Netikėtai ji pajuto kaip sparnai pradėjo leistis žemyn. Aplinkui suposi pilki debesys. Migla užtraukė visą dangų. Bet ji vis dar kilo. Kilo į tą kalno viršūnę, nuo kurios vis dar sklido svaiginanti muzika. Sukaupusi visas jėgas nutūpė pačioje viršūnėje, bet sklindanti muzika nutilo. Ji tyloje liko stebėti kaip žemai tekėjo srauni upė. Ji negalėjo pamiršti jo. To Rudaakio Princo, kuris kažkada padovanojo sparnus naujam skrydžiui. Vis dairėsi į visas puses gal pamatys atjojantį. Dabar ji tik jautė jau sudžiūvusių žolelių kvapą ir apsunkusius sparnus nuo ilgesio.