Ecce Homo!

Tą dieną raudojo dangus –
Jo ašaros ritosi sūrios,
Nes gimė tą dieną Žmogus,
O juk ne kas dieną taip būna!

Ir verkė iš džiaugsmo Dangus,
Daugybę kančių Pats patyręs,
Suprato: pamilo Žmogus,
O myli tik tas, kuris myli!

Sujudo, sukruto dievai:
Akimirkos šimtmečius laukta!
Ir rodė kits kitam jie: „Antai –
Ne veltui per amžius mūs šaukta! “

Ir plojo, ir šoko Dangus,
Tą dieną Jis suruošė puotą:
„Žiūrėkit: dar vienas Žmogus
Širdies kibirkštėlę atduoda! “