Lūšna

Mėtomis pakvips kambarys
Išleis šaknis ilgesys
Jos per šimtamečių grindų plotą išsiraitys,
O šešėlių ilgarankių niekas nebeišvaikys.

Senienų kvapas sklando
Pūvančių knygų lapų niekas nebesklaido
Pro plyšį sienoje katinas margas įslinkęs
Staiga, lyg pats laikas lūšnoje,
Sustingo.

Ramunė vieniša išdygs
Kryžių nešantis voras gaudyklę raizgys
Jos labirintai tik kambarį puoš,
O dulkės paklode grindis nuklos.

Ramybė ore sklando
Pianino klavišų minkyti niekas nebebando,
Pro tuščią lango rėmą varnėnas įlėkes
Staiga, lyg gyvybė pačioje lūšnoje,
Sunyko.