Nesiruošiu čia drybsot ir klausinėti dangų-
Šlapi pievos rimbai jau baigia išplakt abejones,
kur gera-negera, kur pridera būti-
betkur, tik dar ne, dar truputį...
Pienių pūkeliai dar pamena lūpas,
tą gležną vėjelį bando atskirti nuo vėjo,
Dar liko kaliausė ant varnos pečių atsitūpus
neįstengia įrodyt kad ši nebalta.
Dar liko malda pritrūkusi žodžių
ir pirštai sulipę, kas antras juk kapas padvelkia pienėm,
dar keletas yra neišglamonėtų neaprašytų abejonių
nors rimbas po rimbo, rimbas po rimbo.
Apsiėmiau paimt interviu iš dangaus.
Nieks neįspejo kad ši įžimybė nemoka kalbėti,
privilioja našlaičius su pienėm ir vėju iš lopšio saugaus
ir palieka drybsoti be atsako jokio.
Apsiėmiau, žinau, aš - eilinis našlaitis,
sudriskusiai batais, skylėtais drabužiais, pasauliu skylėtu,
įtrūkusiu žvilgsniu su štampu įspaustu šiaurinės pašvaistės,
Apsiėmiau, žinau - aš su gedimu
Nebylio dangaus vienkartinis žaislas
prisuktas drybsoti, užsiimti su pienėm ir klausinėti:
kodėl blogis? kas ta prasmė? ir kur yra laikas?
ką reiškia „aš“? ir taip toliau...
Jaučiu kad artėja dar vienas rimbas,
ypač žemai nusileido rasa - šlapia sėdėti
panašu kad išeisiu kur gera-negera ir pridera būti
nė žodžio iš šito dangaus neišpešęs.