Su muškieta prie žydo kapo baltaraištis stovi,
tik nežinia, ko laukia, naiviai atkaklus.
O aš atsimenu, ką žmonės sakę,
ir sapnas jau – ne sapnas,
tai vis įkalinta į laiką atmintis.
Nedingsta niekas.
Ypatingai kraujas.
Kaip geležis rūdija žemėj užkasta.
kurį ir baltas baltaraiščio raištis
į mane gyvą varvina sapne.
Nors ir be kryžiaus,
o regisi, kad Kristų juo nešu.