Mano ne švelnus ir ne mielas žvėris

Greit nakčiai susiglaus pušų viršūnės
nelyg rankas suners giria juoda
nebus matyti to kuris įsūnys
ganytoją su palikta banda

dėl tos vienos paklydusios kometos
kuri nušvis sekundei pro šakas
nublanko visos kovos pralaimėtos
bet karo kirvį rankos vėl iškas

nužmogintas bandys nužievint girią
aštrumą tikrins vėjo ašmenų
jau rodosi buvau ne kartą miręs
ir nebe pirmą kartą gyvenu

po tais šiurkščiais delnais kuriuos sunėrė
pušynų viršūnės tamsios virš manęs
bandžiau nuvyti nerimą kaip žvėrį
nepratusį prie traškančios ugnies

vėl letenas nudegs lyg pirmą kartą
suinkš tarytum prijaukintas šuo
jo staugsmą kariamą o gal seniai pakartą
tarytum raudą savyje nešuos

ir kai laukinį ilgesį nutvėrus
juoda naktis nasruos jį nusineš
aštriu žvilgsniu nudobsiu šitą žvėrį
išsyk supratęs kad žvėris – tai aš