Viena karta 42

42

Dvi savaites neliečiau lapo. Įvykiai bėgo, daug svarbių akimirkų paniro į užmarštį. Andrius prisigėręs nakvojo prie mano buto durų. Išlydėdamas svečius, laiptinėje užmyniau kažką minkštą. Pasilenkiau. Prietemoje įžvelgiau žmogaus figūrą. Miegalius nepabudo. Palydėjau svečius iki pagrindinės gatvės. Grįžęs radau gulintį, kaip ir buvau palikęs. Paskambinau seserei, pasitariau, kaip elgtis...

- Negulėk. Kelkis. – Andrius pakėlė galvą. Nesuprantančios akys žvelgė į nieką ieškodamos kas neleidžia miegoti. – Stokis. Eime į vidų. Čia tave sutryps. Andrius šiaip taip atsistojo. Pasiėmė batus. Maišelį su šiukšlėmis paėmiau aš. Jis nusiprausė duše.
- Kaip man elgtis? Patark. – Kreipiausi į Andrių. – Noriu, kad nakvotum čia, bet tu girtas, todėl nepasitikiu tavimi. Galiu tave užrakinti iki ryto kambaryje, jei sutinki su tokiomis viešėjimo sąlygomis, bet kaip pateksi į tualetą, jei norėsi?
- Jei palieki nakvoti, tada duok kibirą... – Jis atsigulė. Šalia lovos padėjau kibirą. Užrakinau. Dar savaitė jis lankė mane rytais ir per pietus. Jau kelios dienos neateina. Tikiuosi, kad jam nieko blogo nenutiko, kad niekas jo nenuskriaudė ir, kad jis nieko nenuskriaudė.
 

43

Kiekvieną

Rytą,

Kiekvieną

Vakarą

Apima ilgesys.

Laukiu stebuklo.

Pilki debesys

Barsto

Sniegą. Žinau,

Tai, taip pat – stebuklas.

Noriu, kad būtumėt arčiau.

Tai būtų didelis stebuklas.

 

44

Ledo įstatymas...

Kas tai?

Sąstingio metas.

Iš pakraščių

Atsklinda šaltis.

Keistas formas

Įgauna siela. Viltis

Išplaukia ir užstringa.

Tarp lyčių.

Nejudink, kūnas

Gaus sielą, po daug minučių

Gims gyvūnas.

 

45

Šiandien Andrius nepasirodė. Gal buvo atėjęs, gal manęs nebuvo. Atėjo ne-brolis. Jam nuskutau bulves. Ne-brolis pats supjaustė ir paskrudino. Gal taip geriau. Tai vakuumas, kurį galiu užpildyti jums.

Keičiuosi. Kiekvieną dieną sąmoningai keičiu savo veidą. Todėl nepažįstate manęs, o aš jus pažįstu. Nors jus taip pat sparčiai keičiatės. Bet ši metamorfozė nuspėjama, nes ji sąlygota nesąmoningo vidaus ir aplinkos santykio. Prieš kelias dienas praėjau pro jūsų namus. Tirpo sniegas. Vanduo apsėmė kelius ir takus. Žmonės slidinėdami skėsčiojo rankomis, kad išlaikytų pusiausvyrą. Senesni žmonės krito į balas. Išnarindami, ar net sulaužydami senus sąnarius ir kaulus. Atsistojau. Kontempluodamas aplinką panirau į nesąmoningą katarsį.

- Ko stovi? – Nedraugiškai paklausė moteriškas balsas. Tai buvusi žmona. Ją pastebėjau žvilgčiojant pro lango kraštą. Nieko neatsakiau. Stovėjau ir mėgavausi buvimu. – Ko stovi? Ko lauki? – Vėl išgirdau jos balsą. Ji stovėjo balkone. Susierzinusi įėjo į patalpą. Truktelėjo balkono durys. Kelioms minutėm viskas nurimo. Mąsčiau apie savo likimą. Girdėjau, kaip tarška užraktas. Šalia dvi mergaitės ir berniukas statė sniego namus. Mintyse bandžiau dainuoti. Pamiršau žodžius. Abstrakti melodija skambėjo vaizduotėje. Žiūrėdamas į savo batus bandžiau prisiminti dainos žodžius. Triukšmingai atsivėrė balkono durys. Vėl ji... net akių nepakėliau. Žiūrėjau į batus ir dainavau. – Ko stovi? Ko tau reikia? – Šalia pasigirdo duslus garsas. Pasukau galvą. Nuo mašinos durų nuriedėjo obuolys. Ji mėtosi... tai prajuokino. Pažvelgiau į ją. Moteris bėgo. Pralindo pro pakabintus skalbinius... pastovėjau minutę. Padainavau mintyse ir patraukiau namo.
- Atai, Ukai, myliu jus. – Sušukau savo sūnų vardus. Taip surikau tris kartus. Atsivėrė langas. Moteris mėtė obuolius ir kiaušinius. Vyresnysis sūnus taip pat mėtė į mane maisto produktus. - Atai, myliu tave.
- Užsičiaupk. – Suriko vaikas. Pro šalį praskrido kiaušinis. Kliudė, bet nesudužęs nuslydo, ant sniego ir ledu padengtu taku. Langas užsivėrė. Po daug laiko sužinojau, kad tą vakarą likote, be vakarienės, o kitą rytą be pusryčių, nes bombarduodami mane išmetėt maisto produktus.