Viena karta 25

25

Mažas vaikelis, įžūlus

Ir išlepintas, vienišas

Egoistas, savo reikalus

Atliekantis nepaisydamas

Aplinkinių. Kelis kartus

Mažą asiliuką nubaudžiau,

Tam kad ištaisytų veiksmus.

Užvakar jį pravirkdžiau.

Apsiverkė mama.

Jį bando apsaugoti

Nuo sužmogėjimo. Aplinka

Privers suaugti.

Kuo toliau, tuo daugiau

Kūno masės, tuo sunkiau...

 

26

Moteris pasakojo, kad gyvendama Kuboje susitiko su broliu, jis buvo jūreivis. Leido pasikalbėti per tvorą. Bellą privežė prie uosto teritorijos ir brolį atvežė su motociklu iš laivo. „Mus apsupo kareiviai ginkluoti automatais. Truputi pasikalbėjome ir atgal. Po to nuėjau į TSRS ambasadą ir paprašiau, kad leistų pamatyti brolį dar karta. Diplomatai vargo ir gavo leidimą. Jis atvyko. Per raciją paklausė ko atvežti iš laivo. Paprašiau duonos ir svogūnų. Broli gimė 1938 m. Tėvelis labai džiaugėsi jam gimus. Tėvelis mylėjo visus vaikus. Tarybų Baltarusijoje gyventi nebuvo lengva. Mūsų senelį sušaudė KGB darbuotojai. Senelis buvo muzikos mokytojas. Grojo smuiku. Kažkas parašė skundą, kad pamokos metu sugrojo kažkokią religinę melodiją. To pakako... taip pat norėjo nužudyti tėvą. Juk jis malanietis. Bet neišdrįso, nes jis buvo žinomas Baltarusijos advokatas. To nebūtų pakakę, bet tėvelio draugas buvo Baltarusijos komunistų partijos pirmininkas. Šie ryšiai išgelbėjo gyvybę.

... Karo metais patekau į „mirties stovykloje“. Į stovyklą pateko 12 metų. Liepė dirbti. Vietoje batų davė iš lentelių sukaltas dėželes. Mes avalyne vadinome „kaladėmis“. Buvau sukūdusi ir silpna. Vos vilkau kojas.   Dar tos kaladės... mane gelbėjo vyrai. Jei ne jų pagalba būčiau nužudyta. Statydavo į būrio vidurį ir pradėdavome žygiuoti. Vyrai mane palaikydavo iš šonų. Saugodavo nuo tų... Vieną dieną varė į darbus, susipynė kaladės ir parkritau. Pamenu kaip „jis“ suriko. Buvo odinėmis pirštinėmis. Tas vokietis tvojo per pakaušį. Iš akių išlėkė ugnies liežuviai. Ne šiaip sau sako... – Ji pridėjo rankas prie veido išskėtė pirštus ir staigiai rankas nusviedė į šonus. Pavaizdavo, kaip iš akių žiežirbos pabiro. – Davė taip skaudžiai... Tarsi su geležiniu daiktu. Pribėgo vyrai ir nuvilko mane. „Tik neverk, neverk. Viskas bus gerai. “ Šnibždėjo man. „Neverk“. O aš ir negalvojau verkti. Nieko negalvojau, nes skaudėjo. 1964 m. Atsinaujino galvos skausmai. Daktarai nežino ką daryti. Nustojau kalbėti. Paralyžiavo. Rentgenu peršvietė galvą. Daktarai klausė: ar kada nors, anksčiau buvo sumušta galva? Matai p kiek metų pajutau pasekmės? Važiavome su vyry į Leningradą, į daugelį sanatorijų. Mokinausi iš naujo judėti. Mokinausi iš naujo kalbėti. Daktarai kalbėjo: tu gimei iš naujo. Dar ilgai gyvensi.

 

27

 

Maža užuomina

Nukrito iš dangaus.

Atsirėmė į sieną.

Atsigėrė lietaus.

Juokėsi

Laukdama.

Vertėsi

Švisdama.

Kvietė

Suprantantį.

Kentė

Gimstantį

Naują pasaulį.

Pagaliau gali...