsniai buvo spartūs, kad tik kuo greičiau viskas pasibaigtų. Kai buvo pakankamai arti negrabiai tūptelėjo ir padėjusi grandinėlę ant stalo, smuko laukan.

– Aš Ali, – išgirdo aksominį balsą prie savo ausies prieš pat paskutinę pamoką.
– Ali...? – pakėlė nustebusias akis į naujokę.
– Ali Martis, – pakartojo lyg nesupratusi, ką išgirsti tikėjosi naujoji pažįstama.
– Kamė TOS, – mergina pabrėžė luomą, net neminėdama pavardės.
– Eis, – užvertė akis aristokratė, pripažinusi, kad jos kilmė dar aukštesnė, nei tikėjosi Kamė, – bet mano tėtis niekada į tai nekreipė dėmesio. Mūsų namuose visi turi tik vardą ir pavardę.
– Tai nelogiška...
– Kodėl ne? Juk tu nesi tavo vardas, tu nesi tavo kūnas.
– Ką? – nutęsė. Naujokės pamąstymai pasirodė per daug nutolę nuo šio pasaulio realybės.
– Esi tai, ką atsineši iš praeities ir ką su tuo padarysi ateityje, – Ali ištraukė savo pakabutį ir padėjo ant suolo prieš save, atsukdama ženkliuką Kamei o > – < o, – tai, kas buvo – daugiau už tai, kas yra, lygiai kaip už dabartį daugiau yra tai, kas dar mūsų laukia.
– Man čia viskas per painu, – prisipažino mergina su nuostaba stebėdama naujokę, kuri rodos ketino įsikurti suole greta jos, žemiausio luomo mokinės.
– Neimk į galvą, – vėl išdykėliškai mirktelėjo ir įsispoksojo savo didžiulėmis gintarinėmis akimis, – tiesiog norėjau tau padėkoti, kad grąžinai man jį. Tai šeimos relikvija ir man tikrai svarbi. Tikiuosi tu neprieštarausi, jei sėdėsiu greta? Kitos čia kažkokios... Susiraukusios? Nemačiau nė vieno draugiško veido.
– Am, – tik neaiškiai numykė Kamė, nelabai spėjusi suprasti, kas čia ką tik įvyko.


***

– Aš ten tikrai nelipsiu, – įrėmė mažus kumštelius į šonus, – net neprašyk, Kame. Tikrai ne. Aš ne beždžionėlė. Gali eiti, o aš čia palauksiu. Man patinka šita ilga galerija. Labai gražios mozaikos virš langų. Matei kada? Čia vaizduojamas Dangaus Žmonių Epas, tad jei tu nieko prieš, kol tu laipiosi tuo aštriu fulguritu, aš atidžiau patyrinėsiu šį nuostabų, nepretenzingai išraiškingą ir iki mikronų kruopščiai atliktą, meno kūrinį.
– Bet..., – šiek tiek nusivylė mergina, kad negalės parodyti nuostabaus vaizdo, atsiveriančio nuo viršutinės šakos, tačiau draugė jau strikinėjo tuščia galerija, užvertusi galvą stebėdama piešinius virš arkinių langų.
– Oho, – atskriejo susižavėjimo pilnas balsas iš už liaunos kolonos, kuri jau buvo uždengusi mažąją princesę, – ar matei koks nuostabus teleskopas?

Kamė išpūtė melsvą dūmą ir sutrynė nuorūką į sieną po palange – ji šioje galerijoje praleido tiek laiko, o nieko iš tiesų taip ir nematė. Į ką ji žiūrėjo? Vien tik į savo mechanizmus? Kaip galėjo nepastebėti tų nuostabių mozaikų, kaip neaptiko apdulkėjusio ir ne vieną dešimtmetį nenaudoto, tačiau vis dar įspūdingo prietaiso? Kodėl naujoji draugė, vos išdrįso ją čia atsivesti, aptiko tiek stebuklų? Nors mažosios aristokratės akylumas jau nebestebino merginos. Per pirmas pažinties dienas ji suprato, kad naujokė itin pastabi ir išmintinga, tačiau ją daug labiau jaudino kas kita – nuo tos dienos, kai jos susitiko, Kamė nebebuvo vieniša. Jos nebestumdė ir nebežemino, nuo tos dienos, kai Ali atsisėdo greta, kitos merginos nors ir keistai dėbčiodavo, bet vis dėlto jas aplenkdavo pagarbiu puslankiu ir pirmą kartą šioje vietoje jai nebebuvo taip niūru.
– Stebėk, ką parodysiu! – šūktelėjo Ali, itin atsargiai reguliuodama teleskopą, – Ateik.

