Pagal planą 3

Entuziazmas, kuris po kelių valandų knisimosi po svetimus daiktus buvo kiek sumažėjęs, grįžo su kaupu. Abu buvo įsitikinę, kad liepos mėnesio numeryje ras kažką įdomaus. Tik kad jie visai nevartė ir neketino žurnalų vartyti, o tas vienintelis apskritai jų šiandien matytas gruodžio numeris tikriausiai buvo atsitiktinai įsimaišęs tarp fotoalbumų.
Su trenksmu išvirtę pro duris, draugai ėmė įnirtingai perrinkinėti velionio daiktus. Nedaug trukus, du ryšuliai žurnalų jau buvo Karolio kambary. Vienas po kito krito po kojom septinto dešimtmečio architektūros stebuklai, nuotraukos, brėžiniai, jų fragmentai įvairių numerių puslapiuose, kol (ačiū Dievui ir Smirnovui, ir Ugnei, už surinkimą ir supakavimą) atsirado ieškotasis 1969 m. liepos numeris. Skubiai pervertęs kiekvieną neplono žurnalo lapą, kuriuose teksto buvo gerokai daugiau, nei brėžinių ar nuotraukų (ir nesuskaičiuojamai kartų daugiau, nei dabartiniuose), Karolis su atodūsiu išpūtė:
- Nėr.
- Ko nėr?
- Jokio papildomo lapo nėr.
- Tikrai gerai iščiupinėjai, matei, kaip ten priklijuota kruopščiai buvo?
- Tikrai.
Tomas pasiėmė žurnalą, pervertė, atidžiai apžiūrėjo kiekvieną jo puslapiuose rastą brėžinuką – jokių klijavimų. Padėjo žurnalą ant stalo ir tą akimirką akis užkliuvo už gelsvo viršelio abstrakčiu piešiniu ir… aiškiai matoma punktyrine linija! Tomas vėl čiupo žurnalą, - tikrai, punktyrinė linija tęsėsi iš dešinės viršelio kraštinės įžambiai kairėn ir žemyn, paskui – tiesiai žemyn iki apačios.
- Nu čia jau afigienai – pats sau sumurmėjo Tomas, pridėjęs žurnalą prie kairės lapo dalies, kurioje punktyrinė linija baigėsi. Linijos lape ir viršelyje sudarė viena kitos tęsinį…
Stebimas išpūstų Karolio akių, Tomas išskleidė žurnalą taip, kad pasimatytų abi viršelio pusės. Kaip ir tikėjosi, punktyrinė linija tęsėsi, kaip iki tol atrodė, abstrakčiame piešinyje per abi viršelio puses, t. y. ir viršelyje, ir nugarėlėje.
Viršelyje esanti punktyrinė linija tik trumpam išlaikė brėžinyje pradėtą kryptį, keliose vietose ją keitė, kol nugarėlės apatiniame dešiniajame kampe baigėsi susisukdama į spiralę.
- Ką manai? - pažiūrėjęs į vis dar išpūstas draugo akis, paklausė Tomas.
- Net nežinau… Nu manau, kad čia ne šulinys pažymėtas ir ne kokia nors kanalizacija, aišku, jei apskritai tie brėžiniai, nuotrauka ir žurnalas susiję… Bet jeigu ir susiję, kaip jis galėjo „užšifruoti“ kažką žurnalo viršelyje? Žurnalo, kuris buvo leidžiamas tikriausiai visoj Sovietų Sąjungoj?
- Kodėl taip manai, kad visoj?
- Todėl, kad rusiškas.
- Taigi viskas tada rusiška galėjo būt… - Tomas atidžiai nagrinėjo žurnalo nugarėlę – bet tikriausiai taip, leistas buvo plačiai, 72 000 tiražas… - švilptelėjo.
- Manau, tai nemažai kaip tokiam specifiniam – samprotavo Karolis. - Vien Lietuvoj tiek architektų turbūt nei tada, nei dabar nerastum.
