Baimė

Man patinka stebėti,
kaip dreba lapai jaunų poetų rankose.
Seku žvilgsniu chaotišką
baltų kampų viliotinio trajektoriją.
Man sakė, kad reikėtų iš mandagumo
apsimesti, jog nepastebiu.
Kai man baisu,
aš prisimenu, kaip dreba lapai,
tada jaučiuosi šiek tiek poetas,
nes aš irgi drebu
iš įkyraus noro patikti
tiems, kurių nepažįstu
ir nepamatysiu daugiau niekada.
Man patinka girdėti,
kaip dreba jaunų poetų balsai.
Kai dreba mano balsas,
įsivaizduoju, kad esu poetas,
ir kad turiu įkvėpimą.
Įnirtingai kovoju su savo žandikauliu,
stabdau žodžius, kurie sprunka,
bandau kvėpuoti lėtai, bet nerandu kvėpavimo,
mano širdis pulsuoja smilkiniuose,
liejasi vaizdas per kraštus,
nebematau nieko, tik apsimetu,
šypsausi ir gestikuliuoju,
o iš tikrųjų manęs čia nėra,
yra
tik drebantis geltonas nerimas,
tik drebanti garso banga,
tik drebantis lapas jauno poeto rankoje.