Lašas jūros_Jūra laše

Mano vaikystės jūra ošia ausies kriauklelėj
naktį tau tyliai kuždant jūros ir žvejo dainą
audros čiūčiuoja lopšį – trapų bet kas gi gali
būt didingiau už mažą kaip sutema užeina

vaikas nebijo vėtrų lyg su šaltom ugnelėm
žaistų žaibai už lango ir taip maloniai vėstų
šito būties lengvumo mudu pajust negailim
dėžinis aitvaras greitai prašvilpia ten už miesto

greitai praeina štormai vėjų kairiniai kirčiai
o jau atrodo būta ruoštasi tiek daug kartų
gimsiant naujai gyvybei krikštui vestuvėms mirčiai
kai dar prieš lietų kregždės pažeme skrenda nardo

pakerta kojas stokis gal bus lietaus apniukę
bėki į šiltą vietą stogą pasaulio savo
šluotkotį vaikas apžergęs jodo sapnų arkliuką
tą kur pernakt gyvybės žiemkenčiui prialsavo

žiemos taip keičia vasaras tarsi turguj mainytųs 
kasa pernykštį sniegą druską po pūdą sveria 
lieka iš miestų plėnys rudojo molio plytos
gėrio ir blogio matui – senos svarstyklių lėkštelės 

ir nė viena – nenusveria gal taip ir turi būti
miršta karaliai gimsta sostai tušti nelieka
krešantis rašalo rašalas ten užrašinės kamputy
tupi prasmė giliausia ir nesimato niekam