Pagal planą 2

Karolį visuomet traukė visokios mįslės, paslaptys, sąmokslo teorijos, todėl nenuostabu, kad jis taip užsikabino už Smirnovo „paslapties“. Nors kol kas nežinojo, nei kokia ta paslaptis, nei ar iš viso ji yra, Karolis niekada nesiskundė vaizduotės trūkumu ir buvo nusiteikęs kuo puikiausiai. Ir šiaip, žinodamas tiek sąmokslo teorijų, paslaptingų laivų, lėktuvų dingimų ir pagrobimų, nelaimių ir dar daugiau jas paaiškinančių istorijų, kurios, be kita ko, dažnai viena kitai prieštaraudavo ir dar dažniau nežadėdavo nieko gero tolimesniam žmonijos likimui, jis išliko ramus, pozityvus, liksmas vyrukas.
Aplinkiniai jau buvo pripratę prie įvairiausių jo istorijų ir tiesiog nebekreipdavo į jas dėmesio, o jei ir kreipdavo, tai tik dėl pramogos. O Karolis, panašu, tokias istorijas tiesiog kolekcionavo dėl smagumo, o ne tikrai jomis tikėjo, bet ką gali žinot, nes įsijausdavo jis į savo istorijas gana neblogai, kaip ir šį kartą, kai įsikniaubęs į seną Smirnovo didelio formato sąsiuvinį, ranka prirašytą visokių pastabų, kone sulindęs į jį, palinkęs virš rašomo stalo, klūpomis ant kėdės, bandė tame sąsiuvinyje kažką įžiūrėti. Kaip tik tuo metu skambutis į duris privertė jį atsitraukti nuo šio nepparastai svarbaus darbo. Su veido išraiška mokslininko, kuriam ką tik neleido baigti eksperimento, kuris būtų garantuotai atnešęs Nobelio premiją ir išgelbėjęs milijonus gyvybių, jis nukėblino prie durų.
Vaizdas pro akutę iškart suteikė organizmui dozę adrenalino – už durų stovėjo pareigūnas – greičiausiai naujieji kaimynai spėjo pasigesti dingusių kelių glėbių popierių, ir dabar geriausia, kas gali atsitikti, tai aiškinimasis su policija ir maldavimas naujųjų kaimynų atleidimo, jau nekalbant apie gėdą ir tokį nevykusį susipažinimą…
Dar vienas skambutis, ilgesnis ir atkaklesnis.
... O jis net nematė tų naujųjų kaimynų, nežino, nei kas jie tokie, nei nieko…
Pasitaisęs akinius, kažkaip nepatogiai pasikreipusius žiūrint pro akutę, karolis lėtai atrakino duris, kurios staiga prasivėrė pilnai ir į gana tamsų koridorių įsiveržė aukšta uniformuota žmogysta. Duris paskui žmogystą užsidarė, koridoriuj buvo beveik tamsu.
Karolis, pasitraukęs kelis žingsnius atgal, kur iš virtuvės koridoriun jau patenka dienos šviesa, išmuštas iš vėžių tokio staigaus įsiveržimo ir po jo stojusios mirtinos tylos, pagaliau paklausė tamsoje tūnančio silueto:
- Ko Jūs norite? - balsas nebuvo labai tvirtas, bet, atsižvelgiant į aplinkybes, jis laikėsi gerai.
- Kavos – žemu balsu sududeno iš tamsos nežinomasis.
- Ko? Kokios kavos? - nesuprato Karolis.
- Kaip kokios, du kavos, du cukraus – jau Tomo balsu prabilo fantomas, išeidamas į dienos šviesą. Sovietų armijos uniforma jam beveik tiko, tik ševeliūra atrodė visai nekareiviškai. Į tokią žiūrėdamas, nesuprasi, ar jis su tokia atsikėlė, ar valandą vėlė, kol „išformavo“, o gal ir viena, ir kita. - O ką pagalvojai?
- Policija…
- Policija? Su tokia uniforma? - Tomas suprunkštė ir nusikvatojo, o pilkos jo akys spindėjo iš pasitenkinimo, o gal piktdžiugos – kągi, už ankstyvą pakėlimą atkeršyta...
- Ką ten suprasi per akutę… Kodėl pasiėmei, dar pasiges… - suabejojo šeimininkas.
- Pirmadienį atvažiuoja statybinis konteineris, viskas, karty su buto, rūsio turiniu ir pertvara tarp virtuvės ir kambario, kurią jie ruošiasi griaut, atsidurs jame ir bus išvežta. Taigi jie viską meta.
- Iš kur?.. - nespėjo nė paklaust Karolis.
- Tarpdury laiptinėje sutikau Ugnę, ji pakeliui iki 5 aukšto viską papasakojo.
- Ugnę?