Kilmingoji žengtelėjo žingsnelį, atsitraukdama nuo prietaiso ir užleisdama vietą draugei. Kamė prieš pasilenkdama prie okuliaro atsargiai, kad nebūtų pastebėta, įtraukė pilnus plaučius oro – dar neišdrįso paklausti, kas per nuostabus kvapas sklido nuo Ali, tačiau pasimėgaudavo juo kiekvieną akimirką, kai tik jų kūnai atsidurdavo pakankamai arti. Stebuklingas dvelktelėjimas net pilką merginos uniformą nutvieksdavo kažkokiu paslaptingu žėrėjimu, o galvą svaigino daug geriau už krovikų tabaką.
– Oho, dar niekada nemačiau mėnulio iš taip arti, – vaizdas išties buvo įspūdingas.
– Palauk, tai dar ne viskas, – sukrykštė naujokė ir nuleido vieną iš svirtelių, pritvirtintų prie teleskopo korpuso, – o ką dabar pasakysi?

Mergina negalėjo ištarti nė žodžio. Staiga jos akyse pilkas ir nykus mėnulis tapo ryškiai žalias:
– Kas? Kas čia buvo?
– Kupolas pakeičia mėnulio spalvą. Iš tiesų, kartą per septynerius metus mėnulis priartėja prie mūsų ir jį pasiekia nuo mūsų atmosferos atsispindėjusi žvaigždės šviesa, todėl labai trumpą laiką jis būna tokios spalvos, kaip dabar matai.
– Bet iš kur tu žinai? Iš kur žinai, apie tas svirtis, apie teleskopus ir mėnulį?
– Mes turime tokį patį namuose. Tėtis kiekvieną naktį stebi dangų. Jis turi kalnus astronomijos žinynų bei milžiniškus žvaigždėlapius, kuriuos išskleidžia...

Ali vis dar kažką tauškėjo apie savo šeimą, bet Kamės mintys nejučia pabėgo iš galerijos ir supleveno kažkokiu blankiu prisiminimu. Žalias mėnulis... žalias mėnulis... neoninis dangus – kažkur jau buvo tai girdėjusi. Tėtis! Staiga blykstelėjo. Tėtis kažkada yra pasakojęs apie neregėtą mėnulį, kurį kadaise stebėjo, užsilipęs ant montuojamo kupolo skliauto. Tuomet jie visi įsitaisę gėrėjosi tuo keistu reginiu, o droidai net nenorėjo grįžti į dirbtuves. Prašėsi, kad juos paliktų po naktiniu dangumi ir tėtis jiems leido. Grįžo vienas, tuo didžiai nustebindamas septynmetę dukrą, kuriai tą vakarą teko užmigti tyloje, be keistai raminančios Kablio muzikos. O, kaip jai trūko jų visų: Gervės, Kolonos, Kelto... Jie buvo mergaitės draugai, nors ir visiškai nepanašūs į tuos, kuriuos pripažino Imperiumo priesakai. Droidai Karašų namuose nebuvo tokie, kokie turėjo būti. Senasis Tomas, niekada nelankęs Akademijos, viso mechanikos meno išmokęs iš savo kilmingosios žmonos, po jos mirties gyveno vien pagal savo remontininko instinktus, visiškai pamiršęs rafinuotas taisykles. Todėl ir jo tvariniai buvo tokie. Savotiški. Su siela – Kamė buvo įsitikinusi, nors ta mintis ir buvo šventvagiška.
–  O kada patekėjo šitas žalias mėnulis?
– Am... Leisk pagalvoti, – Ali primerkė savo gintarines akis, – jei teisingai skaičiuoju, tai jau bus savaitė?

