„being you“ - Liucija

-Negi to tikrai reikia? Mano rankos per mažos šioms grandinėms. -suirzusi tarė mergaitė.

-Tokia tvarka panele Liucija. -Sausas, lakoniškas atsakymas nuskambėjo iš grandines bededančio kareivio.

-Prašau prisistatyti teismui. -Nuskambėjo balsas nuo pakilos. Sargybiniui dar nesuspėjus išeiti. Bet durys užsidarė ir dabar Liucija liko viena prieš teismą. Iš visų pusių juos supo didelis balkonas su vietomis išsimėčiusiais žmonėmis. Dauguma jų stebėjo procesą grupelėmis, bet buvo ir pavienių asmenų. Žemiau. Viduryje buvo tik, kėdėje surakinta mergaitė ir teisėjų komisija. Teisėjai sėdėjo už didelio medinio stalo ant, įvairiausiais piešiniais išraižytos pakilos. Jie buvo dviese. Vienas iš jų sėdėjo kojas susikėles ant stalo ir skaitydamas knygą. Jokio susidomėjo.  Antrasis  buvo tas, kuris kalbėdavo.

-Liucija... Mano pavardė bus jums vistiek negirdėta, tad vadinkit mane Liucija. -Trumpam sudvejojusi užbaigė mergaitė.

-Gerai. Taigi panele Liucija ar jus žinote kuo esate kaltinama ir kokia atsakomybė už tai gali jūsų laukti ateityje?

-Kiek suprantu jūs kaltinate mane jūsų žmonių nužudymu? Kas yra didžiausias absurdas, kokį tik esu kada girdėjusi.

-Ne, mes jūsų dėl  to nekaltiname. Mums būtų per sunku patikėti, kad maža mergaitė, kažkokiu stebuklingu būdu, įveikė Fenixo būrį. Devynis stipriausius mokytojo mokinius. -Ranka nežymiai mostelėjo į šalia sėdinčio žmogaus pusę. Kuris nepakėlė akių nuo knygos, tarsi nesuprasdamas, jog ką tik buvo paminėtas. -Mes jus kaltinam teisingumo trukdymu ir kaltųjų dangstymu. Už ką irgi yra numatoma bausmė. Mirtis.

-Aš nieko nedangstau. Juk jau ketvirta diena visiems kartoju, kad tai padarė vienas iš jūsų pačių kareivių. Tas, kuris vienintelis dėvėjo skirtingus šarvus. Jūs turėjot surasti jo šalmą. Mačiau kaip po kovos jis jį nusiėmė ir metė į šalį. Tasai šalmas irgi išskirtinis, panašus į šuns veidą. -Stengdamasi atsiminti kuo daugiau detalių pasakojo mergaitė. Galbūt taip jie galiausiai ja patikės.

-Taip, mes radome kapitono šalmą, šalia likusių kūnų. Deja pačio kapitono kūno nei ženklo...

-Jūs jo niekada ir nerasite. Kiek atsimenu jūsų brangusis kapitonas ganėtinai skubėjo palikdamas šį žavų miestelį. -pasišaipė Liucija apžvelgdama balkone esančius stebėtojus. Dauguma jų atrodė nelabai susidomėja tuo  kas vyksta apačioje. Mergaitės dėmesį atkreipė tik vienintelis vyras. Jis buvo alkūnėmis atsirėmes į balkoną juosiantį turėklą ir akivaizdžiai gaudė kiekvieną jų žodį.

-Kodėl tas vyras toks susidomėjas? Nejaugi jis mane atpažįsta? -Ši mintis Liuciją suneramino. Ji niekada ankščiau nėra čia buvusi, neįmanoma, kad tokiame pasaulio užkampyje kas nors būtų bent girdėjęs apie Vaitų šeimą, nekalbant apie vieną iš pirmojo rato narių atpažinimą.

-Tai neįmanoma. - galiausiai sugebėjęs atitraukti akis nuo knygos, pertraukė mergaitės mintis antrasis teisėjas. Aš pažįstu tuos vyrus nuo jų pirmųjų iššūkiu. Visus iki vieno. Kapitonas, žinoma buvo ypatingas... Stipriausias iš jų. Tikiu, kad jis sugebėtų nugalėti pora kitų, galbūt įveiktų netgi tris... -garsiai susimastė mokytojas, prieš akis prabėgant visoms jų treniruotėmis, kovomis, karčiomis pamokomis virtusius pralaimėjimus ir... -Bet netgi kapitonas nesugebėtų laimėti vienas prieš aštuonis Fenixo narius. Tai neįmanoma. -Baigęs kalbėti žmogus vėl pasinėrė į savo knyga. Leisdamas suprasti, kad diskusija baigta.

-Velnias. Šitie kvailiai manimi netiki. Kaip aš sugebėjau įsivelti į šią košę? -Piktai galvojo mergaitė.

-Taigi... -Nutraukdamas, nejaukią tylos pauzę, tarė pirmasis teisėjas. – Teismui tenka pripažinti, kaltinamosios įvykių versiją nerealia, akivaizdžiai išgalvota. To pasekoje skiriama bausmė –mirti...

Tačiau jam nebuvo leista užbaigti nuosprendžio. Dabar Liucija jau nebebuvo viena prieš teismą. Tarp jos ir teisėjų dabar stovėjo vyras. Vyras atsiradęs lyg iš niekur dabar ramiausiai šypsojosi stebėdamas, kaip mokytojas pasideda knygą ant stalo ir išsitiesė kedeja, lyg ir norėdamas geriau įsižiūrėti, lyg ir įsitempdamas tarsi laukinis žvėris, savo kelyje sutikęs didesnį plėšrūną.