- Tavo naują kaimynę. Jos tėvas – Smirnovo sūnėnas – paveldėjo butą ir atidavė jai susitvarkyti. Kadangi nei ji, nei tėvas su seniu nebendravo ir šiaip jį laikė keistoku, tai ir jo daiktų jiems nereikia. Juolab, kad nei aukso, nei pinigų juose nėra – patikrinta. Ir ta Ugnė, beje, tikra gražuolė – Tomas žvilgsniu nukrypo į tolį, kiaurai tą sieną, už kurios ji turėjo sėdėti… O gal gulėti…
- Tai ji taip ėmė ir išsipasakojo pakeliui? - Karolio antakis buvo pakeltas netgi virš akinių rėmelio.
- Taigi panaudojau savo žavesį – išsiviepė Tomas.
- Kokį dar žavesį? - prunkštelėjo Karolis.
- Nu, porą kibirų špakliaus padėjau užnešt… - abu nusikvatojo taip, kad tikriausiai girdėjo ne tik Ugnė, bet ir visi kiti kaimynai.
- Tai kur kava? - prisiminė Tomas, besinerdamas iš kareiviškų kelnių, kurias buvo užsimaukšlinęs ant savo bridžų.
- Žinai, kur yra, pasidaryk – Karolis jau vėl sėdėjo prie brėžinių sąsiuvinio – ir žinai, ką? Nepamiršk ir man padaryt, du kavos, be cukraus.

...

- Manau, kad jis buvo koks nors kariuomenės inžinierius, ir tikriausiai aukšto rango, ar laipsnio, jei jie tokius turi – siurbčiodamas kavą iš didžiausio spintelėj rasto puoduko, Tomas vartė nuotraukų albumą, kuriame buvo daugiausia grupinės nuotraukos įvairiose vietose, daug kur galima buvo atpažinti Smirnovą, vietomis pasipuošusį paradine uniforma, papuošta tuo daugiau ordinų, kuo vyresnis atrodė Smirnovas. Kitose nuotraukose jis buvo su paprastu baltu darbiniu chalatu.
- O tai ir taip jau aišku – Karolis vartė eilinį brėžinį – blemba, ir kaip jie tada viską rankytėm skaičiuodavo, matuodavo ir braižydavo…
- Ogi taip, kad jie tada buvo dvigubai gudresni už mus, o ir mokytis netingėjo, todėl va mokėjo tokius pastatyt – pusiau sau, pusiau draugui atsakė Tomas, žiūrėdamas į nuotrauką, kurioje Smirnovas su keliais kolegomis pozuoja prie kažkokio milžiniško pastato sienos, nutįstančios į tolį ir besibaigiančios kažkur už nuotraukos ribų.
- Karoli, o ko mes ieškom,? - versdamas eilinį lapą, Tomas pradėjo abejoti tuo nerealiu sumanymu virsti sekliais ir išnarplioti didžiąją vaikystės paslaptį.
- Ko nors įdomaus, neįprasto, keisto, kaip šitas pavyzdžiui – atsuko didelį popieriaus lapą, tankiai pribraižytą visokių konstrukcijų – manau, čia gali būti kokios nors superantenos arba radijo bangų slopintuvo konstrukcijos. Tokių slopintuvų buvo ne vienas, kad Tarybų Sąjungos piliečiai nesusimąstytų kokių nors vakarų radijo stočių pasiklausyt… Ir jie buvo gana slapti, statomi miškų gūdumoj, tai arba Smirnovas dirbo su slaptais projektais, arba atsitikrinai gavo brėžinius, kas tikriausiai sunkiai tikėtina.
- Neįprasto, sakai… - Tomas pravertė keletą albumo lapų atgal – kažkur čia buvo… Va tau neįprasta! - atkišo albumą Karoliui.
- Tai į kurią žiūrėt? - visos keturios albume matomos nuotraukos Karoliui odė pačios įprasčiausios, kaip ir dešimtys jau matytų.
- Kairėj, apačioj. Tavo kairėj.
Nuotraukoje gerokai jaunesnis, nei paskutinį kartą draugams matytas, Smirnovas stovėjo prie nedidelio pastato (ypač palyginus su kitais įamžintais statiniais), tikriausiai paprasto privataus gyvenamojo namo, už kurio netoli matėsi miškas. Namas baltų plytų, vieno aukšto su tikriausiai gyvenama palėpe, nes joje matėsi normalaus dydžio langai. Kiemas sutvarkytas, gėlės, keletas nedidelių vaismedžių, kaip iš paveiksliuko.
- Kad pastatas neįprastai mažas? - vis dar atidžiai tebežiūrėdamas, Karolis savo senu papratimu, o gal tokia natūra, dešinį antakį laikė iškėlęs virš akinių rėmelio.
- Hm, aš to net nepastebėjau… - susimąstęs Tomas atsuko albumą į save. - Žėk, rimtai, teisingai…
- Ar tai, kad čia gyvenamas namas, o ne koks angaras ar kitoks pastatas, kaip šituose brėžiniuose – sučežino rankoj laikomais popieriais – bet, jei jis buvo architektas koks, tai laisvai galėjo ir kokį gyvenamą namiuką pastatyt, maža ką.
