Kaip teka laikas?

80-ųjų džiazas ir šiltas „American Grande“ kavos puodelis. Sėdėdamas prie nedidelio apskrito stalo, aš mėgavausi sausuma, kol lauke, turgaus aikštėje, pliaupė lietus iš tamsaus, dar vieną ramų vakarą Northamptone primenančio dangaus.
„Elniai žvaigždūnai“ šiandien sulaukia savo nuolatinių klientų, taip pat ir atsitiktinių žmogelių, norinčių nors trumpam pasislėpti nuo klastingo lietaus. Pailgi, ornamentuoti langai antrame aukšte mums atskleidžia lietingos, tačiau gražios, ypatingos, tačiau tuo pačiu ir įprastos darbo dienos Northamptone vaizdą: skubančių žmonių versmė ties centrine gatve – tai asmenybės iš viso pasaulio, neradusios savo laimės gimtinėje, tad ieškančios atsakymų Europietiškoje Svajonėje. Tai neskubantys vietiniai aplinkos stebėtojai, ramiai lūkuriuojantys prie lažybų punktų ir barų. Nei vieniems, nei kitiems niekuomet netrūksta darbo. Nykus, šlapio betono pastatas mums primena apie tai, kad saulės čia nebūna dažnai, tad tenka tenkintis šypsenomis 
Vieta prie lango – užimta. Jaukūs turgaus stogeliai slepia rytinius darbštuolius, kurie prekiauja savo pačių užaugintais vaisiais ir daržovėmis. Dideliame furgone pasislėpęs nuo lietaus mėsininkas, turintis puikių oratorinių savybių – neturėdamas kokybiškos mėsos, jis vis tiek gali užsidirbti nemenkai, nes pirkdamas vištienos sparnelius iš jo, jautiesi lyg suktum laimės ratą TV žaidime.
Prie lango sėdintis senukas pasimėgavo šiltos kavos skoniu šią drėgną ir ganėtinai vėsią popietę. Atrodo, „Elnių žvaigždūnų“ gaminys senukui nebuvo veiksmingas – miego teikiami malonumai įveikė kofeino antplūdį. Senukas, sėdintis prie plataus lango, nemato kas vyksta, tačiau jam ir nereikia matyti – per daugelį metų sukaupta patirtis leidžia viską puikiai nuspėti.
Nenorėjau sutrukdyti senoliui mėgautis popiečio miegu, tačiau mano galvoje kirbėjo vienas klausimas, į kurį ne bet kas galėtų atsakyti. Atsistojau nuo savo kėdės, priėjau prie lango ir dar kartą peržvelgiau Northamptono turgaus aikštės vaizdą: tai greitai lekiantys ir telefonu kalbantys žmonės, vienoje rankoje laikantys išmanųjį prietaisą, o kitoje – karštos kavos puodelį, sumišę kartu su lūkuriuojančiais, ilgus cigarečių dūmus traukiančiais personažais, nuolat apie kažką mąstančiais, tačiau nedrįstančiais žengti toliau nei jų komforto zona. Kas tarp šių žmonių bendro? Būtent to norėjau paklausti prie lango miegančio senolio. Žinau, kad jis visiškai nekreipia dėmesio į peizažą už lango, tačiau taip pat buvau įsitikinęs, kad jis žino atsakymą.
Žąsies oda. Per kūną bėga šiurpuliukai. Nežinau, ar dėl to, kad apačioje dažnai atsidarinėja durys, priimančios naujus lankytojus, ar tai mano jaudulys, nes visada sunku užmegzti pokalbį su nepažįstamu žmogumi. Prisiminiau tai, kas svarbiausia – baimė man dar niekada nepadėjo.
- Sveiki, ar galėčiau jūsų kai ko paklausti?
Senolis labai lėtai atmerkė akis ir pakėlė jas į mane, tačiau nepasakytum, kad jis buvo nustebęs, kad jaunas vaikinas jo nusprendė kažko paklausti. Senolis šiek tiek atsikėlė nuo patogaus atlošo ir atsirėmė į stalą:
- Klauskite.
- Kaip manote, kas bendro tarp visų čia, turgaus aikštėje esančių žmonių?
Senolis lėtai pakreipė galvą į lango pusę ir tiriančiu žvilgsniu nužvelgė mano taip ilgai stebėtą turgaus aikštės panoramą.
- Manau, tai pakankamai aišku – visi šie žmonės yra turtingi.
Po šio atsakymo, truputį pasimečiau. Ieškodamas vienybės tarp šių žmonių, niekada nebūčiau pasakęs, kad juos vienijantis dalykas yra turtas.
- Ką turite omenyje?
