Viena karta 35

35

Gimė daina,

Šiek tiek džiaugsmo

Išsiveržė. Nors šalta

Aplinka – suskambo

Ir iškart sustingo,

Kaip tekantis

Upelis. Nedingo

Gyvybė, tik naktis

Pridengė

Skliautą.

Lange

Veidą

Pamatė

Ir pakvietė.

 

36

Šį vakarą esu dirglus ir piktas. Vidinis dialogas su savimi kunkuliuoja. Vaikštinėju po miestą ir bandau nurimti. Praeiviai apeina. Kartais jaunuolių būrys pašiepia. Kvailiai, nežino, kad mano ego to nori: preteksto kam nors perplėšti gerklę. Tvardausi. Grįžau namo. Norisi rėkti: duok man į snukį, jei nemoki, tada pasamdyk, pažiūrėsime, kas ką sudraskys.

 

37

Lauke šiek

Tiek

Šilčiau.

Arčiau

Laimė.

Baimė

Dingo, tik abejingumas

Ir pražūtingas pasyvumas.

Sniegas leidosi ant paprasto.

Stingo.

Nesaugo,

Nei savęs, nei lauko.

 

 

38

Savaitės laikotarpyje kasiau sniegą ir nešiau į krūvą. Vaikai padėjo iškasti ertmę krūvos viduryje. Padarėme duris. Palikome sniego lubas. Gavosi puiki, nuostabi sniego pilis, kurioje tilpo net trys sustirę vaikai. Pro šalį praėjo močiutės.

- Noriu paklausti, ar jūsų gyvenimas... Laimingas?
- Buvo visko. Sunku, nuostabu, baisu ir laimingų akimirkų buvo... – Atsakė senos moterys.
- Mano mama buvo evakuota į Tauškentą, kar metais. Vokiečių lakūnai apšaudė ešeloną. Mama negalėjo šokinėti, nes buvo nieščia manimi. Susilenkusi laukė kol lakūnas kulkosvaidžio salve suvarpys. Praskrido pro šalį. Ji matė jo akis. Jis nešaudė, gal pasigailėjo... – Kalbėjo kita močiutė.
 

39

Kaip keista,

Širdis nerimsta,

Niekaip neužmiršta,

Ji pririšta

Prie mylimų.

Nors nematau

Artimų.

Manau,

Kad tik dėl to,

Nes esu aklas.

Kas blaško?

Ilgesys ar melas.

 

40

Šią savaitę nedaug užrašiau, nes tušas su kuriuo rašau sutirštėjo. Sunku užfiksuoti neramią mintį. Atėjo Andrius. Nusistovėjo abipusės pagalbos forma.

 

41

Vakaras atneša

Stebuklą.

Šviesą

Pasklinda po patalpą.

Atsiremia į kairę

Staktą.

Išlygina, sustirę,

Surauktą kaktą.

Jau lengviau,

Šiek tiek saugiau.

Plazda siela laisva,

Kaip žvakės liepsna.