Nors ir nesuprato, kodėl mintyse šmėstelėjo ta keista naktis, tačiau kažkas buvo bendro tarp mėnulio spalvos ir taip Kamę sukrėtusio sapno. Greičiausiai viskas prasidėjo dar vakare, kai taip žioplai nusidegino pirštus. Paika merga – tuomet niršo ant savęs, pūsdama kaistančią ir tiesiog akyse raudonuojančią odą. Na ir kas, kad lemputė dulkėta ir purvina, na ir kas, kad ant stalo montuojamas miniatiūrinis keturkojis jau buvo beveik baigtas. Galėjo ir palaukti kelias minutes prieš griebdama valyti įkaitusio stiklo kolbą. Per tokį neapdairumą vietoje užbaigto darbo, gavo viską atidėti į šalį. Iš pradžių manė, kad tai bent išeis į naudą – turės progos išsimiegoti, tačiau miegas neėmė ir ji vis vartėsi lovoje, nerasdama kaip patogiai įsitaisyti, kad nemaustų nudegintų pirštų. Išvargusi ir susierzinusi matyt pagaliau užmigo, nes tai, ką regėjo negalėjo būti niekas kitas, kaip tik sapnas. Žalią švieselę, mirguliuojančią per durų plyšius dar būtų kažkaip paaiškinusi. Gal net būtų sumąsčiusi, iš kur tas šaltas garas, atsiritęs pažeme ir apraizgęs lovą, lyg voras nelaimėlę muselę. Tačiau be garso atsiveriančias celės duris ir prietemoje išnyrantį siluetą suvokti buvo sunku. Iš pradžių pagalvojo, jog tai naktinė prefektė tikrina, ar visos mokinės miega, tačiau tarp apsiausto skvernų kažkas spindėjo. Šaltai ir blausiai, lyg mėnesienos atspindžiai nuo metalinių plokščių. Jei būtų miegojusi tėvo namuose, būtų pagalvojusi, jog tai vienas iš droidų, tačiau tas keistas svečias pasilenkė prie miegančiosios ir ji tarėsi išvydusi žmogaus veidą. Šioje vietoje jos logika pateikė tik vieną įmanomą atsakymą – mergina sapnuoja. Juk Imperiume aiškiai nurodyta, kad žmogus mechaninių dalių turėti negali, nes žmogaus kūnas, tai sielos indas. Jis negali būti keičiamas, nes su kiekvienu pakeitimu dvasia nyksta ir degraduoja, kol žmogus pavirsta mašina. Droidu. Net traukinių krovikai ir į juos panašūs nesiryždavo įsitaisyti mechaninių galūnių, kurios jiems būtų gerokai pagelbėjusios. Netgi tie, randuoti ir užgrūdinti kietaskūriai mieliau rinkdavosi egzoskeletus. Ir jei droidus koks savamokslis ar neišmanėlis kartais sumontuodavo ne pagal Imperiumo priesakus, tai žmogaus kūnas buvo neliečiamas.

Tas padaras, priklaupęs ant vieno kelio kojūgaly nedrąsiai pakėlė ranką ir padėjo ją ant lovos krašto. Rodėsi, lyg jį būtų apėmęs kaži koks nepaaiškinamas drovumas. Tačiau tai nesukliudė sunkiai plaštakai nusileisti greta persitempusio mergaitės kūno. Nuo jo geležinio delno iki Kamės nudegintų, karščiu pulsuojančių, pirštų buvo vos keli centimetrai ir jis vis slinkosi arčiau ir arčiau, kol mergina pajuto vėsų prisilietimą. Net ir sapne, jai norėjosi šokti ir klykti, tačiau kažkas sunkaus ir neregimo prislėgė taip, kad ji nė krustelėti nesugebėjo. Tik krūtinė ėmė kilnotis pašėlusiai greitai iš kūno sklindant dusliam švokštimui. Nebežinojo, ko labiau baiminasi: to sutvėrimo, ar dusulio. Kvėpavimas vis greitėjo ir greitėjo, kol akyse ėmė raibuliuoti ir ji nebematė savo kambario. Viskas – mirštu, nusprendė ir ją apglėbė tamsa, tačiau rytą nubudo nuo skardaus prefektės beldimo į duris. Sapnavo. Būtų tai net pamiršusi, jei ne nudeginti pirštai. Trys pagalvėlės užgijo, o ant smiliaus liko keistas ilgas įbrėžimas, kurio kilmės niekaip negalėjo prisiminti. Nors mažai apie tai ir galvojo. Bent jau iki tol, kol Ali parodė žalią mėnulį.
2017-07-07 10:44
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-13 12:30
Damastas
Įtaigiai sukurtas pasaulis turi savitą atmosferą, spalvas. Pagr. personažas Kamė - įdomus ir gyvas. Šioje dalyje sužinome kuo ji gyvena, kaip verčiasi. Vis tik jau norėtųsi  užuominos "apie ką ji svajoja". Mergaitei-aristokratei taip pat prašytųsi kiek daugiau išskirtinumo, gal kažkokio numanomo\nujaučiamo liūdesio, ko nors panašaus į tėvą išrūkusį pro kaminą. Bet, tikiu, kad tai atsiskleis jau artimiausiu metu :)

Nedažnai sutinku su Aurimu, bet čia būtent tas retas atvejis.