- Jie turtingi. Arba bent jau elgiasi taip, lyg būtų turtingi. Pasižiūrėkite į tą vaikiną, stovintį prie „Aukcionierių“ baro, rūkantį cigaretę ir skaičiuojantį monetas. Jis žino, kad tai nėra jo paskutinė diena, ar tuo labiau, paskutinė valanda. Tai į valias laiko turintis žmogus, kuris dar spės pasiekti savo tikslą, ar tai būtų šeimos sukūrimas ar nuosavas autoservisas. Pastebėk tą jauną, garbanotą merginą, kalbančią telefonu ir skubančią į centrinę gatvę. Ji šypsosi kalbėdama telefonu, tačiau atrodo, kad ji nelabai nutuokia, kas dedasi aplink ją. Panašu, kad ji turi daug laiko, ir aš jai baltai pavydžiu.
- Bet ką turite omenyje sakydamas, kad ji turi daug laiko – juk ji skuba?
- Vaikine, skubėjimas nebūna vienodas. Kai kurie žmonės skuba taip, lyg jie turėtų visą laiką pasaulyje – jie rūpinasi savo smulkmenomis, bėga ir lekia tam, kad patenkintų savo vienkartinius poreikius, aistras ir geidulius.
- O koks yra tas kitas skubėjimas?
- Tai neturinčio daug laiko žmogaus skubėjimas. Buvimas čia ir dabar – skubėjimas džiaugtis šia  akimirka. Dabartinio laiko įsisąmoninimas. Skubėti mėgautis akimirka yra gerokai sunkiau, nei skubėti patenkinti savo kasdienius norus.
- Ar jūs tai mokate?
- Jeigu nemokėčiau, nebūčiau čia atėjęs. Man visada patiko Jazz‘as. Man visuomet patiko lietus. Man taip pat visada patiko stebėti įtemptą darbo dieną skubančius žmones, nors jūs jaunuoli, turbūt pagalvojote, kad aš miegu, tačiau vis tiek išdrįsote prieiti prie manęs ir užduoti klausimą.
- Atsiprašau, jei sutrukdžiau.
- Nesutrukdėte, jaunuoli. Galbūt tam čia ir esu, kad pasakyčiau jums tai, ką kiti suvoks tik gerokai vėliau – vertinkite šią akimirką. Laikas yra viskas, ką jūs turite. Jums nereikia laukti mano amžiaus, kad tai suprastumėte. Aš matau jūsų rudose akyse norą gyventi. Tad visuomet prisiminkite, kurio tipo skubėjimas yra jums naudingas.
Tai pasakęs, senolis lėtai, bet užtikrintai paėmė ant fotelio paguldytą lazdelę, įsikibo į ją, ir lėtais žingsniais nužingsniavo link laiptų. Jau už minutėlės galėjau stebėti senolį pro langą. Pasiremdamas lazdele, jis užtikrintai žingsniavo link katedros aikštės, o pavasarinis rūkas pasistengė, kad jo siluetas net ir dienos metu dingtų greitai ir paslaptingai, lyg šis senukas gyventų kitokiu, mums sunkiai suprantamu, transcendentiniu laiku.
Keletą minučių taip ir likau stovėti prie lango, mėgindamas suvokti, ką senolis norėjo man pasakyti. Būti nepavaldžiam laikui – iš tiesų didžiausias pasiekimas. Įkvėpti kitus ir sukurti savo rankomis kažką, kas nėra nutrinama lyg traukinio bėgiais lekiančių dienų.
** Galbūt todėl šiandien elgiausi kitaip nei įprastai – mano geiduliai šiandien mane valdė kur kas mažiau, nei įprasta. Nesirinkau šio gražaus, nors ir lietingo vakaro praleisti bare maukiant vieną bokalo po kito ir bandant surasti bendraminčių. Nesekiau varžybų rezultatų ir neskaičiavau šiandien praloštų arba laimėtų pinigų. Supratau, kaip iš tikrųjų reikia skubėti.
Mes vertiname laiką, jei jis suderintas su Dievo planu. Vakar to nepadariau, ir nepadarysiu to rytoj. Tik šiandien galiu rasti tobulą harmoniją su laiku ir paversti jį neišsenkančiu. Grįžau namo ir rašiau visą vakarą – tą knygą jau seniai norėjau pradėti rašyti. Kiekvienas žodis kuria tobula harmoniją su kiekviena minute – tai vis artina mane prie tikslo, kad laikas taptų neišsenkantis - visai kaip šie lietaus lašai ramų vakarą betono džiunglėse. Čia pat, kur žmonės skuba patenkinti savo vienadienius troškimus arba yra įstrigę vienoje iš savo augimo fazių.
Galbūt vieną dieną aš būsiu tas senukas, niūrią popietę kavinėje pakeisiantis jauno ir pasimetusio vaikino gyvenimą?