1001 be 995 arba...

6. Liudijau, kad „Švietėsi“

    Kai Butgailės palydėtas,  atėjau į karietą, man neatrodė, kad reikia  stebėtis tuo, ką matau ar  jaučiu. Jaučiausi kokiu neretai vaizdavausi esantis.
    Vaizdavausi?
    O kas čia nepaprasto? Neįprasto? Atėjau lyg  sugrįžęs, lyg parėjęs namo. Blogesniu atveju – lyg atėjęs į darbą, kuris žinomas, pažįstamas irgi beveik kaip namai. Taigi būta čia, išvaikščiota. Nereikia klausti, kur, kur esu.
  O stebėtis?
  Kažkas ne pro duris, ne pro langą ar kaminą atėjo. Kaip čia taip, a?
  Ogi taip,  žmogau, taip. Yra kaip yra. Dar vakar gal – ne, o šiandien –  prašau! Yra kaip yra. Tačiau ir šiandien dar žmonėse išlikęs didelis gabalas supratimo, kad  taip neturėtų būti. Tai neįmanoma. Ne reikia,  kad  būtų įmanoma. Yra  durys, ir  malonėk, meldžiamasis, ateiti – išeiti pro jas.
  Mąstau ir taip, ir kitaip. Gal netgi ne taip svarbu suvokti, kaip reikėtų, kad būtu kuo geriau. Man  pats pamąstymų procesas svarbus. Per jį ir geresnės atminties  poreikis darosi vis aktualesnis. ir jau  bandau paklausti, kaip galima buvo apsieti ir metus, ir kitus  ir daugiau laiko be atminties, be gebėjimo  atsiminti. Kaip? Ar taip, kaip be Amerikos?
  Dabar niekas neginčina,  kad ji irgi buvo. Kaip Europa. Kartu. Viename  laike. Visą laiką buvo, bet reikėjo Kristupo Kolumbo, kad patikėtų, jog Amerika yra. Amerikai irgi reikėjo to paties Kristupo, kad sužinotų,  jog gyvena kartu po Saulės šviesuliu, kaip ir Europa girdo savo akis jos šviesa.
  O realybe, atsiverk. Ne taip paprasta žinoti kur, kada, kokia esi ir kaip, ir kuo, kokiais instrumentais paliudyti, kad esi. Lig šiol negebu savo išgiedojimais paliudyti savo susitikimų su Šv. Marija.  Atsiverčiu jų tekstus (dabar  jau  nereikia, išmokau ir  žinau  mintinai), skaitau, deklamuoju, giedu ir man  taip gera, miela, paprasta prisiminti,  bet  rodyti  tai kaip stebuklą, na – ne, taip man nesigauna. Ir prisieina  elgtis, be bet  kokių įtaigojimų: norite – tikėkit,  nenorite - ne, o aš liudiju, kad Švietėsi“

Gal ne paveikslas,
Gal tik mano akys,
Bet švietėsi
                Nuliūdusių Paguoda –
Švenčiausia Marija iš Pivašiūnų.
Nesižegnojau,
                  nes atrodė
Šviesa paveikslo ne todėl,
Kad akimis sugavęs,
Stebuklą aiktelėčiau
Viešpaties vardu.

Tiek metų rėmuose! 
Ir visą laiką ta pati.
Ant rankų laiko Jėzų Kristų,
Susėdę supasi mėnulio delčioje.
Ir net sūnus neauga.
O reikia juk kažką Marijai pasakyti.

Ir pasakiau,
        ištiesdamas rankas
                          į liūdintį paveikslą:
– Išeik iš jo, Marija. Atsigauk!..
Ir leisk man panešioti tavo sūnų.
Erdvės nedaug čia, mano namuose,
Bet vis dėlto – daugiau:
Du kambariai, virtuvė,
Trys langai į kiemus žiūri.
Jei nepatiks -
Galėsi grįžt atgal.

Paveikslas švietėsi
Ir, regisi,
Kad mano žodžiai
Taip pat šviesos šešėlį numetė ant jo.
Susikaupiau ir reikia laukti...

  Jau nemažai metų, kai toks laukimas. O kažin, kiek vilties, kad daug kas tuo patikės? Deja, aplink save  taip patikėjusių nematau,  tačiau yra  kitas, yra dvasinis tikėjimas, vidujinis tikėjimas, mano tikėjimas ir ar to man  nepakanka? Ir galbūt ne tik man.
  Ir vėl išgirstu, kaip ten, manyje, pirmoji pradėjo  delnai ploti Butgailė.  Beje, ar kam irgi  nesuprantama, kaip ji ten atsiradusi?
  – Aš jau įsitikinusi, – sako ji, kad tavo, Pranuci,  atmintis sugrįžta. Visa ar ne visa, nežinau, nežinau ir manau, kad niekas nesiims prognozuoti, daug jos, ar mažai. Aš  ploju, kad tavo atmintis  ateina  būti, kad ji sugrįžta. Nemanau, kad jai lengva  sugrįžti,  bet... Sakyk, kaip ji sugrįžta? Per  kokią ertmę, erdvę  ateina? Turbūt ateina, kaip  jai  patogiau. Kaip ir aš čia atėjau. Štai ir tavo bičiulis iš  Griškabūdžio per sieną...
  Šyptelėjau it žiburėlį įkūręs ir jo šiluma buvo iškalbi, sukėlė gerų jausmu reakciją. Jau įprasta, kaip  nežinodamos durų, čia visuomet atsiranda raidės  A, B ir J (jotas), nepaiso durų ir kiti, kurie man  pažįstami – nepažystami. Tokie dalykai jau nekelia, nepažadina nuostabos, tai į kasdienybę įeinantys reiškiniai, tačiau nemenkai nustebau išgirdęs, kad Kandžius padovanojo karietai, pasak raidės B, didelį, didelį paveikslą. “
  – Dieve,  bent tu nemeluok, – pasakiau taip, kad ne tik pats girdėčiau.