Ir kas mane suprasti gali
Jeigu pati savęs nesuprantu?
Dangus, turėdamas didžiulę galią
Skliautuos nešioja pamištus sapnus
Vis plaukia vaizdiniai pro šalį –
Mergelė, bučiniai, žmogus
paklydęs vieškely, kvailelis
apavęs atvirkščiai batus.
Fragmentai sukasi ir tiksi
Be laiko, be iliuzijų – turbūt tikri
Gyvenimą sapne sutiksi
O be sapnų – tarytum jo ir neturi.