Cereos pastaba dėl auditorijos nėra tokia jau iš piršto išlaužta. Stebėk pasakotojo kalbą -  kažin kodėl jin dažnai neatrodo pakankamai suaugusi, kažkiek susitapatina su peronažų kalba. Jie gali būti kokie tik nori, bet pasakotojas, ypač trečiasis, visuomet turi būti suaugęs ir aiškiai dėstantis mintis. Žinau, kad šitaip pradingsta bemaž pusė rašymo kaifo, bet jis sugrįžta dešimteriopai kūrinį užbaigus :)

Atvirkščias efektas atsiranda netiksliai naudojant žodžių reikšmes, užsižaidžiant vaizdingumu, žodžiu žaismėmis, trumpiau - įmantraujant. Žinoma, visuomet gali būti išimčių, bet čia ne tas atvejis.

Bet svarbiausia, kad skaityti yra įdomu, o visa tėra pataisomos smulkmenos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-15 12:20
Aurimaz
Mmmmmm... Net nežinau, kaip čia reikėtų barti... Maždaug suvokiu patį pasirinktą žanrą ir tematiką, tačiau niekaip nesuprantu, kam tokiam kūriniui naudojamas toks sunkus pasakojimo stilius. Širšei reiktų išmokti stipriai lengvinti sakinius. Dar nepakenktų išmokti atskirti, kada būtina nerti į smulkmenas, o kada verta tiesiog stryktelėti iš vienos scenos į kitą.
Jei nepaisysime anksčiau išvardintų trūkumų, visa kita yra autorės savame stiliuje. Nuo Anukos laikų mažai kas pasikeitė.

Mažas pratimas, kurį pats atlieku su savo darbais: perskaitai savo rašomus sakinius. Jei įmanoma kurį nors paversti vienu ar dviem žodžiais, kurie nusako tą pačią esmę - kodėl ne? Nereikia nuvertinti skaitytojo smegenų - kartais jie iš to sutrumpinto varianto sugeneruoja patys sau daug įdomiau, nei kad autorius užrašytų tuo ilgu sakiniu.
Plius pats generavimo malonumas...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-07 23:39
cerera
Miela širše, pats paprasčiausias būdas pataikyti į tam tikrą auditoriją, yra pasirinkti būtent to amžiaus pagrindinį herojų, arba bent jau kad dauguma veikėjų būtų to amžiaus, kaip kad įsivaizduoji savo skaitytojus.
Kai man buvo 14, viena mėgstamiausių knygų buvo F. Sagan „Sveikas, liūdesy“. Skaičiau ją n kartų, buvau įsimylėjus pagrindinę heroję Sibilę, nes tai - panašaus amžiaus mergaitė. Ir nusispjaut, kad tai kūrinys apie jos šelmį „senutėlį“ (40-metį ;) tėvą ir jo meilužes, tiesiog kūrinys buvo parašytas iš tos mergaitės perspektyvos.

Kas dar skaitys apie 14-metes, jei ne pačios 14-metės :D?Žinoma, būna ir išimčių, daug kas priklauso nuo rašymo stiliaus, aplinkos, siužeto ir t.t, bet jei taikai į suaugusių auditoriją, gerokai paprasčiau būtų ir herojus labiau subrendusius rinktis.

Atsiprašau, ne į temą čia aš.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-07 22:52
pikta kaip širšė
Aš nemanau, kad šis kūrinys orientuotas į paauglių auditoriją. Taip, veikėja yra 14 metų, bet nemanau, kad šitas tekstas labai tiktų tokio amžiaus skaitytojams. Aišku, gali būti, kad jis toks išvis į jokią auditoriją nepataikantis - man jau čia kažkaip sekas su tuo paskutiniu metu ;-)))

Dėl to, kas bus ateity aptarta, gal nekomentuosiu. Nenoriu pati prispoilinti savo teksto :-) Galiu tik tikėtis, kad nebesijaus to pasaulio/ luomų aprašymo trūkumo. Tikiuosi.

Ačiū, Nuar ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-07 20:40
Nuar
Beje, jei širšė "gykas", jos vyras turėtų būti laimingas, nebent jam "dūros" patinka.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-07 20:31
Nuar
Fulgritas - žaibo iškrovos paliktas pėdsakas smėlyje, tiksliau susilydžiusi smėlio juosta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-07 20:22
sesė mėta
Whoa, kaip fainai :). Kažkur turėjau, kažkokių neesminių pastabėlių, bet kadangi iš karto nepasižymėjau, jau ir pamiršau.

