išprotėjimai
nieko gero ir išties nieko blogo
nėra kas išeitų, atrodo
*
ant virvės skalbinių vis kabinu
pusvalandžius ir minutes; ir niekaip
niekaip neišdžiūna šlapios laikos
*
vienatvės sunkis ir jokios malonės
nusvėrė mano galvą į pietus
*
sukasi malūnai į skirtingas puses
ir praeiviai nebežino kur eit
po velnių
*
po baldais senais pianinais
guli tiesa - tokia dulkina,
kad galbūt pamatai ne iš karto
*
aš lipu į tave visą laiką ir tie laiptai
niekaip nesibaigia
*
man atrodo pasaulių daugiau
neigu aš kažkada suskaičiuosiu
*
aš prisimenu vakar ir prisimenu -
šiandien - ir galbūt prisiminčiau rytoj
jeigu šitaip lengvai - nepamirščiau
*
baltas langas ir plonos dieninės
užuolaidos paslepia šviesą
ir many tiek tamsos -
tiek tamsos
*
kodėl apie nelemtą šaką ir nelemtą
virvę - mums lemta šitiek ašarų
praverkt
*
nepopieriniuose puodeliuose guli tikra
meilė ir laukia kol kažkas
užplikys jai akis
*
du berželiai ir šermukšnis prie kelio
paskutiniai kuriuos dar mačiau
dabar - visur balta - ir tik
šaltas asfaltas
glaudžias prie mano galvos
*
mano gyvenimas arbatinuko kalkės
užverda ir nusėda, pamažu,
ir aš - matyt - nebetikiu,
kad kadanors kažkas galėtų
pasikeist
*
už sąmojo visą laiką tiek šukių
veidrodžių, bet susipjaustęs visas aš vistiek
negaliu nesijuokt
*
mes esame kaip du lašai, tu išskrendi
kaip snaigė, staigiai, o aš išgaruoju
pamažu