Vyšnios kauliukas IV, V

Ignas surinko durų kodą - 123 ir ėmė kopti į savo antrąjį aukštą. Ant laiptų sėdėjo žmogus, susitaršiusiais plaukais, su šortais, iki pusės nuogas ir basas. Basutės buvo padėtos šalia, lininiai marškinėliai kabojo ant turėklo. Ant nosies kėpsojo akiniai storais rėmeliais ir skilusiu stiklu. Rūkė pypkę. Kvapas laiptinėje tvyrojo... na, - nenusakomas. Šalia dar gulėjo karo laikų vokiškas šalmas su pritaisytais ragais.
  - Linas - blynas! - linksmai sušuko Ignas.
  - Ignius - šiknius! - sududeno šis, ir vyrai apsikabino.
  Tai vykdavo turbūt tris - keturis kartus metuose. Senas kariuomenės draugas, drožėjas Linas atburgzdavo iš savo Labanoro neįspėjęs ir prasidėdavo fiesta, trunkanti tris - keturias dienas, ar paras. Ignas vis taupė kompiuteriui, tačiau po šių bičiuliškų pauliojimų iš tų santaupų likdavo šnipštas.
  Iš krepšelio šalia Lino kojų kyšojo samanės butelis...
  - tovarišč jefreitor, riadovoj Balnelis biez vaševo prikazanija pribyl! - atraportavo akiniuotis ir atidavė pagarbą.
  -volno
  Ir buvo kalba, liejosi samanė, po to- brendis, degtinė, vynas ir alus. Jiedu gėrė balkone, kur Ignas nelabai sėkmingai augino kanapes. Linas rūkė paties augintą tabaką, maišytą su vyšnių, galbūt dar serbentų lapais. Žodžiu, tai buvo kažkokia velniava, o ne dūmas. Kambary tokio kvapo ilgai neištvertum.
  Tiesą sakant, te 3-4 kartai per metus po keletą dienų ir buvo jųdviejų, bei kiekvieno atskirai, vienintelis sąlytis su alkoholiu. Bet užtat koks! Vyrai prisimindavo tarnybos metus, kurie buvo kartu ir lengvi ir sunkūs: nykūs ir įdomūs. Jiedu dirbo dailininkais viename raketininkų dalinyje netoli Rygos. Tačiau komandiruočių metu išmaišė visą Pabaltijo karinę apygardą, buvo poligonuose vidurinėje Azijoje. Linas gyrėsi, kad jau gali ant sniego išmyžti Lenino profilį.
  Prisiminė avantiūristą praporščiką Delikatnyj, kuris grojo būgnais vietiniame vokaliniame - instrumentiniame ansamblyje ,, Gvardejec“, ir kurį pasodino į ,, gaubtvachtą“ už tai, kad jis parnešė ir nugirdė visą,, vzvodą“ pigiu vyneliu. Po to jis metė tarnybą ir išrūko kažkur į Magadaną kasti aukso., rūstųjį majorą Podoliaką, kurio nekentė visas dalinys, o eilinis Balianas, kartą budėdamas štabe, prišiko jam į rašomojo stalo stalčių. O kaip jie girti, grįžę iš,, uvolnenijos“, prisigėrė aliejaus, nes toks,, chocholas“ Iščukas įdavė juos klubo viršininkui Širiajevui, ir kaip šis, pripylęs stiklinę vandens, davė kiekvienam į ją papūsti, po to uostė, tačiau jokio kvapo nebuvo, nors šaunūs kariai vos pastovėjo ant kojų!
  Abu jie buvo vieniši: Ignas - našlys, Linas - išsiskyręs.
  - Tai ką dabar droži? Vėl kokį rūpintojėlį su pagoniškais simboliais? - paklausė Ignas.
  - Ne, įsivaizduok: pirmąkart gyvenime drožiu Budą. Budą Šakjamunį. Užsakė tokia faina chebrytė nuo Kra-ių. Reikėjo labai storo ąžuolo - juk jis sėdi lotoso poza. Pameni seržantą Rozinbajevą iš Kalmukijos? Tas irgi mokėjo taip sėdėti.
  - Aš tavo portretą noriu pabaigti. Tą - ant motociklo. Tavo ,, Jawa“ kieme? Reikėtų nusipiešti: sunku man su ta technika...
  - Gerai, bet - rytoj. Šiandien - nusibaikim. Keturis mėnesius negėriau, nors aplink - vien samogonas ir drūto alaus bambaliai, - Linas iškratė pypkę į paties išdrožtą Igno portretą - šaržą be skalpo.
  - Išgeriam už Sauliuką. Geras bičas buvo. (Saulius Mykoliūnas karinio dalinio klube grojo bosine gitara. Prieš keletą metų jis pasikorė dėl nelaimingos meilės).
  Jiedu gėrė lygiai tris dienas. Ketvirtos dienos rytą dar susivertė po butelaitį alaus, ir Linas Balnelis, užsimaukšlinęs savo keistąjį šalmą, apžergęs motociklo balnelį, išrūko pas savo Budą, prieš tai išgavęs pažadą, kad Linas atvyks į Labanorą rugsėjo vidury, Lino gimtadienio švęsti (kartu ir pagrybautų).
  Ignas išjungė savo sukriošusį juostinį, per stebuklą vis dar veikiantį, magnetofoną,, Majak“ su Bobo Dylano įrašu ir, surinkęs tuščius alaus butelius, išėjo jų priduoti į supirktuvę. Kažkodėl darėsi liūdna, - vėl liko vienas.
  Ties gatve turėjo stabtelėti ir praleisti laidotuvių procesiją. Priekyje lėtai judėjo juodas katafalkas, už jo ėjo storas, pliktelėjęs vyras su ūsais ir tamsiais, nelyg neregio akiniais. Jį už parankės prilaikė tokia pat apkūni senyva moteris, raudonai dažytais plaukais.,, Tokia graži vasara,; žmonės miršta... „- pagalvojo jis. Ir tapo dar liūdniau.
  Kapinėse žmonių buvo nedaug. Kunigas pasakė trumpą kalbą, artimieji užbėrė po saują žemių. Buvo pastatytas paprastas laikinas medinis kryžius su užrašu:
  VIKTORIJA KOZIOL
    1977- 2007
  Ignas jau buvo pridav3s butelius.

  V

  Praėjo metai. Šuo miegojo fotelyje, inkšdamas per miegus, tarsi kažką sapnuotų.
  Diena buvo saulėta, karšta. Ignas vienomis trumpikėmis balkone tapė paveikslą - moterį su katinu ant kelių. Paveiksle dominavo visų įmanomų atspalvių pilka, šiek tiek rudos, juodos ir baltos spalvų. Fone primėtyta aibė tamsraudonių vyšnių. Ant moters krūtinės puikavosi ženklelis su kanapės lapu.
  Vazonėlyje ant palangės stiebėsi liaunas medelis su keletu lapelių. Retas būtų atspėjęs, kad tai - vyšnaitė.,, Majakas“ grojo Bobą Marlejų...

pabaiga. 2007m.