Dienų ir vėl daug praeis.
Kažkas manęs neapleis.
Žiūrės visi į mane:
Ar aš tas pats, ar jau ne?
Mergaitė nakties spalvõs
Apie mane vis galvõs.
Aš jai atvėriau save.
Šiąnakt ji miega nuoga.
Praeivis gatvėm skubės;
Žinau – jis visko nespės.
Smarkus birželio lietus
Lis ten, kur mūsų nebus.
Lašės lašai nuo krūtų.
Ir aš nežinosiu, kur tu.
Sudužęs stiklas danguj
Primins man daug, o paskui
Ryte lašai vėl palies
Tik tai, kas liks po nakties.
Mergaitė šunį vedžios
Mieste, o jis nebelos.
Sodrian paveikslan būties
Jaučiuos patekęs išties.
Bet kas vis taip kuklinas ten,
Kur upės nustoja srovent?
Ar vėl nebeliks praeities
Kaip dievinto tavo peties?
Garsiau ir garsiau iš žemai
Pasaulis prabyla, ir štai –
Pakitusias mūsų mintis
Naktis lyg žaizdas išlaižys.
Baltoj suknelėj dėmė
Bus lyg nukritus žvaigždė.
Praskris pulkai sielų dangum,
Kai mėgausies tu medum.
Neišgerta arbata
Bus man lyg baliaus gaiva.
Nors daug užgeso dienų, –
Jų liko ten, kur einu.
2014-05-28