-Labas vakaras teisme. Į mane galite kreiptis ponu Almetu. -Plačiai  šypsodamasis vaikinas prisistatė teisėjams. -Mergaitės gynybai norėčiau pasakyti, jog kovą, prieš aštuonis priešininkus įmanoma laimėti. Tiesą sąąkant, jeigu atvestumėt aštuonis... -trumpa pauzė- geriausius mokytojo mokinius. Aš jums tai įrodyčiau, kad ir dabar pat. -atvirai provokuodamas mokytoją vis dar šypsojosi jaunuolis. Tuo metu Liucija susivokė, kad šis vyras atrodo panašus į tą matytą balkone. Greitas žvilgsnis į balkoną, o ten tuščią.

-Tai turi būti jis. -mąstė Liucija. Kas jis?

-Almetas... Almetas... Tavo vardas man kažkur girdėtas...

-Galimas daiktas. -jau be apsimestinio mandagumo Almetas pertraukė mokytoją. -Bet dabar svarbiausia mergaitė, tad pakalbėkim apie ją. Kai aš įrodysiu, jog jos pasakojimas nėra melas. Jūs be abejo ją paleisite taip? Aš turiu ją palydėti pas... pas senelį. -Šiek tiek užtruko, kol parinko tinkamiausią žodi.

-Aš... -Vos tik prasižiojusi paprieštarauti, pati save sustabdė mergaitė. Ji suprato, kad prieštaraudama savo gynėjui tik pablogins ir taip blogą savo situaciją-Aš tikrai labai skubu pas senelį. -Gudriai išsisuko mergaitė.

-Žinoma vos tik jūs pralaimėsite, mes jus taip pat nuteisime, kaip mergaitės bendrininką. Kokia bausmė laukia, manau sakyti nebereikia? Taip... ponas Almetai-pašaipiai, paskutinius žodžius pridėjas mokytojas trenkė kumščiu į stalą. Toks žaibiškas agresijos proveržis išgąsdino mažąją Liuciją. Mergaitė nežymiai krūptelėjo ir šiek tiek sugūžė savo mažus pečiukus. Tai neliko nepastebėta.

-Aš atsiprašau, tačiau tai ženklas, kad Fenixas kviečiamas. Juk mes  visi, kuo greičiau, norime pažiūrėti, ko vertas jūsų gynėjas. Dabar jau greitai. Tik keletas minučių. -Tarsi, ramindamas šnekėjo mokytojas mergaitei.

-Gerai, bet prieš tai. -Atsisukęs, Almetas kreipėsi į mergaitę. -Jūsų senelis jums siunčia linkėjimus. -Ir atkišo į priekį delną. Mergaitė atpažino savo apyrankę. Giliai įkvėpė ir užvertė galvą į viršų.

-Hahahahaha... -Tarsi perkūnas iš giedro dangaus, nugriaudė jo mergytės kvatojimas. Jis buvo toks stiprus ir garsus, kad daugelis žmonių balkonuose vis dar dairėsi ieškodami šaltinio. Niekas nebūtų pagalvojęs, kad maža, vos keletą metų beturinti mergaitė galėtu taip juoktis. Mokytojas nesąmoningai pajuto, kad kažkas ne taip, kažkas pasikeitė. Tačiau jam nespėjus susigaudyti, kas tai buvo į kambarį įsiveržė aštuoni, kardais ginkluoti kareiviai. Tiesa, vienas vietoj kardo, kaip likusieji, kiekvienoje rankoje laikė po durklą. -Šis matomai stipriausias iš jų. Gerai, juo reikia užsiimti pirmiausiai, tada... -Nespėjus jaunuoliui suplanuoti, tolimesnio kovos plano, jo dėmesį patraukė mergaitė. Išsinėrusi iš, akivaizdžiai per didelių, grandinių ji pasiėmė apyrankę.


-Atsidėkodama aš paprašysiu, kad leistum man susitvarkyti su šiuo jų „fenixu“- Eidama link teisėjų stalo abejingai linktelėjo į nepriekaištingai atrodančių kareivių rikiuotę. Pasiekusi stalą ji uždėjo vieną plaštaką ant pakylos, kurią puošė nesuskaičiuojami raižiniai. Almetas iškart pastebėjo apyrankę. -Taip pat, prašau pasimėgauti vaizdu, nes tuoj šie kvailiai supras, kokie siauri jų proteliai. Raidės ant apyrankės užsižiebė, lyg juodos žarijos, paliktos beužgęstančiame lauže. O raižiniai po mergaitės delnu atgyjo. Pamažu, bet užtikrintai jie vis labiau spaudėsi ir spaudėsi aplink mergaitės delną, kol galiausiai neliko nei vieno. Tam prireikė tik poros sekundžių. Tada mažytė ranka pakilo į viršų. Pirštai vienas po kito pradėjo spaustis į nedidelį kumštuką. Paskutiniui pirštui susilenkus, nuo mergaitės pliūptelėjo juoda migla. Pliūpsnis buvo koncentruotas. Nukreiptas tik į Fenixo būrį. Nei vieno kario nebuvo ant kojų. Tiesa sakant nei vienas jų nerodė jokių gyvybės ženklų. Visi išmėtyti mažiausiai per metrą vienas nuo kito. Visi negyvi.