Karas

Karas – tai ne fanfaros
Karas – tai ne paradai
Karas – tai net ne tankai,
Ne kulkos, ne patrankos.
Karas – tylus laukimas,
už lango – šuo užkimęs
Per visą naktį kaukia
Ir nebepamena, ko laukia.
Karas – tai sausos akys
Nes ašarų neliko
Tai fotografija merginos rankoj
Kurios ji nepaleidžia dieną naktį
Karas – mažos mergaitės klausimas mamytei –
Kada tėvelis grįš?
Mamytė sako –
Grįš, dukrele,
Ir nusisukus tyliai verkia.
Karas – kai neplanuoji nieko,
Tiktai džiaugies, sulaukęs dar vienos dienos
Kuomet kaimynas sako –
Šiandien duonos atvežė į parduotuvę
Ir gal pavyks mums iki jos nueiti,
Nes nebešaudo jau antra para...
Karas – kuomet trečius metus nebegali
Sugrįžti į savus namus,
Nors jie taip netoli –
Tiktai už šimto kilometrų,
Bet kas iš to –
Tenai dabar – kiti.
Karas – kuomet gaiduką spusteli tavasis smilius
Ir matai, kaip krenta žemėn vyras,
Kurį tu nužudei.
Ir pajutai tą pat sekundę,
Kaip atsisveikini su savo siela.
Dabar – besielis tu.
Karas – nežmoniškas kriokimas tavo draugo,
Bandančio sukišt atgal į pilvą išdraskytas žarnas,
Ir kraujas, susimaišęs su purvu.
Karas – kuomet jau nebeskauda, nebemaudžia,
Nebenori, negalvoji,
O tik fiksuoji – judesius, garsus, kvapus...
O galvoje tau klausimas tik vienas -
Kada tai baigsis?