Užsidegiau žvakę,
Kad tamsoje
Geriau Tavo veidą matyčiau.
Išryškės tada
Tavo veido raudonis,
Šypsena ir aš prapliupsiu
Juoktis iš džiaugsmo,
Kad esi Tu šalia.
Mirgsės žvakės Šviesoj
Akys mylimos Tavo.
Aš žinosiu, juk Tu man pasakysi,
Kad be meilės gyventi
Niekas šiam pasauly nemoka.
Tyliai atsidusiu aš,
Žinodama, kad esu ne viena.
Be Tavųjų karštų lūpų
Nebūtų nė vienos gražios,
Tyros akimirkos mūsų meilės istorijoje.
Mes laumžirgiai tvenkinio prie sodo.
Kažkam, įsivaizduoki,
Sukuriame gamtos siluetą,
Kurį pamatys ir pajaus kiekvienas,
Kuris turi širdį tyrą.
Juk ir Tu, mielas drauge,
Esi juk Šviesa,
Pripildyta Gerumu
Mano skaudžiam ilgesy Tavęs!!!
-Kristina Puronaitė- 2017-06-23
Palyginus su ankstesniais tekstais, tobulėjimas jaučiamas. Būtų neteisinga rašyti 3 vien už tai, kad tekstas trykšta naivumu. 4 su dešimt minusų už tobulėjimą. Kitą kartą, jei tekstas bus prastesnis, kritikuosiu žiauriai.
Takas į šviesą nusuko į vaikų žaidimų aikštelę. O ją kaip visada smagu stebėti, nes ir Kalėdų Senelis gyvas, ir elfiukai gyvi, juokas su verksmais nespėja keitaliotis ir tau pačiam nekaltus prisiminimus apčiuopia.2.