Ragana. Kavos puoduko pasakojimas

Rytais ji - ragana
Sunkiai keliasi iš sujaukto guolio,
Vilkdama gaurais apaugusias kojas
sliūkina į vonią.
Ten, nusipraususi traiškanotą akį
Pinasi plaukus, suriša juos žolės stiebais
Piktai žiūri į veidrodį -
Šiąnakt užuot virusi jaunystės eliksyrą 
Vėl ginčijosi su mėnuliu
Todėl veide anapus veidrodžio
dar viena gili raukšlė, kurioje
Nemigos pėdsakai
Kasdienybės dulkės
Pykčio rasalas
Nuovargio lašai
Neapykantos pleiskanos
Burbėdama panosėje pila į kibirą vandenį –
ateinančią naktį jame nuskandins mėnulį
Siųsdama užkeikimus bundančiai dienai
Pamažu slenka į virtuvę
Neplauti indai gūžiasi kriauklėje
Tik aš vienas ramus
Žinau ji tuoj apkabins mane savo kaulėtais pirštais
Nekantriai priglaus prie manęs geidulio lūpas
Ir aš dosniai atiduosiu jai visą save
Kad iš raganos fėja ji virstų.