*005406222017

Ar esate kada matę - Sylvain Chomet, nepaprasto grožio animaciją -
The Old Lady And The Pigeons (1998)?

Taip C. Mingus'ui užbaigiant vakarą,
Užbaigiant vėl vyno stiklą,
Ir laižant vakarienės likučius lėkštėje,
Dairaisi kokio versliuko - paveikslai/menas/dailė/prabanga. (LT) 
Ir vis liūdesiui apėmus jauti - badas laukia. . .

Tokia tokybė, ir taip mes čia maigom klavišus, visokį biesą išstudijąvę, moką. Su laipsniu, vienu, kitu. Baigę, diplomuoti ar tik su svajone, kada nors ranka sugriebti. Vis ta tokybė, tokia ir badas.

Ir net žinodamas, jog esu ne iš Jūsų, mieli, pasaulio, žinau - jog tiek man, tiek Jum, badas, rodosi toks pat.

Krentančias žvaigždes skaičiuojant. Ieškai, kur piešinuką ar cielą drobę, už kitą drobę, ar bent pietus čia prakišus. O vis tyla.

Čia susimąstai, kas esti menas. O dar labiau ką reiškia menas mūs mieloj Lietuvoje.

Ta slidi riba, kai tavo darbas sava kaina svyruoja tarp pasirinkimo - posh tapetų arba ko nors su rėmu dekoracijai. Tiek kiek paprasto valstiečio ar miestiečio kišenė leistų. Tiek kad akių per daug nebadytų, kad virškintųsi ar mielai palikus, primintų kažką liesto mielo.

Taip liūdna, kai imi ir supranti, jog tokiu užsidegimu tapytos kartuvės, ir visai neapetitni ar šiaip ne tit'nin kūnai, obuoliai supuvę, šyzofreniškosios jaunuolio akys, paprastu būdu neras ant sienų vietos.

Ir vėl sėdi, imi, mąstai. Ta lietuviška tepimu tradicija. Ta raudona, žalia ir juoda. Koks purvas. Koks ruduo. Kaip niūru. Koks grožis. Koks menas ir kaip blogai tai matyt prie vakarienės stalo. Kur dėtis, kur dėtis mieli?

Laižai toliau tą savo lėkštę, žinai ryt dar kokį pusrytį gal rasi, bet toliau mūs laukia?
Taip liūdna.

Ką mes čia, mieli veikiam?


...


Tyla...

Godos.

Pasidalintos...


Pažiūrėkit animaciją, aukščiausias lygis.

autorius tada taip pat dar buvo jaunas

005406222017