- Tikriausiai… Bet žiūrėk! – Tomas įjungė stalinę lempą, – Matai? - bedė piršu į nugarėlėje, gelsvam fone (visas viršelis ir nugarėle buvo gelsvi) esantį irgi gelsvą, tik kitokio atspalvio piešinį. Tiksliau, piešiniu tai galėjo pasirodyti tik iš pirmo žvilgsnio – įsižiūrėjus tapo akivaizdu, kad tai planas, tik klausimas, ar jis tikras, konkrečios vietos, ar viršelio kūrėjų fantazija. Viršelis ir pusė nugarėlės buvo pribraižyti vos įžiūrimų nedidelių apskritimų, viršuje vienoje vietoje matėsi išlindęs kelio ar takelio fragmentas, praktiškai pusė nugarėlės pažymėta bangelėmis arba brūkšneliais. Čia pat, tose bangelėse ir brūkšneliuose ir baigėsi paslaptingoji punktyrinė linija, kuri, skirtingai nei visi kiti piešiniai ir žymėjimai, buvo raudona ir puikiai matoma.
- Gal rimtai koks vandens paėmimas arba išleidimas?
- Sakai, kanalizaciją į ežerą nuvedė ir nusprendė tai įamžinti žurnale? Šlovė! - akivaizdžiai nepatikėjo Tomas, - Kažkaip nemanau, kad kanalizacijas į viršelį dėtų…
- Kodėl ne? Padaro pusiau permatomus piešinius, nuima visus pavadinimus, supainioja žymėjimus ir štai tau abstraktus piešinys viršeliui…
- Architektūrinis mianas, sakai? - pabrėžtinai tardamas „ia“, beveik „ja“ vietoj „e“ žodyje „menas“ pasitikslino Tomas.
O „mianas“ jam buvo viskas, kas, jo nuomone, išeidavo iš „normalaus“ meno ribų arba iki jų neprieidavo, ir tapdavo kažkuo – nei šiuo, nei tuo. Šitas viršelis atrodė būtent taip.
- O čia kas? - Karolis bakstelėjo į ties susegimu vos matomus gelsvam fone gelsvus žodžius kirilica ir iššlebizavojo – Žalioi klimbala.
- Klimbalą tai aš tik vieną žinau, durpynas Žaliosios girioj.
- Žaliosios? Nu tai aišku, Žalioji gi! - plojo delnu sau per kaktą, - tu supranti, ką tai reiškia? - Karolio akys žaižaravo nekantrumu – ogi tai, kad visas šitas reikalas tikras – pakišo draugui po nosim žurnalą – ir jis yra…
- Žaliojoj – abu pasakė vienu metu ir pažiūrėjo viens į kitą kaip sąmokslininkai, kątik surezgę idealų pasaulio užkariavimo planą, kuris būtinai turi pavykti...
Nereikėjo nei sakyti, nei raginti – ir taip buvo aišku, kad jie ten nuvažiuos, nes iki Žaliosios girios vos kokie 20 – 30 kilometrų, o jau ten kaip nors ras tą Klimbalą. Tiksliau, žinojo, ir kur Klimbala – ne kartą ten yra važiavę tiesiog šašlykų pasikept ar šiaip uodų papenėt.
Bet namas jiems buvo nematytas, ir kur jis yra, jie nežinojo. Atsivertę žemėlapių svetainę, draugai gan greit surado Klimbalą. Taip vadinosi gyvenvietė, tiksliau – ne gyvenvietė, o vieta vidury didžiulės Žaliosios girios, kurioje kadaise (sovietmečiu) buvo kasamos durpės, o dabar telkšojo ežeras. Ežero plotas nemažas, tiksliau – didžiulis, tačiau ortofoto vaizdas iškart išdavė visas 7 sodybas, esančias netoliese durpyno. Į 3 iš jų vedė akivaizdžiai matomi miško keliukai, kelius į likusias užstojo medžių lajos.
