Pirmas- paskutinis

Išjungiu šviesą. Virtuvėj lieka tik pilkšva naktis, tokia, kaip ir už lango. Atsistoju tiesiai priešais jį; į mane, įsmeigęs vieną savo akį, stebeilijasi mėnuo. Pilnas, apskritas ir kruvinai raudonas, šiąnakt jis dar vos pakilęs viršum pirmo namo, jau stoja į akistatą su manimi, grasinasi man melancholiškom mintim beigi ilga bemiege naktimi. Žengiu pirmyn, drąsiai it į kovą, atsiremiu alkūnėm į palangę ir atkertu atgal jam. Seku jį akimis, lėtai slenkantį tamsiai mėlynu dangum, neleidžiu jam išklyst iš kelio nė sekundei, nes ir jis ir aš, abu neturim daug pasirinkimo šiąnakt.

Lengva jam ten, atsidūstu sau. Lengva tau, savanaudi žmogau, - atšauna mėnuo. Nėr nė vieno paprasto dalyko šiam sumautam gyvenime, nėr suknistos sekundės kada neabejotum, neklaidžiotum mintyse ir apsvarstymuose. Tai negi receptas laimingam gyvenimui toks paprastas - mažiau mąstyt; nesvarstyti, ką apie tave galvoja pilka masė gatvėje; rinktis čia ir dabar; prisigerti, kai noris gert, kvatoti visa gerkle kai tave juokina, liuobtelėt kam į dantis kai užknisa. Ar tikrai reikia lanku apeiti savo paties smegenis, kad pasiektum gyvenimo džiaugsmą? O gal atvirkščiai, tik ilgi ir nuoseklūs apmąstymai su ilgesingais padūsavimais, kaip lietuviškam kine, leidžia mums priimti teisingus sprendimus, kurių vaisiais po to galime pasitenkinti save?

Praeina kelios minutės ir aš atsitraukiu pasiimti puodelio arbatos, truputį tamsesnės už naktį, truputį šiltesnės irgi. Grįžtu, palangė rodos dar vėsesnė, o gal tai pats mėnuo suliejo mane savo sidabriniu šalčiu. Mintimis grižtu laiku atgal, prisimenu švelnius apsikabinimus, - kažin kodėl tik juos, galbūt tikrai tas šaltis šiurpina ne odą - daugybę jų, ilgų ir ilgesingų tuo pačiu, stiprių, dažniausiai, nes noris glust prie kito kūno kuo arčiau, šiltų tokių, lyg antklodė pūkinė ant mylimojo nuogo, svaigių kaip kad svaigi pavasario naktis po alyva, ir visa krūtine nuoširdžių.

Man tiek nedaug tereikia. Kažko, kam gi galėčiau atverti savo vidų. Tik tiek.
Noris griebti lango rankeną, atsidaryti su trenksmu ir kuo plačiau, užklikt visa gerkle: tačiau patsai žinai tą tiesą- kad ir kas beateitų, tu vėlei abejosi, dar ir dar kartą nieko nežinosi ir nesuprasi. Būsi visa širdimi su, kai būsit kartu; būsi vienas su savo širdimi, kai atskirai. Nes aš neesu, kai tavęs nėra šalia.

O tavęs nėra šalia.