Su geniu

Kala medį genys,
bet ir medis, ir jis – jau kiti.
O vis tiek kaip dvasia įeinu į peizažą –
senas laikas nelieka būtu,
naujas – irgi ne vaikas.

Neįstengiu, deja, apkabinti,
matydamas šitokius juos.
Žodis labiau nusiminęs nei džiaugiasi –
gal jau laikas ištarti:
atleisk, dėl manęs pavargai.

Bet negirdi genys  – kala ir kala
ne todėl, kad mišku nuaidėtų.
-------------------------------------------
Mano giesmės juk irgi ne mano,
mano giesmės  – ir jo.

Sėdime dvasioje gražūs prie stalo
ir maitinamės tuo,
ką surasti dar galim,
ieškoti išėję gimtinės mišku.