Čakmool

Ar dėl bausmės tu miegi atsibudęs?
Gal tu kadaise tyčiom užmiršai,
apleidai šulinius švento vandens.
Užtat Icos prakeiktas amžinai?

Tu spoksai į akmeninių rūmų sienas,
klausais atydžiai kaip trykšta dusliai
smaugančių lianų slopinantys garsai.
Tavo kankinančiai švininė tyluma
skleidžiasi tamsioj džiunglių nakty ─
ji aidi tykojančio jaguaro širdyje.

Kiek šimtmečių nuožulniai spaudė
tavo apkerpusią krutinę?
Kiek dar reikės kad tu visai nusilptum?

Aš nepasiduosiu!  Aš esu Čakmool!

Aukštai virš Jukatano, saulė laisto
be pasigailėjimo savo mirtiną auksą,
pilnai žinodama kaip viskas baigiasi.