- Kaip nors prieisim – kritiškai nužvelgęs ekrane matomas proskynas, išsibarsčiusias visose didžiulio ežero pusėse, įvertino Tomas. - O gal ir privažiuosim, maža ką…
Karoliui kruopščiai suvedinėjant sodybų koordinates į telefoną, jis suskambėjo ir sugrąžino užsisvajojusį nuotykių ieškotoją į realybę. 
O realybė buvo tokia, kad jis visai pamiršo…
- Labas! - kiek daug gali pasakyti vienas vienintelis žodis, kai jį taria ji – graži, protinga brunetė vardu Ieva, dėl kurios Karolis nuo vaikystės varvina seilę.
Ieva, skirtingai, nei šie abu draugeliai, po antro kurso negrįžo į tėvų namus, o susirado darbą ten, kur mokėsi – sostinėj. Visą vasarą ji dirbo, nuomojosi butą ir labai didžiavosi savo savarankiškumu.  Į gimtąjį miestą ji grįžo tik trečią kartą per visą vasarą – galbūt dėl to, kad labai daug dirbo, dėl nevykusio darbo grafiko, gal tiesiog nenorėjo, o gal (ir apie tai Karolis pagalvojo tik dabar) gyvenimas sostinėj kainavo daugiau, nei ji galėjo sau leisti, ir kelionėms tiesiog neužteko pinigų. Dėl to nieko nuostabaus, kad ji buvo šiek tiek suirzusi, bet, ačiū dievui, dar nepikta. Pasisveikinime nuskambėjo ir draugiškumas, ir priekaištas, ir reikalavimas pasiaiškinti ar bent jau nedelsiant atsidurti ten, kur turi būti. O gal tai nuskambėjo ne pasisveikinime, o kažkur Karolio sąžinės labirintuose?..
O jis pamiršo…
O tas kitas nežinojo…
- Labūūūka!.. - nusmailino liežuvį.
Tomas prunkštelėjo, pamėgdžiodamas panosėj Karolio pasisveikinimą, ir vėl sukikeno, patenkintas rezultatu.
- Žinok, sugalvojau kai ką įdomiau, nei kinas – toliau suokė nusmailintas liežuvis, kuris, panašu, kalbėjo savarankiškai, nes Karolio veido išraiška iš nemalonaus nustebimo perėjo į sumišimą, ir, baigdamas kalbėti, jis jau žiūrėjo į prunkščiantį ir kretantį iš juoko draugelį tokiu žvilgsniu ir stovėjo tokia povyza, kurie tereiškė vieną mintį - „O ką man reikėjo daryt? “
- Varysim į gamtą, už 20 minučių atlėksim tavęs pasiimt, Ok?
- Sakai, įdomiau? Nu žiūrėk tu man… - šelmiškai atsakė Ieva. - Gerai, už 20. Tik nebepamiršk!
- Okei, greit susitiksim! - Karolis padėjo ragelį ir atsiduso.
- Ir taip nuplaukė tavo romantinė komedija, paskui kavinė, paskui pasivaikščiojimas, o paskui, kas žino, gal žmona ir vaikai… - nusišaipė Tomas.
- Ai nenervuok tu jau, ir taip prisišnekėjau – suirzęs Karolis klestelėjo į žalsvą fotelį aukštu atlošu ir įniko į GPS koordinačių suvedinėjimą. - Dabar reiks kažkaip padaryti taip, kad tikrai būtų įdomiau už filmą…
- Tai Karoli, galėjai iškart sakyt, kad planų turi, ir dabar gi dar nevėlu, galim rytoj paieškot to namo, o šiandien pabūk su Ieva – supratingai pasiūlė Tomas, beveik įsitikinęs, šiandienos Karolio popietė jau suplanuota, ir jis joje tikrai dalyvaus.
- Tai kad jau viskas – kinas prasideda už 15 minučių, aš jau pasakiau, kad varom į gamtą, o Ieva tikriausiai jau ieško tam tinkamų drabužių – atsiduso Karolis, - ir aš pats kaltas, kad tokį ankstyvą seansą išrinkau. Pats nežinau, ko tikėjausi…
- Galėtų labai ir nesistengt, kai tokios gražios kojos… - caktelėjimu liežuviu baigė sąmojį Tomas ir kart gavo per sprandą. Žinoma, draugiškai, ir, žinoma, abu jie žinojo, kad Karolis jai neabejingas, ir kad tai, ką pasakė Tomas, buvo gryniausia tiesa. Ir dėl to Tomui buvo dar smagiau kartais patraukti draugelį per dantį. Tiesą sakant, Karolis skolingas taip pat nelikdavo, todėl jų dialogą girdintis nepažįstamas žmogus kartais galėdavo pagalvoti, kad kalbasi ne geriausi draugai, o tikri priešai. Visgi nei vienas, nei kitas niekada nesupykdavo ir visus pasityčiojimus kaipmat pamiršdavo.
- Už ką? Negi jos negražios? Nu taip jai ir pasakysiu, jei jau tu prieštarauji… - ir susigūžęs laukė smūgio nuo žalsvojo fotelio pusės.
Žinoma, kas laukia, sulaukia, net ir tada, kai jau nebesitiki. Švilptelėjusi ore dekoratyvinė pagalvėlė tėškėsi Tomui į veidą kaip tik tą akimirką, kai jis pamanė, kad atakos nebebus ir atsimerkti jau saugu.
- Ruoškis nesvajojęs – Karolis jau buvo pakilęs nuo fotelio ir rūpestingai dėjo į kuprinę nuotrauką, žurnalą, porą butelių mineralinio vandens, kelis šokoladukus, minkštą patiesaliuką – apklotėlį, nedidelį prožektoriuką.
- Gal man rimtai nevažiuot – panašu, jūs ruošiatės su Ieva apsigyvent – žiūrėdamas į visus tuos daiktus Tomas rimtai suabejojo savo buvimo tikslingumu išvykoje.
Ir pačios išvykos faktu jau suabejojo.
Į kuprinės gilumą dar nugrimzdo sulankstytas džemperis ir dar vienas prožektoriukas, atsitiktinai pamatytas lentynoje. Smulkus užtrauktukas suzvimbė, ir juoda Karolio kuprinė buvo paruošta naujam nuotykiui. O nuotykių ji buvo mačiusi daug – ji keliavo su Karoliu į visas jo keliones, išvykas ir žygius jau penkerius metus – nuo pat tos dienos, kai gavo ją dovanų nuo tėvų pirmojo žygio su jaunųjų geografų būreliu proga. Žinoma, ji taip pat puikiai tarnavo ir einant į mokyklą, ir į paskaitas, su draugais į gamtą. Ir joje laisvai telpa 20 skardinių alaus. Žodžiu, universalus ir labai patikimas daiktas.
- O kur peilis, kirvis, kaip namą statysi? - tęsė Tomas.
- Mašinoj yra – nukirto Karolis.
Iš tikrųjų, jo mašinoj visada buvo ir kirvukas, ir peilis, ir kišeninis peiliukas, ir purškalas nuo uodų, auliniai batai, viena ar kelios meškerės, ir šiltesnis rūbas, ir dar velniai žino, kas. Vienintelis dalykas, ko jo mašinoj dažniausiai nebūdavo – tai kuras. Ar bent jau pakankamai kuro nuvažiuoti kur nors toliau. Bet niekur toli Karolis paprastai ir nevažiuodavo.
Pagaliau susiruošus išeiti ir atidarius duris, Tomas, didžiam savo netikėtumui, už jų išvydo Ugnę.
- O, labas dar kart! - prabilo Tomas, kuriam ji akivaizdžiai patiko, - čia Karolis – parodė nykščiu sau per petį į už nugaros besikuičiantį draugą, kuris dar nespėjo sureaguoti į netikėtą Ugnės atsiradimą ir susilenkęs rišosi batą, kažkodėl jau užsidėjęs savo išsipūtusią kuprinę ant pečių ir buvo panašus į didžiulį vėžlį. - Karoli, tavo kaimynė Ugnė!
- Labas – baigęs rištis batą Karolis atsistojo, nužvelgė rudaplaukę, beveik juodaplaukę, mėlynų akių, dailaus veido merginą, vilkinčią šviesią palaidinę ir nuo remonto dulkinus džinsus – Karolis. - padavė ranką, Ugnė ją tvirtai paspaudė. - Malonu susipažint, Ugne. Tikrai malonu. O Tomas nemelavo…
- Apie ką nemelavo? - paklausė Ugnė, nujausdama, kad kažkodėl paskutiniai žodžiai daugiau skirti ne jai, o Tomui.
- Nu kad mano nauja kaimynė tikra gražuolė…
Ugnės žvilgsnis kaipmat nuslydo link Tomo:
- Na ačiū, Tomai – nusišypsojo, galutinai įtikindama, kad jis tikrai nemelavo ir net nesuklydo.
- Nėra už ką – gūžtelėjo pečiais Tomas - Tik konstatavau faktą...
Tomas, aišku, nepasakė, kad ji tikriausiai apskritai pati gražiausia jo matyta mergina…
- Labai skubat? - kreipėsi Ugnė į abu.
- Tiesą… - pradėjo Karolis, bet Tomas jį nukirto ir „nuskubėt“ jau neleido:
- O kas?
- Nebeišsijungia klozetas, darbus šiandien jau turbūt baigsiu, o išeit negaliu, vanduo bėga ir viskas…
- Karoli, nunešk į mašiną daiktus, aš tuoj, tikrai! - negali gi žmogui nepadėt, ypač, jei tas žmogus – nauja, tegul ir Karolio, kaimynė Ugnė…
Kol Karolis, kažką burbėdamas panosėj, nusileido į apačią, sukrovė daiktus į bagažinę, atsisėdo prie savo senučiukės kampuotos Volvo vairo ir įjungė radiją, trinktelėjo abi galinės jos durelės ir du keleiviai jau sėdėjo gale.
- Ugnė važiuoja kartu! - atsakė Tomas į pakeltą antakį veidrodėlyje, - be to…
- Aš žinau, kur tas namas! - džiaugsmingai sučiauškėjo Ugnė – tik nelabai įsivaizduoju, ko jūs ten galit ieškoti – jis seniausiai apleistas.
Vairuotojas atsisuko ir pro akinių viršų pažvelgė tiesiai Ugnei į akis:
- Iš kur žinai?
- Na, tai irgi palikimo dalis, kartu su gabaliuku miško ir žemės. Buvom su Tete ten nuvažiavę prieš porą mėnesių pažiūrėti, patikėkit, ten nėra ko imt.
- Mes ne!.. - abu vienu metu sušuko.
- Neabejoju, kad jūs nesiruošiat nieko vogti, tik sakau, kad visi daiktai, kurie nebuvo gerai pritvirtinti, jau seniai išnešti, ir, jei tikitės ten rasti kokių nors įdomybių, vargu, ar jum tai pavyks, tad didelių iliuzijų neturėkit. Bet kadangi tai, ką jūs atradot, mane suintrigavo, be to, turiu tiesioginį suinteresuotumą sužinoti, kas ten gali būt, nusprendžiau važiuot kartu. Jūs gi manęs vienos miške nenuskriausit, ką? - juokais paklausė. Kažkodėl jie jai neatrodė nė trupučio pavojingi.
- Vienos aišku, kad neskriausim, tuoj dar vieną prigriebsim, skriausim abi tada! - išminties perlus dalino Tomas.
- Šelmis! - nusijuokė Ugnė, atsakydama į tikrai šelmišką žvilgsnį.
- Šmikis jis, o ne šelmis! - vairuotojo replika tikriausiai užtraukė jam nuo Tomo gerą sprigtą į pakaušį, bet ne dabar, kada nors vėliau. - Diržus prisisegam!
Variklis sumurkė, ir senučiukė bet dar gyvybinga mašina truktelėjusi pajudėjo link Ievos namų.