- Tas tai taip, bet yra dar vienas dalykas, negi nematai? - Tomą patį jau vis labiau domino šita nuotrauka, kurią jis kaip ypatingą išrinko dėl visai kitos priežasties – Jis šitoj fotkėj vienas!
- IR?
- Ir tą, kad visose kitose jis ne vienas, su keliais žmonėm. O čia – vienas.
- Hmmm – antakis dar aukščiau pakilo. - Parodyk dar – jis paėmė albumą, - nu bet daugiau nieko ypatingo.
Paklibino nuotrauką, bet ji nepasidavė.
- Priklijuota.
- Taigi plėšk, koks skirtumas jau! - Tomas susiprotėjo, ką nori padaryt Karolis, ir suburbuliavo sau nelabai gražiais žodžiais, kaip jam pačiam nekilo tokia mintis.
Karolis pasiemė lo peiliuką, užkišo, nes priklijuoti buvo tik kampai, kurie dar buvo įsprausti į „kampučius“. Šiaip tokie „kampučiai“ nuotraukas visai gerai laikydavo, tad klijuot papildomai visai nebuvo būtina, bet ką gali žinot su tuo keistu senioku.
Keturi čirkštelėjimai, ir nespalvota nuotrauka silaisvino iš daugybės metų priespaudos (o gal tiksliau būtų pasakyti „suspaudos“) albume, tarp lapų.
Vos paėmęs ją į ranką, Karolis suprato, kad ji tikrai ne tokia, kokia turėtų būti – apvertė ją nugarėle į viršų, ir tada jau pasikėlė keturi antakiai – kitoje pusėje buvo priklijuotas lapas, sulankstytas taip, kad nuotrauka jį visiškai uždengtų
- Išlankstyk – Tomas prisislinko arčiau.
Išlanksčius pasirodė detalus rankom braižytas namo brėžinys iš visų pusių.
- Čia gi…
- Aha, tas pats – patvirtino Tomas, permesdamas akimis akivaizdžiai to paties namo, kuris buvo fotografijoje, brėžinius. – O kas čia? - bedė pirštu.
Brėžinyje buvo ir sklypo planas, kuriame nuo namo kampo punktyrinė linija vedė pro apskritimą kieme.
- Turbūt šulinys – sustabdė pirštą Tomas, ir po sekundės jau vedė toliau, iki pat lapo pabaigos, pagal planą – į pietvakarius.
Punktyrinė linija baigėsi ties lapo kraštu. Lapo apačioje, kur buvo namo vaizdas iš priekio ir šono, punktyrinė linija irgi buvo, ji prasidėjo ties namo grindų lygiu ir vedė žemyn ir irgi ėjo iki pat lapo apačios, kuri buvo čia pat, vos keliais centimetrais žemiau.
- Tikriausiai koks elektros kabelis – pradėjo Karolis.
- Duok dar biškį – nuotrauka perėjo į kitą ranką – toks veikėjas kabelio po nuotrauka neslėptų, kaip manai? O jei jau slėpė, tai arba tai labai jau svarbus kabelis, arba visai ne kabelis – Tomas vartė lapą, bet daugiau jame nieko nebuvo… išskyrus tai, kad lapas prie nuotraukos buvo priklijuotas tokiu būdu, kad pusę jo nuo nuotraukos nugarėlės buvo galima atlenkti, o tai padarius, pasirodė užrašai.
- Ahaaa! - piktadario balsu trumfavo Tomas, gerai įsižiūrėjęs į rankoj laikomus popierius.
- Kas?
Tomas atsuko nugarėlę draugui, kuris staiga suprato, kad kiek primiršo rusų kalbą, todėl pusiau skiemenuodamas išvebleno:
- Ar-chitek-tura, 1969 g. ijulj… taigi nuotraukos data turbūt.
- Kažin. - gudriai nutraukė.
- Tai kas dar? Šemdevintų birželis, nu.
- Liepa, ne birželis. O tai „architektūra kam“?
- Nu gal sugalvojo šemdevintais šitą architektūrą… - praleido pataisymą pro ausis. Šitie prakeikti du mėnesiai visą gyvenimą jam maišosi visom kalbom, išskyrus Lietuvių. O pastarasis sakinys neįtikinamai nuskambėjo ir pačiam Karoliui.
- Blemba, didysis sąmokslininke, plačiau galvok – viepėsi Tomas, kažko ieškodamas po kojom sukrautuose popieriuose, ir, radęs, ko ieškojo, staiga susuko rastą daiktą ir kaukštelėjo juo Karoliui makaulėn.
- Ė! - nustebimo ir grasinimo susidoroti ištiktukas.
- Imk ir išvyniok – atkišo „Ginklą“ Tomas, patenkintas savo miklumu.
Karolis paėmė gelsvą susuktą žurnalą, išvyniojo. Viršuje puikavosi rusiškas pavadinimas „Архитектура“, po juo – 1969, Декабрь.