1
Gyvas
Teisuolis, net miręs iš esmės – gyvas.
Nusikaltėlis, net gyvendamas – miręs.
Kaip suprasti šią idėją? Egzistavimas,
Dar nereiškia, kad tai – gyvenimas.
Matau savyje ir kituose vieną savybę -
Malonumo troškimą. Kartais tai gerai, kai
Žmogus valdo šią duotybę,
Ir keliauja aukso vid., keliu, bet dažnai
Pasiduoda į kraštutinumus, tai blogis –
Gadinantis asmens ir visuomenės gerbūvį.
Manau, kad sąmoningas savęs valdymas ir įprotis
Išlavintas ir ugdomas, elgtis teisingai, būvį
Egzistavimą paverčia prasmingu,
Pilnakrauju žmogaus gyvenimu.
2
Gyva
Vis dar gyva, kaip paukštė
Kyla į padanges, taip žvilgsnis
Išsivadavęs iš sapnų, nelaimių skraiste
Nusitraukusi – žvelgiu kaip begalinis
Skliautas įsiremia į ribotą suvokimą.
Dėkoju už dovanotą formą ir likimą.
Tik vieną norą ir mintį negalėdama
Kalbėti velku. Iš nakties į šviesą nešdama
Nenuplovus rankas privalau tylėti,
Bet ši nešvara trukdanti dėkoti,
Laikina pertvara, tarp malonumo
Kurį teikia gyvenimas ir išreikšto dėkingumo
Kurį jaučia širdis ir suvokia kritiškas protas.
Tiesiog žvelgiu, tai mano „ačiū“, nebylus, neišreikštas.
3
Tikras
Tikras žmogus – tai tikslas,
Bet be tavęs, mano žmona,
Negaliu būti pilnas. Kaip krislas
Patekęs į akį – kankina,
Taip nepilnavertis asmuo
Be antrosios pusės, bando pasiekti
Pilnatvę. O forma kaip vanduo
Nuteka į žemumą. Tenka pripažinti -
Tikslas šalia, bet be pagalbininko
Nemoku, gal iš esmės negaliu būti žmogumi.
Reikia stengtis, kol dar paminklo
Luitas neprispaudė, kol dangumi
Skrajoja svajingas žvilgsnis,
Išnyks mus skiriantis mirksnis.
4
Tikra
Ar tu tikra?
Kelias diena galvojau,
Kas yra tikra,
O kas išgalvota, apsistojau
Ties tokiu atsakymu: nežinau,
Nes nuolatos juda, keičiasi aplinkybės,
Mąstymas, daug kartų pažinau
Pasaulį, o paskui nusiėmusi kvailybės
Akinius, nuplėšdavau ir liūdėdama
Pripažindavau, kad mačiau tai, ką
Norėjau matyti. Tylėdama
Leidau numirti vaizduotei. Viską
Nustūmiau į šalį, nes pavargo galva.
Nežinau. Sunku susikaupti, nes skauda pilvą.