A, bet norėtųsi, kad širšė nepamirštų daugiau apie pasaulį papasakot skaitytojams. Man, ne taip kaip Cererai, kol kas paaiškinimų šioje dalyje užteko, bet su sąlyga, kad vėliau truputį detalizuosi tas kastas, mokyklą ir per kaminą išrūkusį tėtį (kažkaip čia susiasocijavo su koncentracijos stovyklom). O šiaip sutinku su Cereros pastabom (tik kitokios kalbos nepasigedau).

Ai jo, ir aš nežinau kas tas fulgritas, kalbat čia su Andrėnu savo gykų kalba ir nepaaiškinat.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-07 19:26
cerera
Rimtas darbas, iškart matyti, kad ne per porą dienų sukurptas. Viskas apmąstyta, sklandu, visos smulkmenos savo vietose. Iš pirmo žvilgsnio, patarčiau vystyt toliau, neapsiribojant 4 dalim.
Na pradžia, turint omenyje, kad tai labiau į paauglišką auditoriją orientuotas kūrinys,  galėtų būt ir lengvesnė. O ir man pačiai  įdomu pasidarė tik nuo 4 pastraipos, neskaitant užuominos apie pro kaminą išrūkusį tėtį ir informacijos, kad ji laukia kažkokio traukinio. Kai Kamė įlipo į traukinį, daugiau jau nė eilutės nenuobodžiavau.
Pamaniau, gal visgi šiek tiek turėtų skirtis kilmingųjų ir „prasčiokių“ kalba? Mergaitės kalba, lyg būtų sesės dvynės: „am; neimk į galvą ir pan.“ Dar įdomu, kokie skirtumai yra tarp Kamės (labai gražus vardas ir tinkamas čia ;) ir aristokračių, kad ji taip pabrėža vis: aristokratės, kilmingosios? Kad vaikšto atsilošusios? O daugiau? Kilmė labai jau sureikšminama, net kai žinome naujokės vardą, ji vistiek pasakotojo atkakliai vadinama aristokrate, kilmingąja. Todėl norėtųsi daugiau užuominų, kuo tos dvi „kastos“ skiriasi? Galų gale, kodėl kitos mergaitės ją niekino ir persekiojo? Suprantama, kad Kamė – atstumtoji, bet kokios priežastys? Juk jos mama irgi buvo kilminga,  ar ne? Pati mergaitė sumani, įdomi, ji sugebėjo sudominti Ali, o kodėl gi neįtiko kitoms?
Vis pabrėži, kad jos „merginos“, bet iš to, kuo jos domisi, kaip kalba ir ką veikia, sakyčiau, max 11-12 metų paaugliukės, ar aš klystu? Vadinčiau tiesiog mergaitėm tokiu atveju. Tuo labiau, kad kai kur rašai „mažoji aristokratė“, o vėliau jos vėl patampa merginomis.

Kai autorės kalba tokia sklandi ir turtinga, reikėtų išgraibyt tokius kalbos „perliukus“, kaip „sekantis“, „nedarūkyta“ ir pan. Konrečiai šie abu jie nevartotini - tiesiogiai vertiniai iš rusų k., kiek pamenu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-07 11:48
pikta kaip širšė
Pamiršau parašyti dvikovos sąlygas:
Tema - Tai ne tie droidai, kurių jūs ieškote.
Mūšio laukas - gotika

Nu dar niekas manęs gyku nevadino :-))) Visai geras jausmas ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-07 11:26
Andrėnas
Dystopian techpunk yra gėris ir grožis (The Iron Dragon's Daughter anyone?). Fulguritas vietoje medžio - puiki idėja, tik gal kiek per daug gykiška vidutiniam skaitytojui, t.y. nekenktų užuomina kas tai yra ir/arba kaip susidarė?

Duosiu velnių už įžanginę pastraipą: nepagaunanti, perdaug įvardžių ir pasikartojimų: ...jį geriau apžiūrėti... jo sugraibyti... įdėmiu įsižiūrėjus.... Kur po šimts kalakutų Spilbergiškas ugnikalnio išsiveržimas ir pastoviai auganti įtampa, a?! Na gerai, gerai, užteks tik ugnikalnio ir įtampos, Spilbergo nereikia: Visa bėda slypėjo mažame, tepaluotame ir suskilusiame šarate... ;)

Pagaunantys aprašymai ir įtikinantys veikėjai - Širšė (TM)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą