Šešėlių saulė. Klaidos

Rytą pradėjusi pilies kieme, atsipūsti galėjau tik vakarop.  Net vėlių akmenyje jau buvo sudėtos vaišės. Prisėdau pievelėje prie šaltinio. Iš pradžių kiek abejojau ar man reikėtų čia ateiti – juk būtent čia vakar sutikau Dairį. Nemaniau, kad norėčiau jį vėl pamatyti. Jis gąsdino. Kita vertus, pati sutikau, kad jis dar kartą mane užkalbintų, ir jei jis iš tiesų miško dievas, slapstytis net neverta. Su Juna apie jį taip ir nepasikalbėjau. Visą dieną niekaip nepavyko susitikti.

Visą rytą prasišnekėjau su Skiriotu. Tikrai tikėjau, kad apie Miloto elgesį jis nieko nežinojo. Atrodė nustebęs, pasibaisėjęs ir pažadėjo tuojau pat imtis to reikalo. Apie tai, kad netyčia pavyko iškviesti vieną šešėlį neužsiminiau. Nesinorėjo, kad per anksti imtų džiaugtis.

Kai po viso šito grįžau namo Juna jau buvo parėjusi ir vėl išėjusi, kur – nesuprasi, gal vėl pas ligonį, gal šiaip žolelių rinkti. Vėl neturėjau kantrybės jos laukti. Dar vieną kartą buvau parėjusi, bet ir vėl neradau ir štai taip visa diena. Visa diena, kai bandžiau pakartoti ir tą vienintelį sėkmingą šešėlio iškvietimą. Nebepavyko. Bandžiau galvoti apie žmones, kuriuos norėčiau pamatyti, žmones, kuriuos norėčiau apsaugoti, bandžiau atkartoti tai, kas vyko šį rytą, bandžiau viską kas tik šaudavo į galvą, bet visa tai vėl buvo veltui. Jaučiausi pavargusi ir liūdna.

Išsitiesiau ant žolės ir užsimerkiau. Dabar norėjosi bent truputėlio ramybės, bet jau po kelių akimirkų pajutau, kažką stovint šalia. Atsimerkusi išvydau Dairį.

- Gražus šiandien vakaras, – ištarė jo besišypsančios lūpos.
Linktelėjau jam ir atsistojau. Vis tik jau gailėjausi, kad atėjau į mišką.
- Sunki diena? – paklausė.
- Galima sakyti.
- Tuomet eime. Pažadu tau parodyti ką nors gražaus, – pasakė ir ištiesė man ranką.

Dvejojau. Buvo neramu su juo kažkur eiti. Bet ar tikrai verta priešintis? Juk jei norėtų ko blogo, tai ar čia, ar kur kitur, niekas manęs nuo jo neapgintų. Tas, kuris vien savo pasirodymu nuvaiko maumą, tikriausiai be jokio vargo galėtų kaip sausas šakeles sulaužyti ir mane, ir galimus mano gelbėtojus.

Paliečiau jo delną ir Dairis nusivedė mane gilyn į mišką.

Toli eiti nereikėjo. Nors šita miško dalis mano buvo išvaikščiota skersai–išilgai, neprisiminiau, kad čia būtų tokia ola. Visgi ji buvo – miško dievas praskyrė ranka aviečių krūmų šakas ir mes įžengėme į jos vidų.

Ola buvo tokia pat stebuklingai keista kaip ir jis. Priešais save išvydau ilgą taką, po truputį besileidžiantį žemyn. Šviesaus akmens sienos, šviesaus akmens lubos, ir mažyčiai upeliukai, kurie kartu su taku tekėjo tolyn. Dairis, vis laikydamas mane už rankos, vedėsi gilyn.
Net ir toliau nuo įėjimo čia nebuvo tamsu – per akmenų trūkius virš galvos, lašėjo skaidrus vanduo arba skverbėsi saulės šviesa. Įtrūkimų nedaug, įprastai, tebūčiau mačiusi tik plonyčius saulės siūlus tamsoje, bet čia - kitaip. Nors šviesa tarsi neturėjo iš kur sklisti, jos čia buvo daug. Puikiai mačiau kelią, mačiau smulkių požeminių augalėlių spalvas ir po šviesia Dairio oda vingiuojančias melsvas kraujagysles. Šviesa čia tiesiog buvo. Gyveno. Po mūsų kojomis žingsnių garsą į save gėrė žalios samanos, tyliai šnabždėjo žemyn tekantis vanduo, o mudu tylėjome ir vis ėjome. Net ir nesinorėjo kalbėti. Takas leidosi vis žemyn, trūkiai lubose išnyko, bet nuo mirgančio vandens vis tiek atsispindėjo šviesus dangus. Laikiausi įsikibusi ir dairiausi aplink. Dabar jau pamiršau nuovargį. Beveik pamiršau net ir patį Dairį. Čia jaučiausi tokia rami, čia gyvenanti šviesa, rodos, įlindo ir į mano krūtinę. Ėmiau šypsotis ir tos balkšvos akys taip pat atspindėjo mano šypseną.

Galop takas nustojo leistis ir skliautai pakilo į viršų. Mes atsidūrėme erdvėje, į kurią sutekėjo visi mažyčiai upeliukai. Šviesos, akmenų, saulės ir vandens varvekliai iš aukštai tiesėsi iki požeminio ežero, kuris dabar plytėjo po mūsų kojomis. Tylus, pilnas amžinos, jaukios ramybės vanduo, kurio skaidri gelmė nebuvo pikta. 

- Gražu? – tyliai paklausė Dairis.
Linktelėjau nedrįsdama nutraukti tylos.
- Bet tai dar ne viskas. – Pajutau šiltą oro srovę palei savo ausį. – Atleisk, bet aš tylą atsargiai nutrauksiu.

Tebelaikydamas mano delną, kitą ranką jis ištiesė virš ežero. Šviesos atspindžiai vandenyje sužaižaravo ir nuo akmenų lubų lėtai ėmė varvėti vanduo. Po didelį lašą vienu kartu. Tarsi tylus, tingus lietus pasileido į ramų ežero paviršių. Iš pradžių taip švelniai ir atsargiai, paskui po truputį garsiau. Lašai ėmė kristi ne tik į vandenį, jie dužo į akmenis, į samanas, į smėlį, net į Dairio odą, bet kiekvienas iš jų dabar įgavo atskirą balsą, atskirą melodiją ir ritmą. Pamažu šitas lietus virto muzika. Ji buvo tokia graži, tokia, kokios niekuomet nebuvau girdėjusi. Gražesnė net už tėčio kankles, už vaidilučių giesmes ir paukščių čiulbėjimą. Viskas nušvito ir dar stipriau suspaudžiau Dairio pirštus. Jis atsisuko. Jo šypsena taip pat švietė.

Kai galop išėjome iš olos jau buvo beveik sutemę. Keista, kaip kartais būna: gali su kuo kalbėtis dienų dienas ir vis tiek nesijausi toks artimas, kaip su kitu su kuriuo tik pratylėjai. Kažkas panašaus dabar vyko su juo. Dabar jis visai nebeatrodė baisus ir pavojingas. Kas blogo gali būti sutvėrime, kuris gali kurti tokią muziką?

- Ar bent kiek praskaidrinau tau dieną? – paklausė.
Nieko nesakiau, bet vis dar negalėjau nustoti šypsotis.
- Eime, palydėsiu namo. Jau tamsu.
Vėl tylėdami žengėme į šaltinio pusę. Priėjome pievą. Jis sustojo.
- Visgi...

Pažvelgiau į jį ir jo balsas nutrūko. Balkšvos akys žvelgė tiesiai, bet man atrodė, kad jis vis nesiryžta, abejoja ar turėtų tai pasakyti. Tačiau vėl prabilo:

– Tai jokiu būdu ne prievarta ar kas panašaus. Nenoriu, kad taip galvotum apie nors vieną mano pasiūlymą. Neturėtum manęs bijoti. Kaip jau sakiau, jei nebenori manęs matyti, tik pasakyk ir pažadu duoti tau ramybę, bet visgi... - Jis atsikvėpė. - Aš turiu dar vieną teisę. Galimybę, gal greičiau, kaip miško dievas. Aš žinau kas tau neduoda ramybės ir tai jokia paslaptis – visi tai žino. Tai dėl to, ką vadini šešėliais. Aš galiu tau padėti, bet tai turi savo kainą. Tu neturi dabar apsispręsti, bet tik išklausyk. Tam, kad galėtum prisišaukti ir suvaldyti šešėlius, aš galiu paversti tave laume. Jei tik to norėtum. Tai nebūtų labai sudėtinga, ir su šešėliais tuomet būtų visai paprasta. Sudėtingiausia nuspręsti ar tu nori. Nes tai nebūtų laikina, tai būtų visam laikui. Visa tai, ką iki šiol įsivaizdavai kaip savo gyvenimą pasikeistų neatpažįstamai. Tu nebegalėtum gyventi čia, su savo žmonėmis, nebegalėtum užsiimti tuo, kuo dabar užsiimi, bet gautum naują gyvenimą, naują šeimą, amžiną jaunystę.

Dairis nutilo. Aš taip ir likau sustingusi. Tik jo ranką paleidau. Šypsenos dingo, ramuma pabėgo. Tik jo baltos, rūko vėsumos akys dar žvelgė laikydamos mano žvilgsnį, skaitydamos mintis.

– Igle, – išgirdau už nugaros.

Atsisukau. Už mūsų stovėjo Juna. Juodos akys įdėmiai ir nerimastingai žvelgė į Dairį. Lūpos kietai susičiaupė.

– Sveika, – ištarė jis.
Ji linktelėjo pasisveikinama, bet žodžiais jam neatsakė.
– Igle, ar galime eiti namo?
Jutau Junos nerimą. Tai dėl jo? Atsisukau į miško dievą. Jo lūpos vėl susirietė į šypseną:
– Juk sakiau, viskas tebūnie tik taip, kaip nori tu. Iki pasimatymo.
– Iki, – linktelėjau ir žengiau prie Junos.



Ji vis dar laikė mane už rankos ir greitu žingsniu abi ėjome iš miško. Nieko nesakė, ir tik už mūsų kiemo vartelių sustojusi atsisuko. Junos akyse, rodos, mačiau baimę.

– Kas nutiko? – paklausiau.
– Kas jis?
– Dairis?
– Dairis? – susiraukė ji.
– Norėjau pasikalbėti su tavim apie jį, bet tavęs neradau. Jis mane išgelbėjo nuo maumo, kuris prieš kelias dienas buvo užpuolęs miške. Sakėsi esąs miško dievas.

Juna susiraukė dar labiau.

– Miško dievas? Maumas? Igle...
– Taip, žinau, turėjau tau iš karto viską papasakoti, bet taip jau nutiko. O dabar Dairis man siūlosi padėti su šešėliais. 
Ji žiūrėjo į mane vis labiau nustebusi.
– Su šešėliais? Kaip?

Akimirką delsiau.

– Paversti mane laume.
Junos kūnas sudrebėjo, o pirštai pakilo prie pravertos burnos.
– Ką?!
– Tai ką sakiau. Jis sakė, kad jei būčiau laumė, iškviesti juos būtų visai nesudėtinga.
– Ne, ne tai. Tu nesupranti ką tai reiškia. Ne. Turi būti kita išeitis. Tu negali juo pasitikėti.
– Kodėl?

Ji atsargiai apsidairė po mus gaubiančią tamsą ir tyliau ištarė:

– Man atrodo, kad esu jį anksčiau mačiusi. Esu tuo beveik tikra. Neatsimenu nei kur, nei kaip, bet suprantu, kad juo pasitikėti negalima. Jis negali būti geras.
Dabar susiraukiau aš.
– Ar jis tave pavertė laume?
Juna energingai papurtė galvą.
– Turi manim patikėti. Jis pavojingas. Ta išeitis, kurią jis tau siūlo... Ne. Neatsisakyk savo gyvenimo dėl jo.
– Ne dėl jo, dėl jūsų.
Junos pirštai staiga išsitiesė prie mano veido ir uždengė lūpas. Susitingusi ji klausėsi nakties garsų. Jos oda tarsi nuslinko drebulys.
– Neturėjome čia kalbėtis apie jį, - tyliai tyliai ištarė, ir sučiupusi mano ranką greitai nusivedė į namus.

☼ ☼ ☼ ☼ ☼

Sėdėjau pilies kieme, saulės atokaitoje ir laukdama kol Skiriotas galės mane priimti vis galvojau apie vakar. Juna liepė niekam daugiau apie Dairį nepasakoti. Pati nieko nesakė net ir Symantui. Bet aš tikrai nesupratau kodėl ji taip bijo. Jos priežastis buvo lyg netikra „jį esu mačiusi, neprisimenu kur, bet jis pavojingas“. Juna aš pasitikėjau, bet pasitikėjau ja pačia, ne jos nuojautomis. Dairis iš tiesų nepadarė nieko blogo. Jis pats keletą kartų jau sakė, kad jei noriu jis paliks mane ramybėje, ir aš tikėjau, kad jei paprašyčiau jis taip ir padarytų. Tikrai tikėjau. Jis pavojingas? Na taip, visos tos būtybės turi pražūtingų sugebėjimų. Dar labai gerai atsiminiau, kaip pati Juna pasmaugė žmogų, norėjusį nužudyti Symantą, bet visi mes galim atlikti baisių dalykų. Ar tai būtų laumė, ar miško dievas, ar paprastas žmogus. Tai nereiškia, kad turim vienas kito taip bijoti. Visgi pokalbis su ja vėl privertė nerimauti. Kaip turėčiau elgtis? Galų gale man pasiūlo tikrą pagalbą, tikrą būdą pasiekti tikslą. Tapti laume. Galvoje vis dar skambėjo Dairio žodžiai „tai būtų visam laikui“, „visa pasikeistų neatpažįstamai“, „tu nebegalėtum gyventi su savo žmonėmis“. Juna sugebėjo iš laumės vėl tapti žmogumi, bet turbūt tai nebuvo taip paprasta. Gal ji ir galėjo to atsisakyti tik dėl to, kad Dairis nebuvo tas, kuris ją tokia pavertė.

Amžina jaunystė – kaip tai atrodė puiku, tuomet, kai prieš šešerius metus sužinojau, kad Juna tai turi. Ir Bartas sakė, kad tai puiku... Vėl nudiegė širdį. Kaip labai reikėjo nustoti apie tai galvoti – ar sutikčiau su Dairio pasiūlymu ar ne, vis tiek jo turbūt niekuomet nebepamatysiu.

Sugirgždėjusios durys, galop nutraukė mano apmąstymus. Butautas išėjo. Vadinasi Skiriotas dabar laisvas. Pakilau nuo suoliuko ir pravėriau duris. Kunigaikščiui ir vėl reikėjo pasikalbėti su manimi. Na, priežasčių galėjo būti daug, tik kiek keista, kad šį kartą tą žinią perdavė Vaiga.
Vis dar susimąsčiusi, stebėdama tik saulėtose sauso oro erdvėse besisklaidančias dulkes, lipau mediniais laiptais į viršų. Pirmoji aikštelė.

Staiga suvokiau, kad nesu čia viena. Kažkas šalia įkvėpė. Pakėliau akis ir pats pirmas dalykas, kurį išvydau buvo tanki rausva barzda. Šviesmilas kreivai išsišiepė ir sunki ranka nusileido ant mano peties. Surakino tarsi replės.

- Reikia pasikalbėti, – sušvokštė jis.

Kūnas nutirpo iš baimės ir aš pravėriau lūpas norėdama surikti, tačiau jo delnas užspaudė beįsiveržiantį klyksmą. Tvirti gniaužtai pakėlė į viršų, ir kojomis nebesiekiau žemės. Ėmiau spardytis ir muistytis iš visų jėgų taip, tarsi, kovočiau dėl savo gyvybės. Supratau, kad turbūt taip ir yra. Turėjau sukelti kuo daugiau triukšmo, dar turėjo būti kas nors, kas galėtų mane išgirsti!
Šviesmilas suurzgė ir viena jo ranka atsileido. Milžiniška jėga smogė man į smilkinį ir viskas aptemo.  

☼ ☼ ☼ ☼ ☼

Pirmiausia pajutau burnoje sudžiūvusio kraujo skonį. Pykino. Baisiai skaudėjo galvą, šiek tiek mažiau šoną ir riešus. Praplėšiau akis. Vis tiek beveik nieko nemačiau. Ant veido išsitaršę plaukai užstojo vaizdą priešais, norėjosi juos patraukti šalin. Kilstelėjau ranką, bet ji tik vos vos pajudėjo ir per riešą perėjo skausmo banga. Sugirgždėjo medinės grindys. Staiga viską atsiminiau. Baimė plykstelėjo ir užsiliepsnojo krūtinėje.

Sunkūs žingsniai jau dunksėjo manęs link. Papurčiau galvą, bent taip bandydama patraukti plaukus ir įsirėmusi kulnais į grindis pakilti nuo žemės. Per atsivėrusį plotą ties dešine akimi išvydau kaip stambus siluetas artėja. Niekur nebespėsiu. Skubiai apsidairiau – mažytis kambarėlis be langų, be baldų tik iš viršaus pro keturkampę skylę, skverbiasi dienos šviesa. Surikau. Šiurkšti didelė ranka trenkė man per veidą:

- Neklyk! Niekas tavęs negirdi.

Suinkščiau ir pabandžiau dar toliau nuo jo patraukti savo skaudantį, drebantį kūną. Jo delnas, užstodamas man saulę, grubiai perbraukė man per kaktą nutraukdamas nuo veido susivėlusius plaukus. Tada dideliais pirštais apglėbė kaklą ir spustelėjo. Nebegalėjau įkvėpti.

- Dabar susitarkim – neklykauk ir manęs neerzink. Gerai?

Linksėjau galva tiek, kiek leido jo dusinantys gniaužtai.

- Tu esi labai kvailas padaras, jei manei, galinti eiti prieš Milotą. Dabar supranti?

Aplinkui vis labiau temo, bet aš toliau linksėjau.
Galiausiai atitraukė ranką, ir į mano krūtinę vėl galėjo pritekėti oro. Žiopčiojau kuo greičiau, bijodama, kad jis tuojau pat vėl gali pradėti smaugti, bet jo gniaužtai šį kartą surakino žastus ir kilstelėję, atrėmė mano nugarą į sieną. Sėdėjau priešais jį, o jis pritūpė šalia. Didelė jo galva pasilenkė artyn. Saulės šviesos trupiniai nušvietė rausvą barzdą ir tamsias rudas akis. Susigūžiau dar labiau. Jo rankos vėl išsitiesė. Nurijau gerklėje bekylantį riksmą. Šiurkštūs piršai apglėbė mano supančiotus riešus ir, patraukę virves, sustingo ten, kur sustoja skaičiuojant širdies tvinksnius.

- Nereikėjo taip elgtis. Dabar teks tavimi atsikratyti.

Jo veidas dar labiau priartėjo ir dabar supratau ką man priminė tos akys. Mantį – vaikiną, kuris žudė viską gyvą, ką pajėgdavo, vien dėl savo malonumo žiūrėti kaip prieš mirdami gyvieji kenčia.

Šviesmilas vėl išsišiepė kreiva šypsena – viena jo veido pusė kalbant beveik nejudėjo.

- Tai kaip norėtum mirti? – paklausė jis tebelaikydamas mano rankas.
Tylėjau.
- A? Nesakysi? Bet aš toks geras, leidžiu tau pasirinkti. Tikrai nesakysi? – Jo balsas darėsi vis linksmesnis. – O jeigu... Jeigu atsineščiau peilį ir imčiau lėtai ir giliai pjaustinėti tavo odą, kol pamažu nukraujuosi?

Bandžiau dar labiau pasitraukti nuo jo, bet nebebuvo kur. Supratau ką jis daro. Nori ne tik mane nužudyti, bet ir pakankinti, pagąsdinti. „Ne, neišsiduoti, kad bijau“, skambėjo galvoje tikslas. Bet tikslo įvykdyti nebuvo įmanoma. Šviesmilas ir toliau kalbėjo, vis labiau džiaugdamasis mano baime, nei akimirkai neatitraukdamas baisaus žvilgsnio nuo mano veido.

- Ne? O jei pririščiau tave prie stulpo ir po tavim pakurčiau laužą, ką? Būtų smagu. Šviesu ir šilta. Irgi ne? Nieko, turiu daug būdų. Ką nors išsirinksim. O jeigu be jokių įrankių, tik taip, kaip dievai surėdė? Tik mano kumščiai, o tu dar galėtum bandyti bėgti, slėptis. Neįdomu? Pasmaugiant? O ne, tai tikrai darosi nuobodoka. Cha, o jeigu, pavyzdžiui, klausyk, o jei aš dar pririščiau tau po kaklu akmenį ir tave su tuo akmeniu – pliūkšt į ežerą?

Šaltis nutvilkė visą kūną. Bandžiau nepajudinti nei vieno veido raumenėlio, bet mane išdavė širdis. Šviesmilas džiaugsmingai nusijuokė.

☼ ☼ ☼ ☼ ☼

Mėnulis švietė taip ryškiai, kad nuo jo šviesos krito šešėliai, bet kol Šviesmilas tempė mane per mišką nepamačiau nė gyvos dvasios.

Jų juk visuomet knibždėdavo po kiekvienu krūmu, ant kiekvienos šakos. Kur dabar dingo visos medžių dvasios, visi žvėrys? Kur dabar Dairis, kuris vis pasirodo, tada, kai nenoriu jo matyti? Juk jis jau kartą mane išgelbėjo. Juk Šviesmilą įveikti lengviau nei Maumą. Jei nors vienai akimirkai tas pabaisa būtų atrišęs man burną, vienintelis žodis į kurį būčiau išrėkusi visas savo viltis būtų „Dairi! “

Bet Šviesmilas nesiruošė to daryti, o miškas apsimetė, kad manęs nemato ir negirdi. Tik dar keliolika žingsnių ir prieisime skardį. Tik dar keliolika žingsnių gyvenimo. Kranto pabaiga taip greitai artėjo. Vis dar bandžiau jam priešintis, bet tam vyrui buvo net per lengva mane sulaikyti.

Vėl stipriai timptelėjęs už surištų rankų jis sustabdė mane ties skardžio kraštu. Žinojau, kad vanduo ten gilus. Niekada ten neplaukiodavome.
Ežeras šiaušėši nuo vėjo ir daužė apvalų mėnulio atspindį bangų paviršiuje. Užkabino man ant kaklo virvės kilpą. Kitas jos galas – tvirtai apraizgytas aplink pailgą didelį akmenį. Patikrino ar gerai užsirišo. Laikas išsitęsė. Negi jau tikrai viskas? Nenustodama vilties vis tiek dairiausi aplink – kur jis? Kur dabar tas visa matantis miško dievas? Kur kas nors kas man padėtų? Negi nieko nėra? Šešėliai? Tėti, mama, močiut, kas nors padėkit! Prašau padėkit! Aš nenoriu dar mirti!

Nieko nebuvo. Nei dvasių, nei šešėlių, nei dievų, nei gyvųjų. Nieko. Visi paliko mane su šituo pabaisa. Ašaros užtvindė akis, kilstelėjau rankas vėl bandydama jo prašyti pasigailėti, bet jis negalėjo būti permaldautas. Dar pamačiau kaip jis viena ranka iškėlė tą didelį akmenį, o kitą įrėmė man į nugarą. Pastūmė.

Žemės po kojomis nebebuvo. Liko tik vėjo švilpimas, šaltis, vanduo, skausmas, kilpa tempianti gilyn, veržianti kaklą, juodos povandeninės rankos ir sprogstanti baimė. Tada - tamsa.